Netikėtą būsimos žmonos Žydrūnės pasiūlymą Justinas išgirdo, kai abu gyveno Airijoje. „Ji pati labai mėgo siūti ir svajojo turėti nuosavą siuvimo įmonę, o kadangi aš mėgstu įdomiau, stilingiau apsirengti, tokią mintį pametėjo ir man. Ir netrukus įvyko visiškai netikėtas mano gyvenimo posūkis“, – prisiminė vyras.
Justinas Airijoje praleido iš viso ketverius metus. Pradžioje dirbo sandėlio darbuotoju, paskui – kavinėje barista, o Žydrūnė buvo soliarumo administratorė. Ten jis ją pirmą kartą ir pamatė – grįžo iš Barselonos gražiai įdegęs ir nenorėjo įdegio prarasti, tad užsuko į soliariumą. Tačiau tąsyk pokalbis neužsimezgė.
Vėliau, naršydamas pažinties programėlėje „Tinder“, Justinas pamatė tą pačią merginą iš soliarumo, pažymėjo širdelę ir sužinojo, kad jie vienas kitam tinka. Netrukus du Airijos lietuviai susitiko, po to greitai tapo pora ir apsigyveno kartu.
Poros norą grįžti į Lietuvą paspartino tai, kad pradėjo lauktis vaikelio – nusprendė, kad čia jį auginti bus paprasčiau. Į tėvynę grįžo 2018 m. pabaigoje, jau nusiteikę, kad čia turės savo siuvimo įmonę.
Lietuvoje Justinas tuojau nukulniavo į tuometinę Darbo biržą (dabar ji vadinasi Užimtumo tarnyba) ir pareiškė, kad nori persikvalifikuoti ir išmokti siūti. Darbuotoja į jį žiūrėjo išpūtusi akis, bet davė siuntimą į siuntimo kursus Panevėžio darbo rinkos mokymo centre.
„Kai ten nuėjau, supratau, kad būsiu vienas vyras gal 30-ies moterų grupėje. Jos visos į mane žiūrėjo, tad pasijutau nejaukiai. Mokytoja paklausė, ko aš ieškau, o kai pasakiau, kad atėjau mokytis siūti, nustebusi paklausė, kas sugalvojo mane čia atsiųsti... Jai buvo labai keista, kad pats noriu to išmokti“, – pasakojo Justinas.
Vyrukas kibo į mokslus, ir jie jam pasirodė labai įdomūs bei įtraukiantys. Kai pirmą kartą mokytoja pasakė, kad jis gerai, lygiai siuva, pamanė, kad gal ši nori jį padrąsinti, bet vėliau ir pats pradėjo matyti, kad jam gerai sekasi. Kursai buvo neilgi, truko 3 mėnesius, bet per juos entuziastingas mokinys nemažai išmoko.
Tiesa, kol įkūrė savo siuvyklą, dar užtruko gerą pusmetį. Praėjusių metų pavasarį buvo ir momentų, kai pasigailėdavo, jog ryžosi grįžti iš Airijos. „Baigęs siuvimo kursus pretendavau į Darbo biržos paramą, kuri gali būti skiriama žmonėms iki 29 m. (man kaip tik buvo 28-eri). Tačiau sprendimo, ar parama bus skirta, ar ne, teko kelis mėnesius laukti, ir tuo metu turėjau būti registruotas biržoje, taigi dirbti negalėjau. Na, o žmona negalėjo dirbti, nes buvo ką tik susilaukusi sūnelio. Kartais atrodė, kad jau pasiekėme dugną ir teks lėkti atgal į Airiją“, – prisiminė sunkų laikotarpį Justinas.
Mokesčių – daug, klientų – mažai
Paramą savo būsimam verslui Justinas gavo, įsigijo modernios siuvimo įrangos ir siuvyklą įkūrė. Tačiau ir ją įkūrus pradžioje lengva nebuvo: reikėjo mokėti įvairius mokesčius, o klientų buvo mažai, nes jie į naują įmonę buvo linkę žiūrėti atsargiai.
Dabar siuvyklai maždaug pusė metų ir veikla palengva įsibėgėja, klientų daugėja, Justinas su žmona sulaukia iš jų gerų atsiliepimų ir tikisi, kad viskas bus gerai. Daug dėmesio jie skiria ir savo feisbuko paskyrai, pavadintai „Mes Kartu“, nes nemažai klientų juos pamato būtent ten.
Minties apie savo vyriškų drabužių liniją jis neapleido, bet ją įgyvendinti tikisi tada, kai įmonės veikla įsibėgės, gal ir samdomų darbuotojų turės. Na, o jo žmona pasvajoja kada nors siūti vestuvines sukneles. Tik yra sutarę, kad niekuomet nesiims siūti iš kailio ir odos, nes jiems atrodo, kad gyvūnai dėl tokių žmonių užgaidų šiais laikais neturi būti išnaudojami.
Visą parą kartu
Justinas su šeima nuomojasi butą, bet į jį grįžta tik pernakvoti, o dienas leidžia savo siuvykloje, kur abu su žmona darbuojasi, aplink ropinėjant jų sūneliui Ąžuolui, kuriam dabar metukai. Suprantama, kad dažnai dirbti pavyksta tik kuriam nors vienam iš tėvų, o kitam tenka rūpintis mažyliu, kuris nori viską čiupti ir ragauti.
„Mūsų su žmona pažinties istorija išsirutuliojo labai greitai – mes pažįstami dvejus metus, o susituokę esame metus. Bet, kadangi dienas nuo ryto iki vakaro leidžiame kartu, išsiskiriame nebent eidami į parduotuvę, atrodo, kad esame pažįstami kokius 20 metų“, – sakė siuvėjas Justinas.
Pašnekovas patikino, kad jam labai patinka sėdėti prie mašinos ir siūti. Gal tokia veikla ramina nervus? „Ne, kartais, kai kažkas nepavyksta, kaip tik susinervinu. Tada kuriam laikui nuo darbo atsitraukiu ir prie jo grįžtu, kai aprimstu. Nepaisant to, siūti labai smagu“, – sakė Justinas.
