Prieš šešerius metus Įsimylėjėlių dieną svarbus įvykis vainikavo kraštiečių Svajūno ir Gintarės Remeikių meilę – 2014 m. vasario 14-ąją viduramžių dvasios apgaubtoje Norviliškių pilyje, melodingai skambant vienuolio gitarai, priklaupęs ant kelio Svajūnas paprašė Gintarės rankos, širdies ir sielos visam likusiam judviejų gyvenimui. Ach, net pats meilės dievas Kupidonas jausmingesnių sužadėtuvių nebūtų sumanęs...
Šiandien dvi dukras auginanti pora džiaugiasi sukūrusi tvirtą šeimą ir kasdien nuoširdžiai puoselėja juos sujungusį jausmą. „Meilė vienas kitam mus išties pakeitė, – istoriniam dainiui V. Šekspyrui pritaria pašnekovai. – Aš iš vyro nuolat mokausi gyvenimo išminties, – atvirai atskleidžia Gintarė. – O mano žmona man yra gyvenimo mūza. Ji įkvepia jėgų bei entuziazmo daugeliui siekių, – šiltai žvelgdamas mylimajai į akis taria Svajūnas. – Mudu davėme pažadą niekada nenustoti stengtis vienas dėl kito.“
Mieli skaitytojai, kviečiu Jus sušilti prie šios romantiškos istorijos židinio. Dovanokite jaukius jausmus bei žodį „myliu“ dažniau ir nelaukdami progos. Tikiuosi, pažintis su šio pasakojimo herojais Jums taps įkvėpimu.
Gražuolė bičiulės feisbuke
Gintarė užaugo Vikaičiuose, o Svajūnas visai kitame rajono krašte – Nociūnuose. Visgi Kėdainių apylinkėse poros keliai niekad nesusikirto. Meilės miestu šioms dviem širdims tapo laikinąja sostine tituluojamas Kaunas. Čia prasidėjusi poros jausmų pasaka skleidžiasi ir šiandien – Remeikių šeimos namais tapo šis šalies didmiestis.
„Pradėjau studijuoti Kaune, bet antrame kurse išvažiavau dirbti į Švediją, – pasakoja Svajūnas. – Gintarė irgi studijavo Kaune. Mudu susipažinome bendrų draugų naujametiniame vakarėlyje belaukiant 2013-ųjų, bet Gintarę žinojau jau anksčiau.
Draugė, kuri mane pakvietė į vakarėlį, buvo Gintarės kambariokė. Ir aš, ir Jolita buvome vieniši, dažnai susirašydavom, pabendraudavom, o kartą nusprendėm pasižvalgyti į vienas kito draugus feisbuke. Gal kas tiks į porą? Pamačiau Gintarę ir sakau Jolitai: „Papasakok apie šią merginą.“ „Oi, ne, geriausios užimtos, tad ją pamiršk“, – nukirto draugė, bet aš jau nebenorėjau Gintarės pamiršti. Tąsyk tuo viskas ir pasibaigė, o vėliau susitikome naujametiniame vakarėlyje.“
„Mano kambariokė Jolita su Svajūnu buvo pažįstama nuo senų laikų, tad iš jos pasakojimų gerai žinojau „Svajką“, nors nė nebuvau jo mačiusi“, – šypsosi Gintarė.
Į lemtingąjį vakarėlį Svajūnas atėjo su draugu. Amūro strėlės turbūt paklydo svečių gausoje ir nutiko kiek netikėtas dalykas – simpatiją vienas kitam pajuto Gintarė ir Svajūno draugas.
„Svajūnas man buvo „Svajka“ – visų draugas, turėjau išankstinę nuostatą, tad nežiūrėjau į jį kaip į potencialų jaunikį. Nė nežinojau, kad jis dar rudenį mane feisbuke įsižiūrėjo“, – klaidžiais labirintais įsimylėjėlius vedžioti mėgstančiu Kupidonu stebisi Gintarė.
Išburtasis jaunikis
„Kai Svajūnas mane išvydo Jolitos feisbuke, aš turėjau draugą, bet ta draugystė netrukus labai skaudžiai baigėsi, – dalijasi Gintarė. – Nuėjau pas būrėją, o ji man pasakė: „Pamiršk jį, nes kitą vasarą (2014-aisiais) tu ištekėsi.“ Pamaniau, gal ji juokauja? Mano širdis sudaužyta, už ko aš tekėsiu? „Tu jo dar nepažįsti, bet netrukus susipažinsi“, – patikino mane būrėja.
Pas ją buvau lapkričio vidury, o per naujuosius susipažinome su Svajūnu. Tiesa, pirmiausia būrėjos pranašystė toptelėjo apie Svajūno draugą, bet jis buvo tamsaus gymio, o būrėja sakė, kad mano jaunikis bus šviesių akių – Svajūno akys žalsvos.“
Vakarėlis baigėsi, Svajūnas grįžo į Švediją, bet feisbuku vis rašydavo savo draugui ir Gintarei, teiraudavosi, kaip sekasi naujai porelei. Žodžiu, vykdė gudrią žvalgybą. Simpatija tarp Gintarės ir Svajūno draugo po poros pasimatymų išblėso – nebuvo jie likimo vienas kitam skirti. O tada būrėjos pranašystė galėjo laisvai pildytis...
Šlovė atkaklumui!
„Svajūnas man pradėjo rašyti kasdien. Iš pradžių stebėjausi tokiu dėmesiu, bet paskui, jei matydavau, kad jis prisijungęs ir nesulaukiu žinutės, imdavau nerimauti, – prisiminusi moterišką blaškymąsi jausmuose šypsosi Gintarė. – Jausmai buvo dviprasmiški: tarsi Svajūnas man ir patiko, tačiau bandžiau tai neigti, neprisileidau šio jausmo. Tada Svajūnas grįžo Velykoms, su draugų kompanija kartu nuėjome į klubą. Jis vėl grįžo į Švediją ir prasidėjo ilgi bei dažni pokalbiai skaipu. Svajūnas kantriai manęs klausydavosi, kai aš aiškindavau, kokie vyrai kiaulės, mergišiai ir kaip nesėkmingai baigiasi draugystės, – juokiasi Gintarė. – Mes tapome draugais.“
Naiviai manė Gintarė, nors giliai širdyje greičiausiai išties jautė atvirą Svajūno simpatiją, kuri anaiptol nesiruošė tapti tiesiog bičiulyste. Kad ir kiek skausmo strėlių Gintarė būtų šaudžiusi į vyrų giminę, Svajūno atkaklumo tai neatvėsino, o gyvenimas rimtiems žygiams dėl mylimosios širdies pasiryžusį Romeo apdovanojo puikia proga.
„Tuo metu Gintarė nusivylė savo darbu ir susiruošė iš jo išeiti. Pasakė, jog nori pasidaryti sau šventę ir išvykti į kelionę, – pasakoja Svajūnas. – Pasiūliau jai atvažiuoti pas mane į Švediją.“
„Tu gal juokauji? – rėžiau Svajūnui. – Juk mes tebuvome du kartus susitikę ir... valandų valandas praplepėję skaipu bei žinutėmis, – šypteli Gintarė. – Vis tik nusprendžiau vykti, bet kartu pakviečiau mūsų bendrą draugę Jolitą. Ir štai po mėnesio mudvi savaitei skrendame pas Svajūną. Man tai buvo panašu į beprotybę! Bet turbūt tai – likimas.“
Juokai juokais, bet pareiškimas rimtas
Dar iki kelionės į Švediją Gintarė papasakojo Svajūnui apie būrėjos pranašystę ir juokais ėmė remti jį prie sienos: „Kitą vasarą aš turiu ištekėti. Kada gi man pasipirši?“ Svajūnas šių pokštų nepamiršo ir atskrendančių viešnių oro uoste laukė su didžiuliu plakatu, kuris skelbė: „Sveikos atvykusios, Gintare ir Jole, į Švediją! P. S. Gintare, ar tekėsi už manęs kitą vasarą?“
Atostogos buvo puikios. Pabodo likimui vedžioti porą jausmų takais ir takeliais be aiškių ženklų, tad kitapus Baltijos jūros nusprendė jis praskaidrinti vandenį. Nepaaiškinamos jėgos vedina Gintarė pasiryžo pirmajam bučiniui, kuris viską sudėliojo į savo vietas. „Sulaukusi jausmingo Svajūno atsako pajutau, ką reiškia, kai ant tavęs užpila kibirą šalto vandens ir išties nebejauti kojų... Po šio bučinio klausimų nebeliko – mes pora“, – reziumavo Gintarė.
Iš Švedijos grįžo visi trise, o kitą dieną šviežia porelė iškart prisistatė Svajūno giminėms per jo krikšto tėvų sidabrinių vestuvių šventę.
Didelės lietuviškos vestuvės
Netrukus Svajūnas grįžo gyventi į Lietuvą, o po devynių draugystės mėnesių įvyko Holivudo kino vertos idiliškos poros sužadėtuvės.
„Pranešėme tėvams naujieną ir jie paklausė: „Jūs irgi būsite kaip kitos poros, kurios 10 metų pragyvena susižadėjusios, o paskui išsiskiria, nes nesutapo charakteriai?“ – šypsosi prisiminę Gintarė ir Svajūnas. – Taigi su tėvų pagalba vestuves iškėlėme tą pačią vasarą. Sutapimas – kaip būrėja ir pranašavo. Atšokome dideles vestuves su 70 svečių ir visais lietuviškais vestuvių papročiais.“
„Ar jausmas susituokus pasikeitė?“ – pasiteirauju. „Vestuvės poroms neretai būna tarsi siekis, – mano Gintarė. – Iki tol sieki žmogaus, o susituokus nusprendi, kad nebėra stimulo stengtis – vis tiek mes jau sujungti. Mudu su Svajūnu sutarėme, kad niekada negalime nustoti stengtis vienas dėl kito.“ „Visada bandome atrasti gyvenime perliukų, kurie padėtų puoselėti jausmus ir stiprintų mūsų šeimą“, – žmoną papildo Svajūnas. „Nesame niekuo ypatingi, tiesiog atradome savo būdą būti kartu, būti šeima“, – priduria Gintarė.
Praėjus metams po tuoktuvių pora sulaukė gandrų – gimė pirmoji dukrelė Fausta, jai kiek ūgtelėjus šeimą pradžiugino antra atžala – pagrandukė Urtė. Prieš gerus metus Svajūnas, sulaukęs įkvepiančio žmonos palaikymo, atidarė savo įmonę.
„Jei savo gyvenimą lygintume su upe, tai jis būtų panašus į kalnų upę. Mes nuolat veiksme. Regis, tik viskas aprimsta, tuoj vėl stačia galva neriame į pokyčius ir lipame iš komforto zonos. Bet mums taip patinka“, – sako Svajūnas.
Santykių mokykla
Pora atvirauja, kad jų santykiai klostosi be didelių pykčių ir krizių. Taip, dūmai kartais ima rūkti, bet Gintarė ir Svajūnas ilgainiui rado būdą jiems išsklaidyti.
„Kertinis mūsų santykių akmuo – daug kalbėtis, atvirai ir nuoširdžiai, nemeluoti nei pačiam sau, nei kitam. Kaip bebūtų sunku ar skaudu, bet pasakyti, ką jauti“, – dalijasi Svajūnas. „Bet tai yra darbas. Tikrai išsyk nebuvo taip, kad ėmėme ir išmintingai, supratingai kalbėjomės, – šypteli Gintarė. – Kilus konfliktui nenorėdavau prikalbėti nemalonių dalykų, kurių iš tiesų nė negalvoju, todėl aš atsitverdavau tylos siena. Tai Svajūną varydavo iš proto. Taigi praėjo šiek tiek laiko, kol išmokome iš tiesų k-a-l-b-ė-t-i-s.“
Dar vienas poros patarimas – skirti laiko tik sau ir kartkartėmis dviese pabėgti.
„Pernai rudenį penkerių metų santuokos sukakties proga padovanojome sau savaitę Turkijoje ir išvažiavome į kelionę be vaikų. Visos poros, auginančios vaikus, turi retkarčiais tai padaryti. Reikia! – tvirtai įsitikinusi Gintarė. – Būtina prisiminti, kad esate ne tik tėvai, bet ir pora, mylimieji. O atsiradus vaikams vienam kitą pamiršti išties lengva, nes rutina greitai viską užgožia. Po tos savaitės grįžome tarsi iš naujo gimę, pailsėję ir įsimylėję.“
Karšta meilė ir ledinės maudynės
Gruodį poros kasdienybė išgyveno tikrą metamorfozę. Iki tol buvusią įprastą rutiną perliejo ledinis vanduo, o šaldytuve vietoj majonezo ir kečupo pradėjo rastis ridikėliai bei žalumynai.
„Nusprendėme į savo gyvenimą įnešti kokybės“, – taria pora. Gruodžio 1-ąją Svajūnas pirmą kartą išbandė ruonių maudynes atvirame vandens telkinyje. Jei kartu, tai kartu! Gruodžio 4-ąją vyresnę dukrą nuvežę į darželį, o snaudžiančią jaunėlę paguldę saldų miegą tęsti vežimėlyje, Remeikiai su bendraminčiais rytą pradėjo įveikdami keturių kilometrų trasą bėgte stumiant dukros vežimą ir... štai vyšnia ant torto – drauge panirdami į žiemos atvėsintą vandenį.
„Ne tik šeimos gyvenimas, bet ir bendra veikla mus dar labiau suartino“, – sako Svajūnas.
„Pirmą kartą šokti į šaltą vandenį baisu, galvoje sukasi daug klausimų ir dvejonių, bet pabandyti išties verta, – tikina Gintarė. – Man tai buvo kaip iššūkis sau, kurį įveikiau. Dabar tai tapo mudviejų su vyru gyvenimo dalimi. Geriausia maudytis ryte, nes po tokių maudynių gauni nepaprastai daug energijos, nuotaika būna pakylėta. Jausmas pasakiškas! Šios maudynės akimirksniu atnešė pokyčius ir į mūsų šaldytuvą, – šypsosi Gintarė. – Anksčiau majonezą galėjau valgyti su bet kokiu patiekalu, o Svajūnui, jei namie nebūdavo kečupo, tai nebūdavo, ką valgyti apskritai. Dabar šiuos produktus mūsų šaldytuve pakeitė gausybė šviežių žalumynų. Pradėjome valgyti gerokai daugiau daržovių. Mūsų patiekalai ne tik sveiki, kūnui dovanojantys energijos, sotūs, bet ir gražūs bei spalvingi.
Dievinu mudviejų su vyru ryto ritualą: mankšta, šaltos maudynės, o grįžę namo pasigaminame sveikus pusryčius, ramiai jais pasimėgaujame ir kimbame į dienos darbus. Džiaugiuosi, kad šiuo metu aplinkybės leidžia taip gyventi.“
„Gyvenime visą laiką turime dirbti su savimi, motyvuoti save, – žino Svajūnas. – Visada viduje šnekės balselis: „Oi, nesikelk, pagulėk šiltoj lovoj dar truputį, pažiūrėk, kaip gera.“ – juokiasi Gintarė. – Bet jei nepriversi savęs palikti komforto zonos, nepatirsi ir už patogumo ribų tavęs laukiančių atradimų, nepajusi džiaugsmo ir euforijos.“
Maudynės lediniame vandenyje Svajūnui ir Gintarei iššūkiu nebekvepia, todėl jie nusprendė vėl paieškoti ekstremalių pojūčių. Vasario 29-ąją Trakuose pora drauge su būriu kitų drąsuolių atvirame vandens telkinyje plauks 25 metrus!
Išminties mokytojas ir jo gyvenimo mūza
Po vėsių kalbų grįžkime prie liepsnojančio jausmų židinio. Nors romantikai pyktelėtų, kad šį meilės pasakojimą nusprendžiau pagardinti į jausmus per racionalumo akinius žvelgiančio mokslo prieskoniais, bet vis tik tai sau leisiu. Pasirodo, su sielos reikalais, regis, nieko bendra neturintys mokslininkai tvirtina, kad harmoningų santykių paslaptis – ne poros nuolat vienas kitam kartojamas „Aš tave myliu“, o kitas malonus, bet gal ne toks saldus žodelis „Ačiū“. Pasirodo, įsimylėjėliai, nuolat žodžiais išreiškiantys savo dėkingumą vienas kitam, yra laimingesni už tuos, kurie to nedaro.
„Aš Svajūnui pirmiausia esu dėkinga už nuostabias gyvenimiškas pamokas: santykiuose, buityje, auginant vaikus. Jis mane moko gyvenimo išminties, – atvirauja Gintarė. – Mūsų bendro gyvenimo metai labai gražūs. Nesiliauju žavėtis savo vyru. Būdama su juo, gyvenime jaučiuosi rami ir saugi.“
„Nuoširdžiausią ačiū žmonai tariu už dukras, šeimą ir už suteiktą vidinę šilumą, kurios man gyvenime labiausiai trūko. Gintarė padėjo man atsiskleisti ir įkvėpė drąsos gyvenimo siekiams. Kai to reikia, ji geba meistriškai padrąsinti ir pastūmėti. Gintarė – mano gyvenimo mūza“, – širdį tirpdančius žodžius žmonai skiria Svajūnas.
