Labai taikliai pajuokavo
„Man mama pasakojo žinojusi, kad gretimame kaime, kaip ir ji, tais 1954 metais kūdikio laukiasi kita moteris. Jos vaikelis turėjo gimti panašiu metu kaip ir aš. Mama tuomet pajuokavusi, kad jei gims berniukas, tai bus jos žentas. Vėliau ji sužinojo, kad iš tiesų gimė gražus berniukas smailia nosele“, – dabar prisimena Z.Jovaišienė.
Motinos pajuokavimas virto pranašyste – abu kūdikiai gimė gretimuose Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkių kaimuose, užaugo, susikirto jų keliai ir abu liko kartu visam gyvenimui.
Tik viena smulkmena: nors abu gimę tą pačią dieną – kovo 8-ąją, gimimo liudijimuose jų gimtadienių datos skirtingos, vyras formaliai už savo žmoną keturiomis dienomis jaunesnis.
Tačiau tik formaliai. Jie abu puikiai žino, kad Vladislovą motina gimdė namuose ir naujagimį užregistravo tik po 4 dienų, ir datą registravimo dienos įrašė. Bet ir tai – jų gimimo liudijimai skiriasi tik vienu numeriu.
Manydavo, kad draugauja su broliu
Abu vaikai lankė tą pačią mokyklą, bet buvo skirtingose klasėse. Mat berniukas mokslus pradėjo krimsti nuo 6 metų, jo būsima sutuoktinė – nuo 7-erių. Abu vaikai gyveno mokyklos bendrabutyje, nes nuo namų iki mokymo įstaigos buvo nemažas atstumas.
„Vienoje klasėje mokiausi su Vlado broliu. Jis mane ir motociklu pavežiodavo. Aplinkiniai manė, kad mes draugaujame, tačiau man lėtas bendraklasis visai nerūpėjo. Širdis labiau linko prie Vlado. Nors jis buvo mažiukas, bet tvirto charakterio. Nuo penktos klasės mes kartu“, – atviravo daujėnietė.
Moteris pasakojo, kad jos tėvai augino 8 vaikus. Nors daugiavaikė šeima vertėsi sunkiai, tačiau atžalas spaudė mokytis. Tėvų rūpestį vainikavo vaikų pasiekimai: keturi baigė aukštuosius mokslus, kiti – politechnikumus.
V.Jovaišio tėvų šeimoje užaugo 4 sūnūs. Vidurinę mokyklą baigęs Vladislovas pasirinko elektronikos studijas Kaune. Po metų į Kauną studijuoti ekonomikos atvyko ir Zina. Tačiau kartu nepabuvo – vyrą paėmė tarnauti į sovietinę armiją.
„Labai laukdavau jo laiškų. Nors galėjau jį aplankyti, tačiau mergaitėms važiuoti pas kareivius buvo neva negarbinga. Grįžus jam atostogų, laiką leidome kartu, eidavome į šokius. O kai grįžo po kariuomenės, tai palaukę mano mokslų pabaigos, prieš pat diplominio darbo gynimą, atšokome vestuves“, – prisimena Z.Jovaišienė.
Pamainų estafetę perduodavo vienas kitam
Sutuoktiniai gyventi pasirinko Pasvalį, nes vos prieš metus ten buvo pastatyta sūrių gamykla. Jiems ši darbovietė buvo ne tik pirmoji, bet ir vienintelė.
Sūnų ir dukrą užauginę Jovaišiai dabar juokiasi, kad jie net negalėjo dirbti vienoje pamainoje, nes nebuvo kam palikti prižiūrėti vaikų.
„Aš dirbau naktimis, o Zina dienomis. Susitikę ant tilto vienas kitam apie vaikus papasakodavome ir perduodavome namuose laukiančių darbų instrukcijas. Zina buvo dviem mėnesiams išvykusi komandiruotėn į Leningradą, iš ten parvežė kalną suomiškų „sasiskų“. Tokių delikatesų Lietuvoje nebuvo. Tad vaikams juos ilgai viriau pusryčiams, jie iki šiol prisimena tas dešreles“, – juokėsi V.Jovaišis.
Nuo įkyraus gerbėjo gynėsi kietai
Sutuoktinių paklausus, kaip jiems tiek metų pavyko išsaugoti darnią šeimą, jie vienbalsiai tvirtino, kad santuoka yra sunkus darbas, kurio pagrindinė taisyklė – pagarba vienas kitam.
„Kad išsaugotume gražią šeimą, turėjome daug ko atsisakyti, teko pasimokyti prisitaikyti vienam prie kito. Neslėpsime, per gyvenimą buvo ne vienas nekalbadienis. Kai dirbi dideliame kolektyve, pavojus šeimai tyko kone už kiekvieno kampo“, – dargi prisipažino pašnekovai.
Kolektyve, kur dauguma kolegų vyrai, Z.Jovaišienei komplimentų netrūko. Vienam įkyriam gerbėjui tekę „net į tarpukojį įspirti“, kad atsikabintų.
„Reikia mokėti atskirti komplimentus nuo flirto. Vyrai to dažnai nesupranta“, – paaiškino pašnekovė.
Vaikystės draugės vėl kartu
Pasvalyje gyvenę ir dirbę Jovaišiai prieš šešiolika metų nutarė su sūnumi susikeisti gyvenamuoju būstu, todėl ir atsikraustė į Daujėnų miestelį.
Jų sūnus Valdas čia buvo gavęs mokytojo darbą, o gyventi nebuvo kur, todėl nusipirko seną medinį namą. Kai tėvai suvokė, kad gyvenimo saulėlydį norėtų pasitikti kaime, atžalai ir pasiūlė mainus.
O apsigyvenus Daujėnuose, likimas porai pakišo dar vieną malonų atsitiktinumą.
„Aš augau daugiavaikėje šeimoje, todėl nuobodžiauti nebuvo kada. O netoli tėvų namų gyvenantys kaimynai augino tik vieną mergaitę. Todėl šie nuolat prašydavo mano tėvų, kad leistų man su ja pažaisti. Buvo net sugalvoję, jog aš galėčiau pas juos gyventi, kad tik jų Irutei būtų linksmiau. Prabėgo kelios dešimtys metų, dabar mes su ta pačia Irute esame kaimynės“, – juokiasi daujėnietė.
Sodrūs balsai persiduoda iš kartos į kartą
V.Jovaišis yra auksinių rankų meistras ir seno namo remonto darbų ėmėsi pats. Kol vyras plušo prie namo, jo sutuoktinė tvarkė brūzgynais apaugusią sodybos teritoriją.
Sodybos šeimininkas ir dabar negali sėdėti sudėjęs rankų. Iš namo remontui likusios medienos jis sumeistravo anūkams vasaros žaidimų namelį. Statydamas namelį, senelis apgalvojo kiekvieną mažylius pradžiuginsiančią smulk-meną.
„Namą pastačiau ant pastolių – juk vaikams smagiau į kiemą žvelgti iš aukščiau. Kad nereikėtų žemyn kabarotis mediniais laiptais, įtaisiau ir čiuožynę. O po nameliu sukaliau smėlio dėžę. Viską dariau savo rankomis ir kad iš tiesų būtų panašus į tikrą namą – balkono turėklams panaudojau seną ir jau nebereikalingą vaikišką lovelę“, – apie naujausią savo kūrinį pasakojo laimingas senelis.
Jovaišiai džiaugiasi, kad dukra ir sūnus jiems padovanojo tris vaikaičius.
Abi daujėniečių atžalos yra linkusios į menus. Dukra Gintarė mokėsi muzikos mokykloje, tačiau studijuoti pasirinko prancūzų filologiją, o puikų balsą turintis sūnus Valdas savo gyvenimą sieja su muzika. Seneliai jau dabar pastebėjo, kad ir anūkai turi gerą klausą.
„Mūsų vaikai sodrų balsą paveldėjo iš mano mamos ir Vlado tėvuko. Kadangi anksčiau nebūdavo samdomų šermenų giedotojų, susirinkdavo vietos giedoriai, mano uošvis visur dalyvaudavo. Dabar sūnus eina senelio pėdomis. Aš taip pat dainavau chore, bet tik savo malonumui. Vladui menai yra visai svetimi – bendruomenė buvo prikalbinus vaidinti viename spektaklyje, tačiau aktoriumi jis daugiau būti nebenori“, – šypsosi Z.Jovaišienė.
