Jaudinausi be reikalo. Povilas – gražiai bendraujantis, žodžio kišenėje neieškantis ir nuoširdus pašnekovas. Su juo bendrauti maloniau, nei su kai kuriais žmonėmis, kurie neturi jokių diagnozių.
Tiesa, į susitikimą jį atlydėjo mama – vaikinas sakė, kad būtų nesunkiai atvykęs ir pats visuomeniniu transportu, bet, kadangi gyvena tolėliau nuo Vilniaus, prie Lentvario, mama pasisiūlė jį atvežti automobiliu.
„Kadangi dėl interviu sutarėme iš anksto, aiškiai žinojau, kur reikės ateiti ir apie ką kalbėsimes, nesibaiminau. Mane, kaip ir daugelį autistų, labai gąsdina netikėti dalykai – su jais susidūręs labai pasimetu. O su žmonėmis, net ir nepažįstamais, bendrauti dabar esu pramokęs, man labai padėjo autizmo asociacija „Lietaus vaikai“. Seniau bendrauti man sekėsi daug prasčiau ir buvo baisiau. Ir į akis žmonėms nežiūrėdavau, o dabar stengiuosi tą daryti“, – pasakojo Povilas.
Reikia pridurti, kad jo diagnozė – Aspergerio sindromas, ir tai yra lengviausias autizmo spektro sutrikimas, kurį turtintys žmonės dažnai pasižymi aukštu intelektu. Povilo sritis – kompiuteriai, apie juos išmano labai daug, yra dirbęs programuotoju, o dabar ieško darbo.
Povilas augo tik su mama – tėtis šeimą paliko, kai sūnui buvo vieneri. Galbūt prisidėjo tai, kad berniukas, kaip ir nemažai kitų autistų, buvo labai dirglus ir daug verkdavo.
Kad sūnus kitoks, nei dauguma, jo mama gretai pastebėjo. Žaisdamas jis labai mėgdavo daiktus rūšiuoti į grupeles – galėdavo tuo užsiimti valandų valandas. Dar labai mėgdavo stebėti besisukantį ventiliatorių (ir dabar tą mėgsta).
Iš pažįstamų medikų mama išgirdo, kad jos sūnus – autistas, tada, kai jam buvo dveji. Tačiau prieš tris dešimtmečius tokiems žmonėms Lietuvoje nebuvo skiriama jokių paslaugų, nebuvo ir informacijos apie juos, tad diagnozė nieko nepakeitė – abu tiesiog gyveno toliau.
Na, o su kitais vaikais bendrauti berniukas neturėjo jokio noro, daug mieliau laiką leisdavo vienas.
Sunkiausia – mokykla
Nelengva Povilui buvo darželyje, o ypač sudėtinga tapo mokykloje. Jis jautėsi kitoks, nei bendraamžiai, buvo visų atstumtas ir gerai nesuprato, kas vyksta. „Tik neseniai išmokau pažvelgti į situaciją iš šono, suvokiau, koks aš esu, kokios mano gerosios ir blogosios savybės, o geriau save supratus gyventi tapo paprasčiau“, – sakė pašnekovas.
Mokydamasis mokykloje jautėsi blogai ne tik dėl to, kad nesugebėjo rasti bendros kalbos su bendraamžiais – jį erzino ir tai, kad reikia nuolat vaikščioti iš vieno kabineto į kitą bei triukšmas koridoriuose per pertraukas.
Na, o mokėsi jis neblogai, tik kartais neidavo atsakinėti oprie lentos. Ar dėl to, kad bijojo? „Tiesiog nemačiau prasmės. Man atrodė, kad mokantis svarbu gerai įsisavinti žinias, o pažymiai nerūpėjo“, – atsakė.
Oficialiai Povilo diagnozė buvo įforminta, kai jam buvo 16 metų. Jis su mama nuvyko į Vaiko raidos centrą Vilniuje, kur su juo vos kelias minutes pabendravęs profesorius Dainius Pūras pasakė: „O, juk mes čia turime tipišką aspergeriuką.“ Vėliau Aspergerio sindromas buvo patvirtintas įvairiais testais, tačiau ir tai nieko nepakeitė, jokių terapijų skirta nebuvo.
Kai Povilui suėjo 18 metų, diagnozė tarsi dingo – dabar jis oficialiai laikomas sveiku, jokios pašalpos jam nepriklauso. „Aš ir jaučiuosi sveikas, bet visgi – kitoks, nei dauguma. Man svarbūs yra ritualiniai dalykai – patinka ta pati vieta, tas pats maršrutas, nuolat kartoti tą patį veiksmą. Nesuprantu aplinkinių žmonių jausmų, kūno kalbos. O labiausiai kliudo gyventi įvairios baimės, kurių turiu daugybę“, – aiškino vaikinas.
Sunku save administruoti
Daug geriau, nei mokykloje, Povilas pasijuto universitete. Su bendraamžiais jis beveik nebendraudavo, bet jų priešiškumo nejautė. Jam patiko tai, kad fakulteto plane paskaitų auditorijos buvo aiškiai nurodytos, o patekus prireikus keblesnėje situacijoje susigaudyti padėdavo katedros vedėjas.
Tiesa, į egzaminus studentą palydėdavo mama – jei netyčia būtų paaiškėję, kad pakeista auditorija, jis būtų labai išsigandęs, gal ir egzaminą praleidęs, nes nebūtų drįsęs administracijoje paklausti, kur šis vyksta.
Kai pasitaikydavo nesklandumų, Povilui situacijoje susigaudyti labai padėdavo katedros vedėjas. „Kaip sakė viena Aspergerio sindromą turinti moteris, dirbanti dėstytoja, mums sunku save administruoti – sunku įsiminti datas, kursinių darbų temas ir kitus dalykus. Man būdavo svarbus kažkokio darbo tikslas, o data, iki kada jį atlikti, nesvarbi“, – bandė išaiškinti.
Klausiu, ar nebūtų pakakę tiesiog terminus užsirašyti ant lapelio, kad nieko neužmirštų? „Jums taip atrodo, bet mano mąstymas kitoks – aš tiesiog galiu užmiršti, ką rašyti ant to lapelio, arba užmiršti į jį pažiūrėti“, – atsakė.
Vairuoti mokėsi 2 metus
Baimes prislopinti ir daug geriau pasijauti Povilui padėjo vairavimas.
„Vairuoti išmokti man buvo labai sunku ir kainavo galybę pinigų, bet buvo verta. Man tai atrodė labai sudėtinga, nes sėdint už vairo reikia greitos reakcijos, sparčiai susiorientuoti, ką daryti, jei prieš tave šalia išlekia mašina, o man visada norisi gerai apsvarstyti, koks sprendimas bus teisingiausias. Su pirmuoju instruktoriu atsisveikinau, nieko taip ir neišmokęs, nes jis viską padarydavo už mane. Bet tada mama internete surado buvusį lenktyninką Henriką Kazakauską, dabar dirbantį vairavimo instruktoriumi. Pirmą kartą su manimi pasivažinėjęs, jis pasakė, kad mane išmokyti jam bus tikras iššūkis“, – pasakojo Povilas.
Laiko ir lėšų mokslams reikėjo tikrai daug – dvejus metus vaikinas su instruktoriumi važinėdavo po 3 kartus per savaitę. Dabar jis jau turi vairavimo teises, o su instruktoriumi išvyksta pasivažinėti po kartą per savaitę, kad neužsimirštų. Vienas dar nevažinėja, bet planuoja nuo pavasario to imtis.
„Vairavimas mane išmokė greičiau priimti sprendimus ne tik sėdint automobilyje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Tapau drąsesnis, pradėjau labiau pasitikėti savimi ir geriau orientuotis aplinkoje. Seniau susiremontuoti man būdavo labai sunku, kartais, nuėjęs pas už dviejų gatvių gyvenantį pažįstamą paremontuoti kompiuterio, iš jo išėjęs pasukdavau į priešingą pusę“, – pasakojo Povilas.
Mokyklos laikais jis net nedrįsdavo vienas nueiti į parduotuvę, o dabar tą nesunkiai padaro.
Buvo 20-yje darbo pokalbių
Universitete Povilas 2017 m. baigė informatiką (ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas) ir tapo programuotoju. Šiuo metu jis ieško darbo ir kartais padeda mamai jos nedideliame versle.
Namie savarankiškai domisi sistemų administravimu, kompiuteriniais tinklais ir stengiasi juos perprasti.
„Programavimas dabar pasuko kita linkme, nei mano būdas – ten dabar labiau pageidaujama greičio, o ne kokybės. O aš perfekcionistas, noriu viską daryti tobulai, tad kartais tam prireikia laiko. Todėl ir sumaniau savarankiškai pramokti sistemų administravimo – gal pavyks rasti darbą šioje srityje“, – sakė Povilas.
Povilas jau yra dirbęs programuotoju. Darbas buvo iš namų, jo specifika vaikinui tiko ir viskas sekėsi gerai. Tas užduotis, kurios jam būdavo įdomios, atlikdavo tikrai greitai, na, o tas, kurios neįtraukdavo, norėdavosi atidėlioti.
Per pastaruosius metus Povilas buvo tikrai daug, gal 20-yje, darbo pokalbių, bet darbo negavo. Jam apmaudu dėl to, kad Lietuvoje darbdaviai beveik niekada nepasako, kodėl darbuotojas jiems neįtiko – jam labai norėtųsi žinoti, ar darbo negauna dėl savo gebėjimų, ar dėl asmeninių savybių.
Dabar patenkintas, jog sutarė darbo ieškotis per socialinio įdarbinimo agentūrą „Sopa“, o šiai darbdaviai įsipareigoja pasakyti, dėl ko vienas ar kitas kandidatas jiems neįtiko.
Povilui tiktų ne kiekvienas darbas. Jis negalėtų imtis tokio, kuriame nuolat viskas keičiasi, kur vienas vadovas liepia daryti vieną užduotį, kitas – kitą, dar skubesnę. Taip pat negalėtų blaškytis tarp dešimties skirtingų projektų tuo pačiu metu. Jam norėtųsi kuo daugiau aiškumo, pastovumo ir kuo mažiau netikėtumų.
Nemoka užsirišti batų
Povilas namuose rūpinasi savimi pats, gali pasigaminti valgyti, bet prisipažino, kad jo apranga iki šiol rūpinasi mama – jam visiškai nesvarbu, jei megztinis bus purvinas, jis tiesiog to nepastebės. Mokyklos laikais būdavo ir taip, kad grįždavo namo, striukę apsivilkęs atvirkščiai – gobtuvas tabaluodavosi apačioje.
Povilas, kaip ir nemažai kitų autistų, iki šiol nemoka užsirišti batų, tad nešioja avalynę su lipdukais.
O kaip jam dabar sekasi su bendravimu? „Pačiam užmegzti pažintį man vis dar sunku, atrodo sudėtinga tiesiog feisbuke parašyti pažįstamam žmogui žinutę: „Labas, kaip tau sekasi?“ Bet kai man kas nors parašo, apsidžiaugiu, atrašau ir stengiuosi kontaktą palaikyti ir toliau“, – sakė pašnekovas.
Simpatiškas vaikinas prisipažįsta, kad tikrai norėtų turėti ir merginą (iki šiol dar nėra jos turėjęs), sukurti šeimą ir turėti vaikų. „Pats nejausčiau poreikio dovanoti merginai gėlių, bet priminčiau sau, kad pridera tą daryti, ir padaryčiau“, – sakė Povilas.
