Kvietė į negirdėtą šventę
Šalia Kupiškio esančiai Noriūnų seniūnijai reikėtų kaldinti ilgiausių ir tvirčiausių santuokų karūną, mat čia mada – ne skirtis, o ilgai ir laimingai kartu gyventi.
Metams baigiantis Noriūnuose vyko šventė sutuoktinių poroms, kartu išgyvenusioms daugiau nei pusšimtį metų. Seniūnijoje tokių priskaičiuota per 30, ilgaamžiškiausia santuoka jau peržengė 63 metus. Tačiau iškilmėse dalyvavo tik 13 porų.
„Vieni užimti, kitiems sveikata nekokia, treti išvykę ar dar kas sutrukdė“, – sakė šventės organizatorė, bendruomenės vadovė Daiva Bubulienė.
Ne puotos lemia tvirtumą
Apsilankėme noriūniečių 79-erių Jurgio ir 73 metų Laimutės Mažylių namuose. Pora kartu jau 56 metus.
Sutuoktiniai viešose iškilmėse nedalyvavo. Jų šeimai neįprasta garsiai minėti vestuvių sukaktį. Mažyliai nešventė nei auksinių, nei sidabrinių vestuvių sukakčių, tik sūnaus ir dukros sveikinimus priėmė.
Pasak L.Mažylienės, ne triukšmingos puotos lemia ilgą buvimą kartu.
Moteris neidealizuoja, kad jų santuoka yra be debesėlio. Gyvenime buvę visko, teko pyktis ir taikytis, įveikti visokius sunkumus.
Anot L.Mažylienės, norėdamas dėl menkiausio nieko gali rasti progą išsilakstyti į skirtingas puses, tai nesudėtinga, daug daugiau pastangų reikia išlikti kartu.
Laikydama užmigdavo
Mažyliai į Noriūnus atsikraustė septintojo dešimtmečio pradžioje. Buvo jauna šeima, dar tik pradedanti bendrą gyvenimą.
Mažylių baltų plytų standartinis mūrinukas stovi ramioje kaimo pakraščio gatvelėje. Būstą jie statėsi tuo pačiu metu, kaip ir visa gatvė, per patį melioratorių gyvenvietės gerovės kilimą.
Savo namo statybose galėjo dirbti tik po darbo, naktimis.
„Stogą dengėm spalį, prie ant stulpo pakabintos lempos, vamzdžius vedžiojom žiemą. Reikia juos sulenkt, Laimutė laiko ir žiūriu, kad belaikydama miega – taip būdavom pavargę“, – prisimena J.Mažylis.
Plušėdavo iki trečios ar ketvirtos ryto, o nuo 8 valandos jau į darbą tekdavo skubėti.
J.Mažylis visą gyvenimą dirbo melioracijos įmonėje, iš pradžių suvirintoju, paskui vairuotoju.
Žmona gavo darbo melioratorių kontoroje, vėliau perėjo į darželį.
„Mes abu buvom iš kaimo, abu ubagai, turėjom tik antklodę ir daugiau nieko, viską teko užsidirbti“, – pasakoja vos 18-os ištekėjusi moteris.
Atsilikusį kraštą vadino Korėja
J.Mažylis kilęs nuo Juodpėnų, iš Ažubalių kaimo, žmonos tėvų namai buvo Subačiuje.
Pirmą kartą būsimą vyrą L.Mažylienė pamatė dar būdama paauglė. Tą kartą jis su draugu atvažiavo į Subačių pas jos tėvus vežti kiaulių į supirkimo punktą.
„Tuomet dar nežiūrėjau kaip į kavalierių, tokie dalykai dar nerūpėjo“, – juokiasi moteris.
Antrą kartą jiedu susidūrė šieną vežant Ažubalių kaime.
Laimutės tėtis nebuvo kolūkietis, jis dirbo batsiuviu, o norėdamas papildomai užsidirbti apsiimdavo nušienauti pievas. Jos plytėjo netoli būsimo jaunikio sodybos. Laimutės darbas buvo tą šieną grėbti.
„Anuo metu Ažubalius vadinom Korėja, mums, gyvenantiems miestelyje, ten atrodė labai atsilikęs kraštas“, – sako pašnekovė.
Prisimena, per lauką atėjęs Jurgis avėjo guminiais batais. Su Laimutės tėvu sutarė, kad padės šieną suvežti. Tuo metu vaikinas jau dirbo kolūkyje, buvo brigadininkas grūdų sandėlyje, savo žinioje turėjo ir šiokio tokio transporto.
Vieną kartą padėjo šieną sukrauti ir suminti, kitą kartą – taip jaunuoliai ir susiburkavo.
„Man vasario 16-ąją suėjo 18 metų, o kovo 7 dieną – jau vestuvės. Mama baisiausiai atkalbinėjo, bet kas bepadės, įsimylėjus tokiam amžiuj užsidega viskas, tik protas lieka tamsus“, – juokiasi moteris.
Pasijuto atsidūrusi gūdžioje senovėje
Praėjus vos trims mėnesiams po tuoktuvių jaunavedį paėmė trejiems metams į armiją.
Jaunamartė liko gyventi pas jo tėvus Ažubaliuose.
„Vaikštinėjam su Jurgiu pagrioviu, kur netoliese Kupa išteka, jis sako: koks mielas kraštas! O aš galvoju, kas gi ten mielo, kaip įmanoma tokiame užkampyje gyventi?“ – pasakoja moteris.
Pirmą kartą išvydusi uošviją L.Mažylienė negalėjo savo akimis patikėti, kad žmonės dar taip gyvena.
„Atsidūriau lyg senovėj: kambarys pirties didumo, stovi stalas, du „zaslanai“, viena lova. Mama sėdi apsivilkus milo sijonu, bulves skuta“, – įspūdį prisimena iki šiol.
Iš miestietiškai sutvarkytų namų atitekėjus į tokį gūdų kaimą priprasti buvę nelengva, bet kol vyras tarnavo, turėjo gyventi tame vienkiemyje, pritapti prie anytos. Laimė, toji buvo gera moteris.
Tėvo pamokymo paklausė
Kai grįžusiam iš tarnybos J.Mažyliui pasiūlė kraustytis į Noriūnus, kur melioracijos įmonei reikėjo darbo rankų, dar pažadėjo iš karto ir butą duoti, ir galelį daržo, jauna šeima sutiko su džiaugsmu.
Prieš tai jiedu trumpai pagyveno bendrabutyje Kupiškyje, taip sakant, ant asfalto, ir įsitikino, kad miestiečių gyvenimo būdas ne jiems, geriau jau gyventi ūkiškai.
L.Mažylienė prisimena, kad bendro gyvenimo pradžioje svajodami apie gražų gyvenimą jiedu labai norėjo mašinos.
Tą svajonę iš galvos išmušė jos tėvas geru pamokymu: „Pirma savoj sienoj įsikalkit vinį, kur kepurę pasikabint, o tada apie mašiną galvokit.“
Slapta augino žvėrelius
„Kol dvare gyvenom, dirbau buhalterijoj, kontora antram aukšte, o rūsio bute vaiką užrakintą palieku vieną. Parlekiu pažiūrėt, ar viskas gerai, valgyt paduodu – ir vėl į darbą“, – prisimena moteris.
Abu sutuoktiniai pamena pirmą rimtą pirkinį: išsimokėtinai pasiėmė radiją. Ne baldą ar dar ką, o langą į pasaulį. Tik gerokai vėliau išsimokėtinai pasiėmė sofą.
Kai pasistatė namą ir įsikraustė, turėjo tik lovą ir spintą.
„Nusipirkę televizorių sėdėjom prie krosnelės ant žemės ir žiūrėjom“, – pasakoja Mažyliai.
Kad prisidurtų prie valdiškų algų, Mažyliai šalia namų pasistatė šiltnamius, augino gėles, daržoves, vežė į turgų parduoti.
Slapta augino ir žvėrelius kailiams. „Sovietmečiu net dviejų karvių negalėjai laikyti, o žvėrelių fermas išvis draudė“, – sako J.Mažylis.
Tačiau daug noriūniečių to draudimo nepaisė: vieni augino nutrijas, kiti šeškus, treti sidabrines lapes. Vietinė valdžia apie tą veiklą žinojo, bet neskundė.
Mažyliai augino „fretkas“ – naminius šeškus.
„Jurgis pats išmoko kailius išdirbt, Kaune juos supirkdavo, mokėjo po 25 rublius“, – pasakoja L.Mažylienė.
Turgus šunim pasmirdo
„Laikrašty perskaitėm, kad Rygoj už česnakų kilogramą moka 7 rublius, tai iškart ėmėm juos augint. Nurovėm, nuplovėm, ant paklodžių išdžiovinom, 3 maišus prikrovėm. Į Rygos turgų nuvažiavom iš vakaro, manėm, anksti ryte jau prekiausim. O ten naktį siautėja baisios žiurkės! Ištisos armijos rudų, žilų, riestom uodegom, vos spėji ant suolo užšokt“, – pasakodama L.Mažylienė net nusipurto.
Negana žiurkių ataka iškamavo, pasirodė, kad brangiai parduoti česnakus nėra jokių galimybių, vos pirko po 3 rublius, o paskui teko nuleisti ir iki 2 rublių, tad nei auginimas, nei kelionė neapsimokėjo, už tiek galėjai Utenos ir Panevėžio turguose parduoti.
Jei moteris matydavo, kad pirkėjas skaičiuoja kiekvieną kapeiką, jas traukia iš sumazgyto ryšulėlio, – daržovių duodavo veltui.
„Dabar aš kartais turgaus pasiilgstu“, – išsitaria.
„O man turgus šunim prasmirdo, labai trūkdavo miego“, – šeimininkas kitokios nuomonės.
Vietoj implantų – traktoriuką
Gyvenime kiekvieną centą užsidirbę savo rankomis, Mažyliai ir vaikus nuo mažumės mokė to paties: taupumo ir darbštumo. Jie abu aukštuosius baigė.
„Sūnus dar mokyklinis eidavo akmenų rinkti, ką užsidirbęs – dėjo į knygutę, o kai vedė, nusipirko motociklą“, – džiaugiasi tėvas.
Kai atžala užsiminė, kad reikia mašinos, tėvas nesiruošė atkalbinėt.
„Sakau, pirk nors ir lėktuvą, jei pinigų turi“, – juokiasi.
Anot tėvo, sūnus gerai įsidėmėjo gyvenimo pamokas – išmoko neišlaidauti, be reikalo pinigais nesišvaistyti.
„Su vaikais vargo nėra, dabar jie mums daug padeda“, – pasidžiaugia ir L.Mažylienė.
Anot jos, pas sūnų pinigas kojinėj uždarytas cypia, o pas dukrą pinigai nesilaiko, ji per metus 2–3 kartus su šeima keliauja, vien anūkė jau yra 16 šalių aplankiusi.
Dukters dosnumas Mažyliams net nerimą kelia. Tėvų name ji įrengė dušą, laistymo sistemą šiltnamiui, pakeitė šviestuvus, atvežė du televizorius. Vieną Mažyliai atidavė kaimynei.
„Pamatė stalčiuj mano dantis, klausia: kas čia? Sakau, kai numirsiu, graban įdėkit. Sako, mama, duodu pinigų, susidėk implantus. Aišku, neėmiau, geriau vaikui duot, nei iš vaiko imt, tai vietoj implantų tėtei traktoriuką nupirko“, – dovanas vardija L.Mažylienė.
Viską daro už du
Kiek kalbam, vis apie darbą, ūkį, namų gerovę, matyti, kad tame fronte pora puikiai sutaria. O dėl ko gyvenime pyktis tenka?
„Nekenčiu girtuoklių, o Jurgis išgeria. Dirba už du, bet ir geria už du“, – rėžia šeimininkė.
Vyras atlaidžiai šypsosi, jei būtų gėrėjas, argi būtų dirbęs vairuotoju?
Tai gal stikliuką pakėlęs ir ranką prieš žmoną kelia?
Čia jau L.Mažylienė šypsosi: tikrai ne. Ir linksmai prideda, kad jei tektų muštis, moteris vyro nepriveiktų, bet, nutaikiusi progą, prikulti galėtų gulintį.
Smagiai apsižodžiavę sutuoktiniai pasidžiaugia, kad dabar jiems jau nieko netrūksta, tik sveikatos.
Tą temą J.Mažylis pakomentuoja su humoru: „Sveikam numirt sunku, ilgai kankintis reikia, o kai sergi, vienas ir iškeliauji anapilin.“
Jautri vieta dar kartą lūžo
Prieš daug metų moteris patyrė sunkią stuburo traumą.
Tuo laiku ji dirbo Kupiškio plytinėje prie konvejerio. Buvo naktinė pamaina. Trūko trosas ir moterį užspaudė presas.
Prireikė laiko, kol darbininkę išvadavo ir išvežė į ligoninę. L.Mažylienei buvo lūžę net 6 slanksteliai. Gydymas ilgas – tekę 9 savaites ištemptai gulėti ant lentų. Paskui dar ilgai moteris negalėjo sėdėti.
Veidas irgi nukentėjo – jį išdegino kalkės.
Stuburas sugijo be didesnių pasekmių, bet visam laikui liko jautrus.
„Va, neseniai susilaužiau stuburo slankstelį klodama lovą!“ – pasiskundžia.
Traukė nuo lovos apklotą ir, regis, visai nestipriai trinktelėjo nugara į spintą. To ir užteko.
