Kidulių seniūnė Renata Švelnytė apie velionį, kurio neva atsisakė ir buvusi sugyventinė, ir brolis, ir kuris buvo palaidotas seniūnijos lėšomis, papasakojo Šakių rajono laikraščio „Draugas“ žurnalistams.
Vis dėlto kas turėjo nutikti, kad žmogus staiga tapo niekam nereikalingas? Moters, pristatomos kaip velionio sugyventinės, dukra Ingrida (vardas pakeistas, tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – Red.) papasakojo kiek kitokią įvykių versiją.
Padėjo dirbti ūkyje
„Man skaudu, kad tas žmogelis vadinamas mano mamos sugyventiniu“, – portalui lrytas.lt sakė Ingrida. Pasak Ingridos, jos mama, kuriai dabar daugiau kaip 70 metų, benamiui vyrui (apie 58 m.) tik suteikė pastogę, bet sugyventiniai jie niekada nebuvo.
Girtuoklėlis, visų vadinamas Edmu, Ingridos mamos namuose atsirado maždaug prieš dvidešimt metų. Tuomet dar buvo gyvas Ingridos mamos vyras, šis ir pasikvietė neturintį kur gyventi Edmą pagelbėti ūkio darbuose mainais už suteiktą gyvenamąjį plotą.
Tuo metu šeima gyveno ūkiškai, laikė karvių, kiaulių. Ingridos mamos vyras turėjo problemų su kojomis, vaikščiojo su ramentais, tad apeiti ūkį buvo sunku, reikėjo pagalbininko.
„Už darbą jam nebuvo mokama. Jis tai žolę nupjaudavo, tai ūkyje padėdavo. Už tai jam leido gyventi. Jis gyveno vasarinėje virtuvėje, visai atskirai. Ir vėliau, jei ką uždirbdavo pas kokį ūkininką, neduodavo nė cento.
Žmogus buvo nesiprausiantis. Mama dar sakydavo: „Edmai, duok, patalynę išskalbsiu“. O jis sakydavo: „Man nereikia, tu čia nesikišk“. Šaukdavo ant jos“, – pasakojo Ingrida.
Vyrui mirus šeimininkė norėjo Edmo atsikratyti, juolab, kad jis vogė, bet niekaip nepavyko, nors buvo kviečiama ir policija. Į dukros pastabas, kodėl tiek kenčia ir laiko pas save tokį žmogų, mama atsakydavo: „Neina išvaryti, kur jis eis?“
„Link pabaigos mama jo jau net bijojo. Jis buvo prasigėręs, ėjo per kaimą, šunis kardavo, pjaudavo. O dabar išeina, kad mama, laikydama tokį žmogų, patapo jo sugyventine“, – neslėpė nuoskaudos dukra.
Pragėrė net kostiumą
Vis dėlto už ilgus metus po jos stogu gyvenusį žmogų, kad ir koks jis buvo, Ingridos mama jautė šiokią tokią atsakomybę.
Ligos vyriškį, pasak pašnekovės, surietė labai greitai: „Trys piktybiniai augliai – ir storojoje žarnoje, ir skrandyje, ir dar kažkur“. Ingridos mama dar padėjo sutvarkyti dokumentus, kad Edmas būtų paguldytas į ligoninę. „O jis sakydavo, man nieko nėra, nieko neskauda, jūs čia ant manęs nešokinėkit“, – prisiminė moteris.
„Mes nuvažiavom jo aplankyti į ligoninę, ir jis jau buvo miręs. Mano klaida buvo ta, kad nepagalvodama pasirašiau jo mirties liudijimą. Sakiau mamai, na, vis tiek kaip nors palaidosim. Mano mama gauna apie 200 eurų pensijos. Už ką laidoti?
Jis dar kostiumą turėjo, bet ir tą pragėrė. Reikia laidoti – nėra kostiumo. Tai mes supirkom drabužius, nebuvo ką daryti.
Į „ritualines“ nuvežėm drabužius ir pasakėm, kad tas žmogus neturi nieko, bet jeigu gaus išmoką, galbūt ir išsiteksim į tą sumą.
Dėl išmokos kreipėmės į Kidulių seniūniją, kur jis buvo 20 metų registruotas. O ten mano mamą, senutę, užpuolė keturios moterys, ėmė ant jos šaukti. Supykusi pasakiau: „Jeigu šitaip, imkit liudijimą ir laidokit“, – pasakojo Ingrida.
Atsisveikinti nespėjo
Atsisakiusios laidoti, Ingrida ir jos mama nebesudalyvavo ir Edmo laidotuvėse – vyras buvo išlydėtas visiškai be artimųjų. Bet, pasak moters, įvyko nesusipratimas.
Ingridai ir jos dukrai laidojimo biure sakė, kad viskas bus sutvarkyta 10 valandą ryto. Bet buvo nuspręsta velionį laidoti vakare 18 valandą šeimos kape Gelgaudiškyje, kur gyvena jo brolis.
„Man iš laidojimo biuro paskambino be dešimt šešios. Sako, gal norit su velioniu atsisveikint? Sakau, aš gyvenu vienur, mama gyvena kitur, laidoja Gelgaudiškyje – aš niekaip nespėju, per vėlai man pasakėte“, – sakė Ingrida.
Pasak jos, už ritualines paslaugas buvo atsiskaityta – 300 eurų davė seniūnija, o Ingridos mama, sukrapščiusi paskutinius pinigus, atidavė 200 eurų už duobę duobkasiams.
Gelgaudiškyje gyvenantis velionio brolis, pasak Ingridos, niekuo neprisidėjo, nes pats taip pat yra prasigėręs.
