Užsukus į D.Kijauskaitės namus sostinėje į akis krinta ant palangių ir grindų pūpsančios įvairiausių žurnalų krūvos. Ramybės rytą nedrumsčia nei televizoriaus, nei muzikos grotuvo garsai.
Po kiek laiko pro pravertas vonios kambario duris tyliai į virtuvę, sujungtą su svetaine, įslenka juoda pūkuota katė, bet apsidairiusi grįžta atgal į pašaliniams nematomą buveinę.
Jei nepažinočiau Dianos, iš šio namų vaizdo būtų galima spręsti, kad juose gyvena praėjusiame šimtmetyje gimęs ir dabar jau senyvas žmogus.
Tačiau lėtą ir ramų gyvenimą puoselėja ne tik senukai, tokią gyvenseną išpažįsta vis jaunesni, sąmoningai nenorintys skubėti ir godžiai išragauti kasdienybės.
Lėtas gyvenimo tempas persismelkė ne tik į Dianos kasdienybę, bet ir į darbotvarkę.
D.Kijauskaitė rūpinasi kelių per metus vykstančių bėgimų ir maratonų viešinimu ir pati dukart per savaitę lėtai savo malonumui įveikia 5 arba 8 kilometrus.
Dar studijų metais Diana dalyvavo viename bėgime, bet daugiau į juos nesiregistravo, nes labiau patiko bėgioti vienai.
„Paradoksas – nebuvau už masinį bėgimą, bet pradėjau dirbti su tokiais renginiais“, – šyptelėjusi pripažino pašnekovė.
Žurnalų pomėgį Diana išsaugojo nuo vaikystės, nes jos artimieji daug metų prenumeravo nemažai spaudos leidinių.
„Su drauge buvome ketvirtoje klasėje, kai nutarėme išleisti žurnalą. Pasidarėme iš popieriaus kelis egzempliorius žurnalų „Mergaičių žinios“, piešėme viršelius, sudarėme turinį. Bet nusibodo, nes reikėjo nemažai puslapių prirašyti, ir to darbo nebaigėme“, – prisiminė iš Vilkaviškio kilusi D.Kijauskaitė.
Dešimtoje klasėje Diana pradėjo pirkti tuo metu pasirodžiusį lietuvišką mados žurnalą, išleistą pagal tarptautinę franšizę.
„Mažame miestelyje trūko kultūros naujienų, man labai patiko tame žurnale skaityti apie madą. Leidinys buvo pilnas gero turinio, todėl jį pirkau arba prenumeravau, kol pasikeitė redakcija. Naujas turinys man nebuvo įdomus, priimtinas.
Bet mano gyvenime atsirado daug naujų žurnalų“, – apie pomėgį skaityti spaudą pasakojo Vilniaus universitete leidybos studijas baigusi D.Kijauskaitė.
Keliauti mėgstanti Diana žurnalus dažnai perka oro uostuose, kad skrisdama namo lėktuvo salone turėtų ką paskaityti. Jeigu ne viską perskaito skrydžio metu, žurnalui skaityti paskiria laiko kurį nors savaitgalį.
„Kai aš pasidovanoju žurnalą, grįžtu namo ir, tarkim, šeštadienį skaitau. Iš anksto galvoju, kaip atsisėsiu ir skaitysiu, man visokios idėjos plauks, bus įdomu ir smagu.
Laukiu skaitymo kaip įkvėpimo šaltinio ir naujų vėjo gūsių“, – tikino lėto skaitymo mėgėja.
Iš oro uostuose pirktų žurnalų jos rankose atsidūrė žinomi užsienio mados ir gyvenimo būdo leidiniai: amerikietiški „Vogue“, „Kinfolk“, „National Geographic“, britiški „Oh Comely“, „Porter“, vokiškas „She’s Mercedes“.
Šie mėnesiniai žurnalai lietuvės akį patraukė labiau ne dėl žinomų pavadinimų, o dėl juose rašomų istorijų.
Todėl prieš pirkdama ji būtinai pavarto leidinį, susipažįsta su temomis.
Neretai kai kurių žurnalų puslapiai būna skirti mėnesio išplėstinei temai, tarkim, apie švietimą arba kokį verslą kuria ir kaip save iš naujo atranda vyresnės nei penkiasdešimties metų moterys.
Perskaičiusi šiuos pasakojimus Diana dažnai prie jų grįžta antrą kartą ir vertingomis idėjomis pasidalija su mama, močiute.
Bet D.Kijauskaitė retai į rankas paima žurnalą, kurio viršelį puošia apsinuoginęs dailus modelis ar garsi aktorė. Tokiu atveju ji nesitiki puslapiuose rasti vertingo turinio.
Dėl šios priežasties kolekcininkė atsisako skaityti vadinamąją geltonąją spaudą, atspindinčią pikantiškas žinomų žmonių asmeninio gyvenimo detales ar gandus.
„Aš propaguoju lėtą skaitymą, kuriame slypi gilesnės idėjos, o geltonoji spauda – penkių minučių kavos pertraukėlės skaitinys“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kai kurių žurnalų D.Kijauskaitė turi vos kelis vienetus, nes jie nėra pigūs.
Tarkim, už „Kinfolk“ oro uoste ji mokėjo 20 eurų, už „Porter“ – 12 eurų.
Tačiau nemažai užsienio žurnalų kainuoja 5 arba 6 eurus. Panašiai tiek pat kolekcininkė atseikėja ir už lietuviškus nišinius leidinius, tokius kaip „Lamų slėnis“, „Cikados“.
Ar tie leidiniai bus vertingi po daugelio metų ir juos kolekcininkė galėtų parduoti? Ji abejojo, ar pavyktų užsidirbti.
„Nišiniai žurnalai vertę turės tik man, nes žinosiu, kokios istorijos patiko. Gal ateityje perduosiu savo vaikams, neabejoju, kad juos bus galima skaityti ir po dvidešimties metų, o turinys liks vis dar aktualus“, – apie išliekamąją kolekcijos vertę užsiminė D.Kijauskaitė.
Nors Dianos kolekcijoje nemažai mados ir gyvenimo būdo žurnalų, ji retkarčiais perka ir nuo 1965 metų leidžiamus „Kultūros barus“.
Specializuotą kultūros ir meno mėnesinį leidinį kolekcininkė prieš pirkdama taip pat panagrinėja: „Pavartau, nes būna stiprių mokslinių straipsnių ir ne visi jie man patinka.
Jeigu dauguma jų patinka, nusiperku.“
Kolekcininkė dažniausiai skaito lietuvių ir anglų kalbomis išleistus žurnalus, tačiau nusiperka ir kitomis kalbomis leidžiamų leidinių.
Jai įdomu rinktis itališką, ispanišką, prancūzišką „Vogue“, nors tų kalbų moteris nemoka.
„Nebent surandu ką nors labai įdomaus, tuomet išsiverčiu tekstus. Bet iš esmės pavartau, pažiūriu.
Man vis vien tai turi reikšmės, daugiau suprantu apie tų šalių kultūrą, suvokiu, ką jie labiau nori pristatyti, parodyti.
„Vogue“ patrauklus tuo, kad visose šalyse leidžiamas skirtingas žurnalas“, – apibendrino komunikacijos specialistė.
D.Kijauskaitė pažymėjo, kad mados žurnalai gali labai skirtis. Niekaip nesupainiosi panašias temas gvildenančių „Vogue“ ir „Porter“, nes pastarasis leidinys pasirenka stiprias moteris, perduodančias svarbią žinutę.
Diana džiaugėsi „Porter“ numeriu, kurį papuošė žinomas brazilų modelis Gisele Bundchen. Ji vilkėjo klasikinę suknelę, neapnuoginančią kūno, o interviu nebuvo tuščias.
„Pasakojimas pulsuojantis energija, gali pasisemti ko nors gyvenimiško“, – įsitikino vilnietė.
D.Kijauskaitė mėgsta rinktis ir daug temų aprėpiančius žurnalus, tokius kaip „Kinfolk“. Ją sudomina būtent tai, kad viename žurnale gali rasti interjero, mados ar verslo idėjų.
Tokius žurnalus ji skaito per kelis kartus, grįžta prie perskaitytų temų.
Juk žurnalas nuo interneto portalo tuo ir skiriasi, kad visų naujienų neperskaitysi per kelias minutes.
Lėto skaitymo propagavimo ši moteris nepavadintų protestu prieš internetinę žiniasklaidą. „Tai – galimybė rinktis“, – tvirtino Diana, kurią greita informacija pasiekia per feisbuką ir instagramą.
Dėl lenktyniavimo kuo greičiau socialiniame tinkle ar portale paskelbti informaciją prastėja jos kokybė, todėl jau prieš kelerius metus pasaulyje kilo lėto skaitymo banga.
Juk žurnalų rašinių autoriai turi daugiau laiko patikrinti faktus ir paruošti informaciją, tad žinios daug patikimesnės.
Bet Diana pastebėjo, kad kaip greitai interneto žinią perskaitai, taip greitai ją ir pamiršti.
O tuo, ką radai žurnale, norisi pasimėgauti neskubant, po kiek laiko vėl grįžti ir kai kurias idėjas pritaikyti sau.
Tačiau dėl žurnalų turinio įtakos ji netapo didesne vartotoja: „Leidiniai keičia požiūrį, o ne vartojimo įgūdžius. Nesu iš tų žmonių, kurie švaistytų pinigus drabužių madai, interjerui. Man rūpi tendencijos.“
D.Kijauskaitė be didelių pastangų sukaupė nemenką žurnalų kolekciją, juk tai irgi lėtos gyvensenos pasekmė.
„Nėra taip, kad šiuo metu ką nors prenumeruočiau, aš tiesiog mėgstu atrasti ir naujų leidinių kur nors keliaudama ar eidama“, – patikino pašnekovė.
Lėto skaitymo mėgėja nesivargina skaičiuoti, kiek žurnalų turi. Maždaug pusę jų moteris turi namuose, kita dalis išgabenta į mamos namus.
„Močiutė prenumeruoja regioninius laikraščius ir „Lietuvos rytą“. Mama mėgo lietuviškus žurnalus, anksčiau pirkdavo „Moterį“ ir „Laimą“, bet vėliau nustojo, nes nemažai prikaupė. Dabar tik retkarčiais kokį nors leidinį nusiperka“, – pasakojo Diana.
Gal todėl ir ji mieliau renkasi spaudos leidinius, o ne portalų naršymą.
Socialiniame tinkle – žurnalų aprašymai
Instagrame D.Kijauskaitė sukūrė paskyrą „Reading slowly“ („Skaitymas lėtai“). Vilnietė trumpai aprašo leidinius.
„Liūdniausia, kad leidiniai – periodiniai, vadinasi, vieno leidinio „galiojimo laikas“ labai trumpas. Jis aktualiausias tol, kol išeina naujas numeris. Tad nespėjus perskaityti geidžiamas jau naujai išleistas, o prieš tai buvęs nugula į lentyną. Taip visas gerasis turinys lieka dulkėti net neperskaitytas. Supratau, kad daugelis žmonių, kurie skuba ir turi kiekvienos dienos darbų sąrašus, prie to turinio taip ir nebesugrįžta. Kiti net neįsivaizduoja, kiek daug gėrio kokybiškoje spaudoje galima rasti. Bet juk nėra laiko jos skaityti“, – priežastį, kodėl sukūrė instagramo paskyrą, nurodė D.Kijauskaitė.
Ji džiaugėsi radusi sprendimo būdą – išrenka geriausias idėjas iš turimų leidinių, sutrumpina ir išgrynina jas iki instagramo įrašo ilgio, padaro įvaizdinę nuotrauką ir paskelbia.
„Žmonių priklausomybė nuo telefonų ir ypač socialinių tinklų jau įrodyta, tad jei jų nepriversime skaityti spaudos, gal idėjas galime perduoti per šaltinį, kuris jiems priimtiniausias?“ – retoriškai klausė vilnietė.
Pagrindiniai lėto gyvenimo principai
1. Lėta gyvensena atmeta šiuolaikinę nuomonę, kad greičiau visada yra geriau. Kartais smagu skubėti, kartais būtina, ir tai visiškai normalu.
Norint praktikuoti lėtą gyvenimą nereiškia, kad reikia iš naujo mokytis virti kavą lėčiausiais, kiek tik galima, judesiais. Tiesiog reikėtų įtikėti, kad niekur skubėti nebūtina.
Lėtas gyvenimas reiškia viską daryti tinkamu greičiu. Pavyzdžiui, vietoj greito užkandžiavimo tarp darbo susitikimų automobilyje, iš rankų krintant gruzdintoms bulvytėms ir salotų lapams iš mėsainio, rinktis ilgą vakarienę šeimos narių apsuptyje.
Efektyvumas turi savo tempą, bet pernelyg dažnai efektyvumas ir greitis pavagia iš mūsų tikrąjį gyvenimo tikslą ir džiaugsmą. Apgalvotas lėto gyvenimo pasirinkimas suteikia mums progą įvertinti, kad svarbiausia daryti sąmoningus sprendimus, o ne iš įpročio, ir iš tikrųjų išgyventi tą akimirką, kurioje tuo metu esame.
2. Lėtai gyvenant kokybė vertingesnė už kiekybę. Daugiau, greičiau, didesniais kiekiais – tai šių dienų kasdienybėje tapo tarsi į priekį vedančia mantra. Bėda ta, kad nedrausmingas to vaikymasis daro žmones nelaimingus, neturtingus ir nedėkingus.
Lėto gyvenimo principų žodyne pabrėžiamas posakis „mažiau, bet geriau“. Ir taip visose srityse. Ir kalbant, pavyzdžiui, apie mėsos valgymą – geriau rečiau, bet geresnės kokybės, ir kalbant apie drabužius – geriau turėti mažiau, bet ilgiau juos dėvėti.
3. Lėtas gyvenimo būdas suteikia laiko ir galimybių užsiimti tuo, kas svarbiausia. Apgalvotai lėtas gyvenimo būdas pašalina nebūtinus dalykus, atlaisvindamas vietą tiems, kurie yra svarbiausi. Užuot tokio gyvenimo principus papildomai įrašę į kasdienybės būtinybių sąrašą, lėtą gyvenimą traktuokime ne kaip sąrašo dalį, o visą sąrašą perdėliokime pagal tuos principus.
Vis dėlto neretai apie tai susimąstome nutikus kokiai nors nelaimei, pavyzdžiui, netekus artimo žmogaus ar susirgus sunkia liga. Iš pradžių imame graužti save, kad buvome susitelkę ne į tuos dalykus, į kuriuos reikėjo, skyrėme kitam žmogui ar sau per mažai dėmesio.
Kad netektų dėl nieko gailėtis ir graužtis, reikėtų nuo šiandien įvertinti tai, kas svarbiausia, ir tam skirti energiją.
4. Lėtam gyvenimui būdingas ne tobulumas, o priešingai – netobulumo priėmimas. Dalis gyvenimą keičiančių įvykių nutinka neplanuotai ir toli gražu ne visi jų būna smagūs. Kai kurie – net draskantys širdį. Tačiau priimti reikia viską. Jei atsisakysime priimti skausmą, nemokėsime iki galo pajusti džiaugsmo.
Ieško viskam tinkamo greičio
Lėto gyvenimo sąvokos atsiradimas siejamas su lėto maisto judėjimu, sukurtu Italijoje. Kai prie Romos širdimi laikomų Ispanijos laiptų 1986 metais greitojo maisto tinklas „McDonald’s“ sumanė atidaryti savo restoraną, tai buvo paskutinis lašas italų gastronomui ir žurnalistui Carlo Petrini (70 m.).
Jis surengė demonstraciją. Taip atsirado nacionalinį gastronominį paveldą, ekologiškai užaugintą maistą bei jo gamybą skatinanti ir su greitojo maisto kultūra kovojanti „Slow Food“ („Lėto maisto“) organizacija.
Sąvoka „lėtas maistas“ tapo tarsi vaistais nuo žaibiškai plintančios šiuolaikinės greito gyvenimo kultūros ir netrukus išplito po visą pasaulį. Dabar ši organizacija vienija apie 100 tūkstančių narių – bendruomenių 160 pasaulio valstybių.
Nuo tada praėjus beveik dviem dešimtmečiams škotų kilmės rašytojas, žurnalistas bei keliautojas kanadietis Carlas Honore (53 m.) pirmasis apibrėžė „lėto gyvenimo“ sąvoką savo knygoje „Garbė lėtumui“.
Pasak jo, pamažu terminas „lėtas“ peržengė maisto srities ribas ir tapo sietinas su gyvenimo būdu. Sulėtinti gyvenimo tempą – vadinasi, neeikvoti veltui savo energijos, pirmumą teikti kokybei, o ne kiekybei.
„Tai kultūrinė revoliucija prieš požiūrį „greičiau visada yra geriau“. Lėtumo filosofija skatina ne daryti viską sraigės greičiu, o ieškoti gyvenime viskam tinkamo greičio. Užuot vien tik skaičiavus valandas ir minutes, reikia jomis mėgautis. Viską daryti kaip galima geriau, o ne kaip galima greičiau. Kalbama apie kokybę, o ne apie kiekybę visose gyvenimo srityse – nuo maisto ir darbinės veiklos iki mados ir tėvystės“, – aiškino C.Honore.
Pasak žurnalisto, beprotiškas gyvenimo greitis jau pasiekė absurdo ribą. Atsirado pagreitintos jogos kursai ir laidojimo būdas sustojant prie langelio neišlipus iš automobilio. Ką jau kalbėti apie portalų gyvenimo būdo skiltyse publikuojamus straipsnius, kaip pasiekti orgazmą vos per 30 sekundžių. Maždaug: pasiruošti, dėmesio, marš! Mūsų liguistas gyvenimo pagreitėjimas tapo nevaldomas.
Kodėl žmonės gyvena šitaip greitai? Nes greitis yra smagu, seksualu, kelia adrenaliną. Tai lyg narkotikas, ir mes tampame nuo to priklausomi. Pasaulis tapo tarsi švediškas stalas, kuriame galima pasirinkti iš daugybės patiekalų. Darbe dėl tobulėjančių technologijų taip pat esame skatinami dirbti greičiau ir ilgiau.
Ir, neduok Dieve, sulėtėsi. Tai sukels baimę, kaltę ir gėdą. O tada dar pridėkime baimę likti vienam su tokiomis savo mintimis. Greitis dažnai tampa puikiu instrumentu ką nors paneigti, išvengti didesnių problemų, užuot įvertinus, kas blogo vyksta gyvenime, ir ėmus spręsti tas problemas.
Gyvenimo sulėtinimas yra priešnuodis. Jis leidžia mums apmąstyti svarbiausius klausimus, tokius kaip: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kokį gyvenimą turėčiau gyventi? Kaip galiu prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresnis? Tai nelabai malonūs klausimai, bet atsakymai į juos gali suteikti mūsų gyvenimui gylio.
„Aš pats permąsčiau savo gyvenimo principus ir pabudau, kai pagavau save vakare prieš miegą skaitant 60 sekundžių istorijas. Staiga supratau, kad lenktyniauju su gyvenimu, užuot jį gyvenęs. Anksčiau viską darydavau pagal laikrodį, o dabar per dieną padarau mažiau ir spėju tuo pasimėgauti. Turiu daugiau energijos ir esu sveikesnis. Darbe esu produktyvesnis ir kūrybingesnis. Aš daug gyvesnis nei kada nors anksčiau“, – prisipažino lėto gyvenimo teoretikas.
Gera naujiena yra ta, kad lėto gyvenimo judėjimas greitai populiarėja. C.Honore dabar apie tai kalba daug drąsiau ir optimistiškiau nei prieš 15 metų, kai pasirodė pirmoji jo knyga.
Vis dėlto lėto gyvenimo priešininkai į jo ateitį žvelgia tarsi į tolimą, neapčiuopiamą svajonę. Esą greitis vis tiek prasiverš.
Tačiau C.Honore ragina pavartyti istorijos knygas ir, pavyzdžiui, panagrinėti feminizmo pakilimą septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
„Tada kilo pasipriešinimas: moterys, grįžkite į virtuves, juk taip buvo visada. Tačiau viskas pasikeitė, ir dabar moterys jau net negali įsivaizduoti, koks ribotas buvo jų močiučių gyvenimas. Tokia pat buvo ir žaliųjų judėjimo pradžia. Tokiems dalykams reikia trijų veiksnių: būtinybės keistis, sąmoningumo būtinybei keistis ir žmonių, norinčių tą pokyčio būtinybę paversti praktika. Lėto gyvenimo judėjimas yra tokiame pat taške, kaip prieš 30–40 metų buvo feminizmo ar žaliųjų judėjimai, tačiau minėti veiksniai yra. Tad lėto gyvenimo revoliucija tikrai bus“, – įsitikinęs C.Honore.
Žurnalistas tikino, kad lėtą gyvenimą palaikančių įmonių darbuotojai bus kūrybingesni ir labiau įsitraukę, jei jiems leisi pasirinkti savąjį ritmą.
Ekonominė krizė padėjo suvokti, kad geriau orientuotis į ilgalaikius rezultatus, nei vaikytis greitai pasiekiamo pelno. Greitis priverčia viską vertinti paviršutiniškai. Apskritai lėtas gyvenimo būdas darniai susieja visus gyvenimo aspektus, kuriuos greitas gyvenimo tempas išardo ir izoliuoja.
Harmoningiau dirbant ir vartojant geriau tampa visose gyvenimo srityse, sugrįžta pojūtis, kad žmonėms reikia geresnės aplinkos gyventi, geresnių tarpusavio santykių, normalaus darbo ritmo.
