Praveriu vartelius į erdvų kiemą, jame – du namai. Viename gyveno žinomas skulptorius ir fotografas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas V.Vildžiūnas. Dabar čia gyvena jo našlė knygų grafikė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė.
Toliau nuo miesto šurmulio šeima įsikūrė 1961 metais, butą Vilniaus senamiestyje, Filaretų gatvėje, iškeitusi į būstą sostinės Jeruzalės rajone.
„Vladui buvo aktualu, kad jis turėtų galimybę dirbti lauke.
Skulptorius negali gyventi miesto centre“, – sakė Marija.
Tada Jeruzalėje buvo laukai, daržai, kriuksėjo paršeliai ir kudakavo vištos, o dabar jau pridygę prabangių namų.
Kiek atokiau kieme stūkso dar vienas namas, kurį susirentė Vildžiūnų dukra žurnalistė Liudvika Pociūnienė (61 m.) su savo vyru Valstybės saugumo departamento (VSD) karininku, diplomatu Vytautu Pociūnu (1957–2006). Ten jie ir gyveno su 4 vaikais.
Netikėta V.Pociūno žūtis Breste (Baltarusija), iškritus per viešbučio kambario langą, sukėlė visuomenėje didelį atgarsį. „Viskas su laiku išplauks“, – vylėsi L.Pociūnienė.
Pociūnų vaikai jau sukūrė savo gyvenimus ir erdviame name Liudvika liko viena su kale Ari.
Abi našlės – motina ir dukra – savo namuose saugo vyro ir tėvo kūrybą bei prisiminimus apie jį.
Žengiu į Vildžiūnų namus, kurių nepalietė šiuolaikinės plastikinės mados, kurie dvelkia savitumu ir tikrumu.
Garsiai įjungtas televizorius – Amerikos žinių kanalas CNN transliuoja naujienas iš viso pasaulio anglų kalba.
Marija mostelėjo ranka į darbo kampelį šalia virtuvės. Ji iki šiol dirba – kuria iliustracijas vaikiškai knygai „Alisa Stebuklų šalyje“ ir lietuvių, ir anglų kalba. „Pirmą dalį jau padariau. Dabar darau antrą“, – sakė dailininkė.
Šiuos namus puošia nemažai mirusio skulptoriaus kūrinių ir fotografijų. Tačiau menininko našlė neplanuoja jų parduoti net ir susirgusi, kad gerokai prisidurtų prie pensijos.
Svetainėje – V.Vildžiūno skulptūra „Deivė paukštė“, sukurta pagal archeologės ir antropologės Marijos Gimbutienės (1921–1994) atradimus, svarstymus.
Vieną tokį darbą jis pastatė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Los Andžele, Kalifornijos universiteto skulptūrų parke, kitą, pasakė, noriu parsivežti į Lietuvą. Šis iškilo Palangoje.
Svetainėje – ir skulptoriaus tėvo Kazimiero Vildžiūno, ir žmonos Marijos jaunystės laikų skulptūriniai portretai. Namus puošia architekto Lauryno Gucevičiaus bei Kristaus skulptūrų darbo modeliai.
Kristaus skulptūra iškilo toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Vorkutoje, esančiame memoriale, skirtame įvairių tautų tremtiniams, tarp jų, žinoma, ir lietuviams.
Marija sakė, kad gerai sumokėjo už paminklą Vorkutoje – iš honoraro iškilo privati Vildžiūnų galerija kitoje gatvės pusėje.
„Manėme, už tuos pinigus susitvarkysime namus. Bet paskui persigalvojome – čia yra skulptūrų parkas, tai tegul bus ir galerija“, – sakė moteris.
Vildžiūnų namus ir parką puošia neaiškiomis aplinkybėmis per gaisrą Smiltynės namelyje uždususio Vlado draugo Teodoro Kazimiero Valaičio (1934–1974) skulptūros. Jie buvo bendrakursiai Dailės institute. Vladas apie Teodorą sakydavo: „Valaitis – artistiška natūra.“
„Ir T.Valaitis, ir V.Vildžiūnas iš esmės buvo monumentalistai. Jie darė nedidelius darbus, kurie paskui buvo didinami, – aiškino Marija. – Vlado darbas Vorkutoje – labai gražus. Prie jo Kristaus fotografuojasi jaunavedžiai.“
Skulptoriaus našlė prisiminė, kad pas juos buvo graži šventė, kai Druskininkuose buvo pastatytas V.Vildžiūno paminklas kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.
Už šį paminklą V.Vildžiūnui buvo skirta Sovietų Lietuvos valstybinė premija.
„Sode padarėme didelį gražų ilgą stalą. Buvo vaišės, daug žmonių. Tikra šventė. To honoraro, kurį gavo už M.K.Čiurlionį, galima sakyti, baliui ir užteko“, – juokėsi Marija.
Tai kiek jie ūžė – visą savaitę? „Ne, tik vieną vakarą. Honoraras iš Vorkutos buvo kur kas geresnis. Ta proga baliaus nedarėme, užtat galeriją pastatėme“, – palygino Marija.
Lukiškių aikštės memorialo konkurse dalyvavo ir V.Vildžiūnas, ir jo sūnus skulptorius Kunotas Vildžiūnas. Tėvo darbo modelis – miniatiūrinis. Jo sukurtas Rūpintojėlis – ir mąstytojas, ir išmintis, ir didysis susikaupimas ar didysis nuolankumas.
Kunotas konkursui sukūrė raitelį, siekė, kad tas raitelis nebūtų agresyvus. Tačiau M.Ladigaitei-Vildžiūnienei tas konkursas iki šiol kelia daug neaiškumų.
Norėdami pabėgti nuo sovietizmo, kaip įvardijo Marija, draugai, pažįstami traukdavo pas juos. Jų namus sekdavo saugumas, bet jie į tai nekreipdavo dėmesio.
Vildžiūnų svetainėje – didžiulis ilgas stalas, prie kurio kadaise sėdėjo daugybė žinomų menininkų, politikų, disidentų, net skundikų ir provokatorių. Kokie pokalbiai ir diskusijos čia vykdavo, kokie žmonės čia lankėsi, linksminosi ir gurkšnojo?
„Prie to stalo per daug visko būta“, – neslėpė Marija.
Čia lankėsi, kaip ji įvardijo, visas ratas auksinio Lietuvos dailininkų žiedo narių ir artimiausių draugų: Algirdas Steponavičius (1927–1996) su žmona Birute Žilyte (89 m.), Leopoldas Surgailis (1928–2016) su žmona Aspazija Surgailiene (1928–2011), Stanislovas Kuzma (1947–2012) su žmona Lida Kuzmiene (71 m.), Rimtautas Gibavičius (1935–1993).
Čia daug kartų viešėjo garsus režisierius Jonas Jurašas (83 m.) ir jo žmona rašytoja Aušra Sluckaitė (83 m.).
Išėjęs iš lagerių pas Vildžiūnus atvažiuodavo buvęs „Naujosios Romuvos“ bei kitų leidinių redaktorius disidentas Juozas Keliuotis (1902–1983). Prie šio stalo sėdėjo profesorius Algirdas Avižienis (87 m.), ypač charizmatiška to meto bohemos figūra, gražiausiu Vilniaus vyru laikytas skulptorius T.K.Valaitis. Su žmona Mariana Bruni pas Vildžiūnus jis svečiuodavosi dažnai.
„T.K.Valaitis buvo išoriškai gražus žmogus. Ir visi manydavo – lovelasas. Iš tikrųjų buvo nevisiškai taip. Ne taip paprasta gražiam vyrui, kaip ir gražiai moteriai. Kyla daug problemų. Su mumis jis buvo labai atviras ir labai draugiškas.
Mūsų bohema nebuvo kraštutinė, jokiu būdu, o su tam tikromis nerašytomis taisyklėmis. Teodoras daugelį dalykų – vertybinių – brangino.
Mes labai daug išmokome vieni iš kitų. Teodoras buvo perpratęs visus stilius. Bet skulptorius prasideda nuo vėlesnio amžiaus, o jis per anksti iškeliavo. Ir jo motina, ir aš supratome, kad jis buvo nužudytas“, – kalbėjo M.Ladigaitė-Vildžiūnienė.
T.K.Valaitis, labai gabus ir savo laiką pralenkęs skulptorius, netilpo į sistemos rėmus. Be skulptūrų Lietuvos interjerams, jis kūrė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos paviljonams tarptautinėse parodose. Supratęs, kad sovietinėje Lietuvoje jam nėra perspektyvų, svajojo emigruoti į Vakarus.
„Vienam fabrikantui patiko Teodoro darbai, tai atsiuntė jam iškvietimą. O čia visiems – siaubas. Saugumiečiai sekdavo kiekvieną jo žingsnį“, – straipsnio autorei yra pasakojęs V.Vildžiūnas.
„Jį kvietė plieno ir ginklų magnatas Kruppas – ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje žinomos vokiečių pramonininkų Kruppų von Bohlenų ir Halbachų šeimos atstovas iš Vakarų Vokietijos. Jis norėjo vieno T.K.Valaičio darbo, kurį, atrodo, Monrealyje buvo matęs. Ir atsiuntė jam iškvietimą, kad atvyktų ir galėtų įgyvendinti tą darbą. Bet greitai tai sužinojo saugumas, ir Teodoras niekur neišvažiavo“, – pasakojo Marija.
V.Vildžiūnas žavėjosi T.K.Valaičio piešiniais, kuriuos jis padarydavo viena linija. Viskas, ką jis darė, buvo labai talentinga. Ir Vladas tai matė. O Teodoras labai vertino Vladą.
Marija neslėpė, kad jų namuose yra buvusi ir baisoka istorija.
„Tada prie šio stalo sėdėjo dailininkas Arūnas Tarabilda (1934–1969), J.Keliuotis, Sovietų Sąjungos himno žodžių autorius Sergejus Michalkovas (1913–2009, režisierių Andrejaus Končialovskio ir Nikitos Michalkovo tėvas) ir Danielius Todesas, architektas, buvęs atsakingas NKVD darbuotojas, viršininkas, – vardijo Marija. – J.Keliuotis ir D.Todesas – iš priešingų stovyklų.
Mano mamos (visuomenės veikėja Stefanija Ladigienė, 1901–1967) byloje D.Todesas buvo teismo pirmininkas. Jis visą laiką norėjo susitikti su mano mama, kai ji grįžo iš lagerių Sibire, ir jos atsiprašyti.
A.Tarabilda kaip dėjo ant tarybų valdžios – išklojo be jokių saugiklių, kas jam labiausiai nepatinka Sovietų Sąjungoje ir ypač – Lietuvoje. Po to pokalbio D.Todesas priėjo prie manęs ir pasakė: „Žinai, aš su juo sutinku.“
Kartą su didele kompanija atvyko Vilniaus universitete anglų kalbą ir literatūrą dėstęs anglas. Jis kalbėjo rusiškai, o jo žmona buvo stalinistė. Susirinko apie 20 žmonių.
Tas dėstytojas visų paklausė: „Pasakykite, ar jūs okupuota šalis, ar ne?“ Tai buvo provokacinis klausimas. Visi nutilo. Dalis svečių buvo šokiruoti. V.Vildžiūnas tos tylos negalėjo pakelti: „Žinoma, kad okupuoti, ir kitaip jūs net negalvokite.“
Skulptoriaus sveikata nebuvo stipri. Dar Smetonos laikais Vladui susirgus sąnarių uždegimu gydytoja pasakė: „Tu nei šieną pjausi, nei vaikų turėsi. Visą gyvenimą būsi gydytojų prižiūrimas.“
Jo širdis, anot Marijos, jau tada buvo pažeista. Jam darė kelias širdies operacijas. Gydytojai sakydavo – jei nebūtum skulptorius, seniai būtum kojas pakratęs. Atseit išlikti jam padėjo sunkus fizinis darbas.
O Vladas vis klausdavo – kažin ar sulauksiu 80 metų? O ėmė ir sulaukė. Bet su medžiu taip ilgai negalėjo dirbti – būdamas apie 60 metų pajuto, kad kapoti medį jam sunku.
Anot Marijos, jos vyras buvo draugiškas, nenešiojo savyje negerų jausmų, buvo labai ramus.
„O aš – žmogus, turintis temperamentą. Kai man reikėdavo kokią nors problemą išsiaiškinti, jis tai aiškindavo labai ramiai. Mudu abu buvome užsiėmę. Privalumas tas, kad mes vienas kito nevaržėme.
Geri santykiai buvo dėl to, kad buvome laisvi žmonės. Mums nereikėjo kariauti dėl kokių nors smulkmenų.
Aš supratau – jis padarys ir savo darbus, ir šeimai. Kai šalia turi žmogų, kuris darbštus, talentingas, tai labai didelė parama moteriai. Žinokite, aš vyro buvau išlepinta. Skulptoriaus profesija – labai nelengva. Kadangi jis turėjo auksines rankas, viskas, ką darydavo, jam pavykdavo tobulai“, – vyrą gyrė M.Ladigaitė-Vildžiūnienė.
Kokius prisakymus prieš mirtį vyras jai paliko? Jokių. Jis mirė netikėtai – peršalo, susirgo ir iškeliavo.
„Norime surengti jo skulptūrų ir fotografijų parodą. Jo eskizų išlikę nedaug. Piešinius jis pats yra sunaikinęs. Daug piešinių sugraužė pelės“, – sakė Marija.
V.Vildžiūnas dirbdavo antrajame aukšte, kur turėjo idėjų brandinimo kambarėlį. Pačius darbus atlikdavo dirbtuvėse, o darbo įrankius dažnai darydavosi pats.
Skulptoriaus darbo kambaryje viskas taip, kaip buvo paskutinę jo gyvenimo dieną. Marija nieko nekeičia, neperstatinėja.
Praėjus vos keleriems metams po vyro mirties Marija neteko ir sūnaus Domanto. Operatorius ir režisierius D.Vildžiūnas mirė sulaukęs 53-ejų.
Paskui kitame name aplankiau Vildžiūnų dukrą L.Pociūnienę. Pociūnų namo židinį puošia įvairių menininkų kūriniai, kuriuos šie jiems padovanojo. Tarp jų svarbiausias – V.Vildžiūno skulptūra „Prisikėlimas“, kurią jis padovanojo dukteriai 40-mečio proga.
„Šis darbas sukurtas Anykščių partizanams atminti. Centrinėje Anykščių aikštėje jis yra originalaus dydžio. O šitas modelis išlietas iš bronzos, jis man tokią dovaną padarė. Čia – pati paprasčiausia bronza, tik tėvas išrado tą žalsvą patiną, kuri labai tinka jo kūriniams“, – pasakojo Liudvika.
Liudvikos svetainę puošia ir dvi įrėmintos V.Vildžiūno fotografijos. Anot dukters, jau ką tėvas mėgo, tai fotografuoti. Jis sakydavo: „Aš – skulptorius mėgėjas, o fotografas profesionalas.“
Kai Liudvika su vyru statėsi namą, tėvas viską stebėjo, konsultavo. Pociūnų virtuvės gartraukis pagamintas iš vario atliekų, likusių nuo jo skulptūrų.
Kokie buvo jos tėvo santykiai su žentu V.Pociūnu?
„Puikūs. Jie visada bendradarbiavo. Vytas jam padėdavo dirbtuvėse. Ir galerijos sienas kėlė bendromis jėgomis“, – pasakojo Liudvika, kaip ir motina, sauganti tėvo kūrinius.
