Savo parašytoje autobiografinėje knygoje „Wicked Girl“ („Bloga mergaitė“) moteris atskleidė, kaip neįtikėtinai žiauriai vaikystėje su ja elgėsi vienuolės.
Kaip nurodo „Mirror“, kiekvienais metais per savo gimtadienį Jeanie gauna tiek atvirukų su sveikinimais, kad jie netelpa į lentyną virš židinio, – todėl būna paskleisti po visus namų kambarius.
Šis kasmetinis meilės proveržis – jaudinantis atlygis Jeanie už pastangas, įdėtas globojant daugiau nei 100 svetimų vaikų.
Anksti neteko mamos
Pačios Jeanie ankstyva gyvenimo patirtis nulėmė, kad ji tapo neabejinga gyvenimo sužeistiems vaikams.
Pirmieji penkeri vaikystės metai, kuriuos ji praleido mažame daugiabučiame name, buvo palyginti laimingi. Tačiau viskas pasikeitė po motinos mirties. Motina mirė nuo krūties vėžio, tesulaukusi 36 m.
„Man buvo dešimt, ir žinia apie motinos ligą buvo gniuždanti, – kalbėjo Jeanie, dabar gyvenanti Salforde. – Ji slėpė savo ligą ilgai, o po to buvo per vėlu“.
Jeanie tėvas, dirbęs dokuose, nepajėgė vienas auginti vaikų. Du vyresni Jeanie broliai išėjo kartu su juo dirbti į dokus, du jaunesnius sūnus atidavė auginti giminėms, o Jeanie pasiuntė į internatinę mokyklą, veikusią vietiniame Šv. Hildos vienuolyne.
Vienuolės mušė ir kankino
Patekusi į vienuolių rankas, Jeanie patyrė ne globą ir rūpestį, kaip turėjo būti, bet psichologinę ir fizinę prievartą.
„Žiauriausia vienuolė sesuo Gertrude buvo sadistė. Ji pakeldavo ranką, liniuotę ar net Bibliją ir daug kartų trenkdavo man šaukdama, kad esu bloga mergaitė, kol aš apsiverkdavau, – skaudžiais prisiminimais dalinosi moteris. – Siekdamos išvaryti iš manęs Šėtoną, jos mane uždarydavo į vienutę ir visą savaitę maitindavo vien duona ir vandeniu. Per tai aš supratau, kad šitos taip vadinamos paramos bendruomenės už uždarų durų gali pratrūkti neapsakomu žiaurumu“.
Nors tėvas ją aplankydavo, tačiau, matydama jo pavargusį veidą, Jeanie nenorėdavo jo dar labiau apsunkinti ir nieko nesakydavo. Be to, bijojo dar labiau nukentėti nuo vienuolių, jei prasitars, ką ten patiria. Todėl kentė tylomis.
„Dar ir dabar sudrebu prisiminusi tą atšiaurų savo gyvenimo tarpsnį. Prisiekiau, kad kai susilauksiu savo vaiko, niekam neleisiu jo iš manęs paimti, o taip pat ginsiu ir kitus mažylius. Manau, kad iš vienuolių patirta prievarta paskatino mane tapti globėja“, – kalbėjo Jeanie.
Išprievartavo tėvo draugas
Sulaukusi 16 m., Jeanie grįžo gyventi pas tėvą. Nors tuomet atrodė kaip subrendusi moteris, tačiau iš tikrųjų buvo labai naivi.
„Mano naivumas lėmė, kad tapau lengvu vieno iš tėvo draugų grobiu. Nors jis atrodė kaip padorus šeimos žmogus, tačiau iš tikrųjų neturėjo jokių skrupulų. Kartą sekmadienį po pamaldų jis mane išprievartavo. Mane tai taip traumavo, kad niekam apie tai nepajėgiau net prasitarti“, – pasakojosi moteris.
Jeanie pasijuto dar blogiau, kai suprato, kad laukiasi.
„Tais laikais Airijoje į netekėjusią ir besilaukiančią moterį buvo žiūrima kaip į paleistuvę. Net jei buvai išprievartauta, vis tiek buvai laikoma kalta užtraukusi gėdą sau ir savo šeimai. O vyrai išsisukdavo kaip niekur nieko“, – sakė Jeanie.
Kadangi abortai buvo draudžiami, Jeanie nekilo klausimų, gimdyti ar ne. Taip pažeidžiama paauglė slėpė rytinį pykinimą ir augantį pilvuką iki praėjo 5 nėštumo mėnesiai.
Po to ji nusprendė pabėgti į Angliją. Tėvui pasakė, kad vyksta į Lankašyrą dirbti fabrike.
„Plaukdama laivu, jaučiausi be galo vieniša ir labai ilgėjausi mamos. Aš mūvėjau ant rankos jos seną sužadėtuvių žiedą. Jį buvau užsidėjusi taip, kad atrodytų kaip vestuvinis žiedas, o aš būčiau panaši į ištekėjusią moterį“, – kalbėjo Jeanie.
Bažnyčioje rado gelbėtoją
Salforde ji ilgai ieškojo, kur apsistoti. Mat niekas nenorėjo priimti nėščios airės nuomininkės.
„Galiausiai kelias naktis teko nakvoti lauke, susigūžus prie parduotuvės durų, lyjant lietui. Švarą palaikiau prausdamasi viešuosiuose tualetuose. Tėtis man pervedė šiek tiek pinigų, tad turėjau už ką darbininkų valgyklose nusipirkti kiaušinienės su gruzdintomis bulvytėmis bei arbatos“, – pasakojo moteris.
Nepaisant vienuolyne patirto žiaurumo, Jeanie išsaugojo tikėjimą į Dievą ir ieškojo pastogės bažnyčioje, į kurią vaikščiojo klausytis pamaldų. Kartą sėdint klauptuose, maloni nepažįstamoji, vardu Norma, pasigailėjo jos ir pakvietė pasisvečiuoti pas save. Joms begeriant arbatą, paauglė išklojo visą savo istoriją.
Norma palaikė Jeanie viso nėštumo metu, o po to – ir gimus kūdikiui, mergaitei, kurią pavadino Sarah. Ji leido joms apsigyventi savo tamsiame kambaryje.
Tėvas išsižadėjo Jeanie, kai ji galiausiai atskleidė jam visą tiesą.
Pamilo juodaodį
Praėjus dvejiems metams, moteriai dirbant kepykloje, jos gyvenime atsirado labiau palaikantis vyriškis.
193 cm ūgio Billas buvo išvaizdus pirkėjas, o, be to, auksinės širdies.
„Niekad anksčiau nebuvau sutikusi tokio vyro kaip jis. Kadangi jis buvo juodaodis, abu turėjome visokių išankstinių nuostatų, o tai mus savotiškai vienijo“, – sakė Jeanie.
Romantiniai jausmai greitai sužydėjo, mažoji Sarah dievino Billą, o Jeanie taip pat puikiai sutarė su Billo jamaikiete mama, vardu Ivy.
Pora susituokė 1967 m. Po metų gimė Sophie, o dar po 18 mėnesių – Stevie. Daugiau vaikų jie nesusilaukė.
Nusprendė globoti vaikus
„Labiausiai troškau būti mama. Todėl buvome laimingi susilaukę vaikų.
Žinojau, kad Billo ir mano širdyje buvo vietos ir daugiau vaikų. Nebuvome turtingi. Tačiau galėjome parūpinti stogą virš vaikų galvų, maisto jų pilvams ir drabužių ant jų kūnų. Supratau, kaip man tai būtų buvę pačiai svarbu vaikystėje. Imdamiesi globoti, galėjome pasiūlyti tikrą meilę ir šiltus jausmus jų stokojantiems vaikams“, – pasakojo Jeanie.
Billas palaikė idėją tik su viena sąlyga – jeigu jai pritars ir jų trys vaikai, kuriems tada buvo 13, 10 ir 8 metai.
„Globa – visos šeimos reikalas, kadangi įvairiais momentais šeimos nariam reikia vienas kito paramos. Tad surengėme šeimos pasitarimą su karštu šokoladu. Mūsų vaikams patiko mintis priimti į namus daugiau vaikų“, – tvirtino moteris.
Po ilgo mokymosi ir tikrinimo proceso socialiniai darbuotojai nusprendė, kad Jeanie ir Billas tinkami būti globėjais. 1978 m. pora pirmą kartą priglobė vaiką – kūdikį, vardu Holly. Kūdikis buvo paliktas ant bažnyčios laiptų Kalėdų metu.
„Ištraukėme seną lovytę, nupirkome naujus buteliukus ir gavome antklodžių bei panaudotų drabužėlių. Vaikai nesitvėrė džiaugsmu, kai socialinis darbuotojas atvežė Holly. O aš virpėjau iš įtampos“, – pasakojo Jeanie.
Galiausiai Jeanie motiniški instinktai paėmė viršų ir šeima meiliai priėmė naująjį narį į savo tarpą. Billas nuėjo į virtuvę, o vaikai padėjo pakeisti sauskelnes.
„Vėliau paaiškėjo, kad Holly mamai Angelai buvo tik 15 metų. Ją išprievartavo girtas tėvas, o motina išsižadėjo. Mane pykino ir buvau iki sielos gelmių sukrėsta. Tačiau žinojau, kad priėmiau teisingą sprendimą tapti globėja“, – teigė moteris.
Kai Angela buvo surasta, Jeanie priėmė paauglę pas save ir rūpinosi ja kartu su jos kūdikiu Holly.
„Mano tikslas buvo parodyti Angelai, kaip reikia prižiūrėti savo kūdikį, nors ji pati vis dar buvo kūdikis. Tačiau Angelą grąžino gyventi pas jos motiną, o Holly nusprendė atiduoti įvaikinti.
Išliejau daug ašarų atsisveikindama su Holly. Vėliau ta pati situacija pasikartodavo ir su kitais vaikais. Visada jautriai išgyvendavau, kai vaikai išvykdavo iš mūsų. Tačiau guosdavau save, kad jie pas mus bent jau pabuvo saugūs“, – aiškino Jeanie.
Sunki globėjos kasdienybė
Nuo to laiko Jeanie ir Billas globojo daugybę vargšų vaikų. Buvo nelengva.
„Nuolat visą naktį nerimaudavau, kai vaikas negrįždavo namo. Ne vieną kartą teko jaunuolius pasiimti iš policijos nuovadų, lydėti į teismą ir liudyti jų naudai.
Tekdavo susitikti su tėvais, kurie smurtavo prieš vaikus, kuriuos aš prižiūrėdavau, ar juos atstūmė, ir reikėdavo išlikti ramiai bei mandagiai.
Lydėdavau merginas į klinikas nutraukti nėštumą, nes tai būdavo vienintelis įmanomas būdas išvengti neplanuoto nėštumo. Rinkdavau girtus vaikus parkuose ir veždavau namo“, – apie patirtus sunkumus pasakojo Jeanie.
Jeanie patirdavo ir globotinių įžeidimus.
„Mane vadindavo stora airiška karve, nes aš netoleruodavau nešvankios kalbos. Vargšas Billas sulaukdavo daugybės rasistinių pasisakymų, ir ne tik iš vaikų, bet ir jų tėvų!
Tačiau kai vaikai apsiramindavo ir pyktis praeidavo, jie neraginami atsiprašydavo. Net dabar, būdami jau suaugę, jie sako „Jeanie, atsiprašau, kad su jumis abiem jaunystėje elgiausi kaip karvė“. Viskas greitai užsimiršdavo. Aš niekada nepasiduodavau, nesvarbu, kokie sunkūs bei erzinantys jie ar jų situacijos būdavo“, – teigė moteris.
Jeanie niekada nesigailėjo, kad nusprendė savo gyvenimą skirti nuskriaustiems vaikams.
„Man globa – tai būdas nutraukti prievartos grandinę parodant vaikams švelnumą ir meilę bei pasiūlant jiems ramią kasdienybę; tai būdas suteiki jiems viltį ir emocinių jėgų užaugti laimingais sveikais žmonėmis“, – apie savo misiją kalbėjo Jeanie.
