Apsijuosęs stora drobine prijuoste, su nedidele kepurėle ir apvaliais akiniais Vygantas panėšėja į daug savo amato paslapčių žinančius Renesanso meistrus.
Užėjus į jo dirbtuvę tuo sunku abejoti – tikra stiklo karalystė, o šalia keisčiausių formų stiklo dirbinių dar ir įmantriausi įrankiai, primenantys sudėtingiausius prietaisus.
Į sieną atremti mėlyno stiklo lakštai atkeliavo net iš Meksikos. Iš jų meistras kurs kažką ypatingo. Bet kol kas – paslaptis.
Tik iki tų stiklo paslapčių įminimo Vygantas nuėjo vingiuotą, bet labai įdomų gyvenimo kelią.
Apie stiklą jaunystėje vyras neturėjo absoliučiai jokio supratimo, nes dar mokykloje svajojo tapti skulptoriumi. Vos tik išlaikęs abitūros egzaminus po kelių dienų išvažiavo į Vilnių.
Įsidarbino Senamiestyje esančiuose tuometiniuose Parodų rūmuose (dabar – Šiuolaikinio meno centras), o po darbo kiekvieną vakarą piešdavo. Ruošėsi stojamiesiems egzaminams į Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija).
„Bet tais metais iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos stojo labai stiprūs vyrai – Mindaugas Šnipas, Vytenis Antanavičius, puikus piešėjas Alfonsas Vaura.
Kai 1980 metais jau trečią kartą laikiau stojamuosius egzaminus, man trūko tik vieno balo. Tuomet kartu su kitais į įvairias specialybes taikiusiais panašaus likimo broliais buvau pakviestas mokytis stiklo meistrystės“, – prisiminė Vygantas.
Vadinamasis „stikliorių“ kursas tais metais buvo pirmasis po pokario. Iki to laiko ši specialybė buvo užmiršta.
„Kai pradėjau mokytis, apie stiklą nieko nežinojau. Visi šeši kurso draugai – trys merginos ir trys vaikinai – buvo tokie pat žali kaip ir aš – ir Remis Kriukas, ir Algirdas Mazgelis. Dabar jie – žinomi meistrai.
O šiais laikais stiklą pučia vienos merginos, bet juk jos vamzdžio rankose nenulaiko.
Todėl pastaruoju metu ir nebėra tikrų „stikliorių“.
Baigusieji šią specialybę kažkodėl tampa keramikais arba geriausiu atveju merginos pučia stiklo karolius“, – apgailestavo Vygantas.
Pažinti stiklo paslapčių studijų metais Vygantas su kurso draugais važiuodavo į Aleksoto stiklo fabriką. Tuo metu buvo labai populiarus rudasis stiklas. Iš jo gamindavo ne tik įvairius indus, butelius – būsimi menininkai bandydavo kurti ir meną.
Aleksote Vygantas yra patekęs į ne vieną kuriozinę situaciją. Su draugu buvo pakliuvę net į tuometę miliciją. Bet ne už girtavimą ar chuliganizmą, o už tai, kad teko vogti savo pačių kursinius darbus.
„Tais laikais būdavo lengviau savo darbus iššvilpinti per tvorą, nei legaliai išsinešti pro fabriko vartus. Kartą, kai per tvorą permetėme maišus su darbais ir manėme, kad taksi juos nusigabensime iki geležinkelio stoties, užtaikėme į automobilį, kurio vairuotojas buvo milicininkas.
Mat vagims buvo suorganizuota pasala. Mus su draugu nuvežė į areštinę, išpurtė iš maišų mūsų „kringelius“, apdaužė ir apspardė. Iš tų darbų nieko neliko.
Mums kitą dieną Vilniuje turėjo būti įskaita. Ruošėmės jai ramioje aplinkoje – uždaryti karceryje. Išgelbėjo dėstytojas Jokūbas Zovė, laiduodamas parašu“, – iki šiol studentiškų nuotykių Kaune nepamiršta Vygantas.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
