Gintaras gimė aklas, vėliau tėvų pastangų dėka po kelių operacijų Odesoje pradėjo šiek tiek matyti. Mokėsi aklųjų ir silpnaregių mokykloje, kur skaitė Brailio raštu (skaityti paprastos knygos ar intenetinės svetainės jis negali ir dabar).
„Esu pusaklis“, – sakė linksmai nusiteikęs pašnekovas. Tačiau jis niekuomet nekeikė savo lemties ir visą laiką tikėjo, kad galės susikurti tokį gyvenimą, kokio norės.
Baigė režisūros studijas ir šiek tiek padirbėjo pagal specialybę, o vėliau tapo puodžiumi – pirštai, išlavinti Brailio rašto, gerai jautė molį. Nužiedus daugybę puodų ir kitokių indų, jo galvoje ėmė kirbėti mintis, kad norėtų gaminti plytas – ir ne bet kokias, o pagal senovinę technologiją.
Domėjosi, kaip tai daroma (informaciją surinkti buvo labai sudėtinga), ir planavo įsirengti dirbtuves, o tam visų pirma reikėjo žemės sklypo.
Gintaras sakė, kad tuo metu nieko neturėjo – po skyrybų su pirmąja žmona namus paliko jai su dviem vaikams, išsikraustė pas kitą žmoną. Beje, su vaikais iš pirmosios santuokos jis bendrauja ir dabar.
Entuziazmo apimtas susirado žemės sklypą Varėnos rajone, kuriame matė savo ateitį, nors pakankamai lėšų jį įsigyti ir neturėjo. „Kai labai nori ir labai tiki, turi pasisekti. Pavyko šeimininkus įtikinti, kad už pirkinį dalimis sumokėsiu vėliau. Netrukus po to sekė antras stebuklas – paskambino naujas Lentvario gamyklos savininkas ir pasakė, kad gali mums atiduoti apie 400 tonų molio, kuris jiems nereikalingas, nes gamykla pertvarkoma. Tada žmonai pasakiau, kad jau tikrai pasistatysime namus ir dirbtuves“, – pasakojo Gintaras.
Kol pasistatys namus, įsikūrė statybiniame vagonėlyje. Ir netrukus sulaukė užsakymo, kurį vadina dar vienu stebuklu.
„Iš kažkur apie mus sužinojęs atvyko architektas vokietis su dideliu užsakymų senovinėms plytoms, skirtoms naujam išskirtiam namui statyti. Namo savininkas, mūsų sklype apsidairęs, pasakė: „Bet juk čia tuščia, kaip jūs tas plytas pagaminsite?“ Atsakėme, kad reikia – tai ir pagaminsime. Ir nežinau, gal mes jį savo tikėjimu užhipnotizavome, bet gavome 20 000 litų avansą, įsigijome degimo pečių, kitos reikiamos įrangos. Kai dabar pagalvoju, tai buvo didžiulė avantiūra, bet plytas pagaminome laiku“, – pasakojo Gintaras.
Vos pradėjus kurtis pasitaikė ir kitas įspūdingas pasiūlymas – gaminti trispalvės spalvų plytas skulptūrai Laisvės kelias, nuo 2010 m. stovinčiai Vilniuje, Konstitucijos prospekte.
Palengva jie Krūminiuose gražiai įsikūrė – dabar turi ir dideles dirbtuves, ir savomis rankomis pastatytus namus. Dabar Gintaro įkurta „LDK plytinė“ gali pagaminti įvairių formų, spalvų, dydžių plytas, ir tą daro tik pagal senąsias technologijas – gamina ir tokias plytas, kokios buvo 15 amžiuje, ir tokias, kokios buvo 17 amžiuje (gamybos procesas skiriasi).
Šeimai pavyko gauti ir tautinio paveldo sertifikatą, nors tam taip pat prireikė nemažos sėkmės – kad jį gautų, reikėjo, kad kažkas iš giminės jau būtų turėjęs plytinę. Pasinagrinėjus giminės istoriją, paaiškėjo, kad Gintaro senelio brolis išties turėjo nemažą plytinę Žemaitijoje. „Galbūt ir genai prisidėjo prie to, kad mane taip traukė ši veikla“, – pastebėjo pašnekovas.
Metė gerai apmokamą darbą
Gintaro žmona Tatjana į kaimą ryžosi kraustytis su pirmuoju vaiku ant rankų. Vilniuje ji turėjo gerai apmokamą darbą tarptautinėje įmonėje, tačiau ją slėgė tai, kad, kasdien dirbdama nuo 10 iki 19 val., mažai laiko skyrė šeimai – nenorėjo visų gražiausių dienos valandų atiduoti darbui.
Taigi dabar ji daugiausia rūpinasi šeima – jie turi keturis bendrus vaikus, du berniukus ir dvi mergaites, kuriems yra nuo 6 iki 12 metų. Vien vaikų vežiojimas į mokyklas užima nemažai laiko.
Kai gauna rimtesnį užsakymą plytų gamybai, Tatjana vyrui padeda darbuose, o kai užsakymas tikrai didelis, kviečiasi ir samdomus darbininkus.
Seniau erzindavo, dabar padeda
Su plytų gamyba įsivažiavęs G.Knieža atrado ir dar vieną veiklą, kuri dabar jį traukia ne ką mažiau už plytas – jis, nesitikėdamas atlygio, ėmėsi socialinės veiklos ir pradėjo organizuoti užsiėmimus protinę negalią turintiems vaikams bei jų tėvams.
Kaip jam kilo toks sumanymas? Pradeda pasakoti nuo to, kad vaikystėje gyveno aklųjų ir silpnaregių internate. Maždaug pusė vaikų ten buvo neprimatantys, bet įprastos raidos, o kita pusė turėjo dar ir protinę negalią.
Jiems sveikieji, tarp jų ir Gintaras, krėsdavo įvairias šunybes, juos gąsdindavo ir erzindavo. Bet užaugęs jiems ėmė jausti simpatiją – dažnai jie būna geresnės širdies nei „normalūs“ žmonės.
Padėjėjas su sunkia negalia
Dar gyvendamas Vilniuje, Gintaras kurį laiką vedė keramikos būrelį vaikams su protine negalia. Ir netikėtai jį, išsikrausčiusį į kaimą, susirado jo pasiilgęs buvęs mokinys Rolandas. „Su juo buvome bendravę labai seniai, kai mobilieji telefonai dar nebuvo nepaplitę, tad, kad mane surastų, jam teko labai pasistengti, bet jis tą padarė“, – sakė plytinės įkūrėjęs.
Vaikiną Gintaras su šeima kelis kartus aplankė globos įstaigoje. Po to Rolandas „pravedė agitaciją“, kad visi įstaigos globotiniai pasiprašytų į svečius į plytų dirbtuves. Gintarui paskambino pedagogė, kuri gana piktai paklausė, kam jis jaunuolius kursto kaži kur keliauti, o jis atsakė nieko apie tai nežinantis.
„Ekskursija pas mus visgi atvyko. Ir mokiniai, ir pedagogai, rodos, liko patenkinti tuo, ką matė, o aš pajutau norą vesti užsiėmimus vaikams su proto negalia ir toliau. Taip išeina, kad šios mano veiklos iniciatorius ir marketingo specialistas buvo vaikinas, turintis sunkią protinę negalią!“, – nusijuokė Gintaras, su Rolandu draugiškai bendraujantis ir dabar.
Svečiuose pas draugus
Ypatingus vaikus su tėvais į savo kaimą kviestis Gintaras ėmėsi savo iniciatyva, neprašydamas jokio mokesčio. Bet geri darbai pritraukia bendraminčių – atsirado dvi moterys, kurios pasisiūlė neatlygintinai parašyti ES projektą. Už gautas lėšas sodyboje atsirado daugiau edukacijoms skirto inventoriaus, pavyzdžiui, nedidelių žiedimo ratų, taip pat lovų nakvynei.
Dabar Gintaras gali priimti daugiau šeimų. Su vaikais ir jų tėvais šeimininkas ir jo namiškiai žiedžia, tapo, groja ir stengiasi, kad jie jaustųsi atvykę ne pas darbuotojus, o pas draugus.
„Matau, kad atokvėpio ir smagaus laiko reikia ne tik tiems vaikams, bet ir jų tėvams. Šiuolaikiniai dienos centrai ir panašios įstaigos, mano supratimu, vaikais su negalia neblogai rūpinasi, bet jų tėvai jaučiasi pavargę, kai kurie – ir kompleksuoti, izoliuoti nuo visuomenės. Taigi norisi, kad jie pas mus atsikvėptų, kol vaikai užsiims įdomia veikla. Mes iš jų gauname daug gražių žodžių ir šilumos. Beje, mano vaikai, nuo mažens matantys žmonių įvairovę, visai nejaučia, kad atvykstantieji pas mus yra kažkuo kitokie“, – aiškino Gintaras.
Jei tikėsi – tai pasiseks
Silpnaregis pašnekovas pasvajoja, kad jam norėtųsi, jog visi žiūrėtų į turinčiuosius negalią taip, kaip jo vaikai – tiesiog kaip į žmones, kurie yra tarp mūsų. Juk ir suaugusieji, neturintys negalios, smarkiai vieni nuo kitų skiriasi.
„Mano pavyzdys rodo, kad ir turint negalią galima gyventi visavertį gyvenimą. O štai vienas mano bendraklasis ir draugas neregys tapo puikiu advokatu ir gyvena tikrai gerai“, – pastebėjo jis.
G.Knieža turi dar vieną gražią idėją – nori parodyti visuomenei, kad ir neįgalūs vaikai kuria išliekamąją vertę. Per apsilankymą dirbtuvėse jie pagamina po 1-3 plytas. Tokias plytas Gintaras kol kas renka į krūvą, bet svajoja, kad iš jų būtų galima pastatyti kažkokį statinį, kad ir koplyčią, į kurį pažvelgę sveikieji matytų, kad ir turintieji protinę negalią geba kurti (juk kai kurie linkę juos visai nurašyti), o ypatingų vaikų tėvams tas statinys galbūt suteiktų optimizmo.
„Įsitikinau, kad jeigu 100 procentų tiki, kad sumanymą įgyvendinti pavyks – tai ir pavyksta. Tikėjimas yra mūsų varomoji jėga. Tik kažkuo tikėti visu 100 procentų sudėtinga, o kai sukirba abejonės, gali ir nepasisekti. Yra ir toks pasakojimas apie varlę, kuri lipo į statų kalną, o visos aplinkinės šaukė, kad jai nepavyks. Ir ji užlipo, o tada paaiškėjo, kad ji kurčia“, – kalbėjo optimistiškai nusiteikęs pašnekovas.
Susidomėjusieji Gintaro socialine veikla gali susisiekti su juo feisbuke.
