Teisybės dėlei reikia paaiškinti, kad iš Felikso senelių bei močiučių trys buvo Kazachstano rusai ir tik vienas – lietuvis, taigi išeitų, kad jis turi tik ketvirtį lietuviško kraujo. Tačiau būtent iš tėvo pusės jam atiteko pavardė ir tautybė. Kad Feliksas – lietuvis, nurodyta ir jo pase. Savo vardą jis gavo prosenelio, kilusio iš Vilkaviškio apskrities Gižų kaimo ir 1919-1920 m. buvusiu Lietuvos kariuomenės savanoriu-kūrėju, garbei.
Dabar Feliksas po kelis kartus per metus lankosi Lietuvoje ir svajoja prisidėti prie ryšių tarp mūsų ir Kazachstano mezgimo. Šių metų sausį jis atvyko čia mokytis lietuvių kalbos Vytauto Didžiojo Universiteto rengiamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose užsieniečiams.
„Seniau, kai žmonės, sužinoję mano tautybę, klausdavo, ar moku lietuvių kalbą, tekdavo atsakyti, kad ne. Bus smagu, kai netrukus galėsiu atsakyti teigiamai“, – nusišypsojo Feliksas.
Jo senelis lietuvis neseniai jam buvo surengęs egzaminą – prašė pasakyti 100 lietuviškų žodžių. Feliksui pavyko jų atsiminti 200 (daugiausia – tokių, kurių prireikia turistams, kaip „gatvė“, „parduotuvė“ ir pan.) O pradėjęs mokytis kalbos kursuose jis ne tik išmoks daugiau žodžių, bet ir supras, kaip juos gramatiškai taisyklingai dėlioti.
Savąjį senelį Vytautą Urnevičių, gyvenantį Druskininkuose, Feliksas atrado 2012 m. Iki tol apie savo lietuviškas šaknis jis žinojo mažai.
Taip nutiko dėl to, kad Feliksas augo tik su rusų tautybės mama, dailės mokytoja. Jo tėtis, pusiau lietuvis, nemažai Kazachstane pasiekęs dailininkas, tragiškai žuvo, kai sūneliui buvo treji, ir moters ryšiai su vyro gimine nutrūko.
Ilgą laiką berniukas dėl savo lietuviškų šaknų galvos nesuko, juolab, kad Kazachstane daug įvairių tautų atstovų; jo klasėje mokėsi lenkas, ukrainietis, čečėnas. Šalis turi dvi oficialias kalbas: rusų ir kazachų, o dažniausiai bendraujama rusiškai.
Visgi užaugusiam Feliksui jo giminės istorija ėmė rūpėti. 2005 m. jis susipažino su močiute iš tėvo pusės ir pradėjo su ja bendrauti. Šioji buvo rusė, su savo vyru lietuviu išsiskyrusi dar apie 1958 m.
Visgi Feliksas sužinojo, kad jo tėvo tėvas buvo Vytautas Urnevičius, areštuotas 1945 m. rugpjūčio 25 d. ir ištremtas iš Lietuvos už antisovietinę veiklą. Jis 10 metų kalėjo Archangelsko, Taišeto, Omsko lageriuose, kur tiesė geležinkelį, dirbo kitus sunkius darbus.
Po to 1955 m. jis buvo perkeltas į Karagandos miestą Kazachstane be teisės grįžti į Lietuvą. Ten buvo įdarbintas anglies kasyklose, dirbo šachtoje. Tais pačiais metais ir susituokė, netrukus susilaukė sūnaus.
1958 m., gavęs teisę grįžti į Lietuvą, tą ir padarė ir įsidarbino Druskininkų miškų ūkyje.
Į Lietuvą atvyko visi trys šeimos nariai, tačiau jo žmona su vaiku nepanoro čia likti, nusprendė išsiskirti ir grįžti į Kazachstaną. Jų sūnus, Felikso tėtis, su savo tėvu ryšius palaikė ir vėliau, užaugęs lankėsi Lietuvoje, kurį laiką dirbo dailininku Elektrėnuose.
Tremtinio anūkas dabar taip pat gyvena Karagandoje.
Ypač jaudinantis pokalbis
Felikso močiutė neturėjo savo buvusio vyro adreso, tik buvo girdėjusi, kad jis apsigyveno Druskininkuose. Net nežinojo, ar jis dar gyvas.
Tuo pasidomėti pašnekovą paskatino jo žmona Olga, kuriai jos vyro praeitis taip pat parūpo. Būtent ji 2012 m. parašė per rusišką socialinį tinklą „Odnoklasniki“ kelioms moterims iš Druskininkų, kurias ten surado ir jų užklausė, ar jos nieko nežino apie Vytautą Urnevičių. Ir bingo – viena moteris parašė, kad tokį žmogų žino, o po kelių dienų sužinojo ir atsiuntė jo telefono numerį.
Kai Feliksas susiruošė skambinti niekuomet nematytam seneliui, jo širdis smarkiai daužėsi, jis labai jaudinosi. Labai susijaudino ir senelis, sulaukęs niekuomet nematyto neregėto anūko skambučio. Beje, nors grįžęs į Lietuvą tremtinys po ilgo laiko, 1985 m., sukūrė naują šeimą, daugiau vaikų jis neturėjo, o Feliksas – jo vienintelis anūkas.
Netikėtai pradėję bendrauti Urnevičiai greitai rado bendrą kalbą, senelis netruko pasikviesti anūką į svečius. Vizitą teko šiek tiek atidėti, nes tuo metu Felikso žmona Olga laukėsi.
Į Lietuvą pas senelį jie atvyko 2014 m. jau kartu su proanūke Mija. Pirmasis susitikimas buvo jaudinantis ir visiems sukėlęs daug emocijų.
Nuo tada šeima Lietuvoje lankosi kasmet – ir Felikso žmonai čia labai patinka, ji nuolat ragina vyrą, kuriam vasarą – pats darbymetis, rasti laiko atostogoms Lietuvoje.
Padėjo vidinė tvirtybė
„Mano seneliui dabar jau 97 m., jis jau nevaikšto, bet yra šviesaus proto, turi gerą atmintį ir puikų humoro jausmą“, – pasakojo Feliksas.
Jį žavi ir tai, kad jo senelis, Lietuvoje dirbęs miškininku, daug pasiekė. Vytautas Urnevičius – Saulės tako Druskininkuose, originalios kavinės „Alka“ medinių baldų ir kt. įdomių darbų autorius.
„Senelis pasakojo, kad dirbti Kazachstane tremtyje buvo labai sunku, bet jis buvo jaunas, stiprus, turėjo vidinės tvirtybės, dėl to ir atsilaikė. Ir aš, jo paklausęs, pasijutau turintis daugiau vidinės tvirtybės. Apskritai, sužinojęs daugiau apie savo šaknis, pasijutau tvirčiau stovintis ant žemės ir mano savivertė padidėjo“, – pastebėjo Feliksas.
Panašu, kad iš savo senelio ir tėčio dailininko pašnekovas paveldėjo ir kūrybinę gyslelę – jis dirba fotografu, ypač mėgsta daryti meninius žmonių portretus. Tiesa, turi ir savo įmonę, kuri spausdina fotografijas ant drobių, kalendorių, fotoknygas ir pan. – būtent šio verslo dėka gali sau leisti vis atkeliauti į Lietuvą. Čia jis ne tik bendrauja su seneliu, atostogauja ir mokosi lietuvių kalbos, bet ir dalyvauja įvairiuose lietuvybei skirtuose renginiuose.
Sviestas iš Lietuvos, svogūnai – iš Kazachstano
Renginiuose, skirtuose įvairioms šalyje gyvenančioms tautoms, jis dalyvauja ir Kazachstane, kur, vilkėdamas lietuvišką tautinį kostiumą, pasakoja žmonėms apie mūsų šalį ir gamina lietuviškus patiekalus. Šalyje gyvena apie 2500 lietuvių, kurių didžioji dalis – tremtinių palikuonys.
Pašnekovas pastebėjo, kad Lietuva ir Kazachstanas savo klimatu ir dydžiu skiriasi, pragyvenimo lygis abejose šalyse panašus, o žmonės – draugiški ir svetingi.
Beje, Kazachstano parduotuvėse daug lietuviškų ilgai galiojančių sūrių, taip pat sviesto, kuris laikomas skanesniu už vietinį. Na, o Lietuvos parduotuvėse, pasirodo, neretai perkame svogūnus ir česnakus, taip pat kanapių ar linų sėmenis iš Kazachstano.
„Mūsų šalis nuo kaimyninių Uzbekijos, Tadžikijos, Kirgizijos skiriasi tuo, kad pas mus nebuvo perversmų ir neramumų, pakenkusių jų ekonomikai. O mūsų šalies vidaus politikos tikslas – stengtis, kad įvairių tautybių žmonės sugyventų draugiškai. Itai Kazachstanui suteikia stiprybės, pavyksta išvengti ir religinių nesutarimų, nors šalyje daug ir stačiatikių, ir musulmonų. Dėl to Kazachstano ekonomika auga ir dabar žmonės ten gyvena geriausiai iš buvusiai SSRS priklausiusių Azijos respublikų“, – aiškino Feliksas.
Pavardės nesutampa
Felikso žmonos bei dukros pavardės lietuviškos, Urnevičienė ir Urnevičiūtė. Vietiniai kartais pasišaipo, kad visų jų šeimos narių pavardės skirtingos, kas Kazachstane nėra tipiška. Net ir dukrelės pase nurodyta, jog ji – lietuvė.
Ilgai rinkęsi ir iš lietuviškų, ir iš rusiškų šaltinių, tėvai mergaitei išrinko lietuviškai skambantį Mijos vardą, nors taip pavadintų mergaičių yra ir Kazachstane. „Mūsų šalyje dabar dominuoja tarptautiniai vardai, visi nustebtų, jei tėvai vaiką pavadintų Ivanu, Piotru ar Vasilijumi“, – pastebėjo Feliksas.
Jis nuolat sulaukia klausimų, ar nesiruošia kraustytis į Lietuvą. „Manau, kad tėvynė yra ten, kur yra tavo šeima, artimieji, draugai, tad visgi tai – Kazachstanas. Be to, jame turiu ir gerą darbą. Bet tikrai jaučiu artimą ryšį su Lietuva ir labai noriu plėsti šių dviejų šalių ryšius, padėti jų žmonėms geriau pažinti vieniems kitus“, – sakė tremtinio iš Lietuvos anūkas.
