Priemiestyje, siauroje Draugystės gatvėje, Kojučių namą galima surasti ir nežinant tikslaus adreso, o tik jų pomėgius. Ant žalsvos spalvos pastato iš medžio meniškai išdrožinėtas namo numeris, aprėmintas gėlių žiedais ir valiūkiška varle. Įvairios varlių statulėlės pasitinka nuo pat kiemo vartų.
V.Kojutis – medžio drožėjas, liaudies menininkas. Jo žmona, baigusi Marijampolės dailės mokyklą, ne tik užsiima įvairia menine kūryba, bet ir garsėja savo varlių kolekcija.
Ūkiniame pastate – varlynė
Moteris piešia, lipdo, drožinėja, siuvinėja ir juokauja, jog kol kas neišbandė tik akmens ir metalo, tačiau beveik neabejoja, kad ir tai kada nors išbandys.
„Vaikystėje man labai patikdavo filmukai, kurių herojės būdavo varlės. Aš jas siuvinėjau, piešiau, lipdžiau. Kolekcionuoti jų figūrėles ir kitokius daiktus su varlių atvaizdais pradėjau 1988-aisiais, kai dovanų gavau iš druskos padarytą varlytę“, – pasakojo J.Kojutienė.
Iš pradžių moters kolekcija įsikūrė viename iš kambarių, tačiau galop tapo aišku, jog šiam varlynui darosi ankšta. Ūkiniame pastate, padedant sūnui ir vyro giminaičiams, buvo įrengta patalpa, ant kurios durų radosi iš medžio išdrožta iškaba „Varlynė“.
Nedideliame kambaryje akys raibsta nuo kolekcijos gausos ir įvairovės: statulėlės iš molio, medžio, stiklo, metalo, sidabro, puoštos „Swarovski“ kristalais, varlių atvaizdai ant puodelių, drabužių, papuošalų, stalo įrankių.
Nežino eksponatų skaičiaus
Jolitos daug kas klausia, kiek jos kolekcijoje yra eksponatų, tačiau ji tikslaus skaičiaus iki šiol nežino: „Keli tūkstančiai. Kadaise bandžiau suskaičiuoti, bet taip ir nepavyko. Du kartus per metus tvarkau savo kolekciją ir gerokai sugaištu, nes vis prisimenu su kiekvienu daiktu susijusias istorijas.“
Kolekcijoje yra ir gan brangių eksponatų. J.Kojutienė džiaugiasi įsigijusi kelias autorines užsienio menininkų kurtas varles. Dokumentai patvirtina, jog jos yra vienetinės.
Moteris šypsojosi rodydama iš metalo padarytą meninę kompoziciją – ilgakojė varlė šoka su dailia pievų fėja.
„Su vyresniąja anūke važiavome į Marijampolę apsipirkti. Pamačiau šią figūrėlę ir negalėjau jos palikti, bet neturėjau tiek pinigų. Teko skolintis iš anūkės“, – juokdamasi atviravo vilkaviškietė ir prisipažino, jog už originalią šokėjų porą tąsyk sumokėjo 350 litų.
Moters kolekciją dažnai papildo atvykstantys lankytojai. Viena pora vilkaviškietei padovanojo ypač brangią šeimos relikviją – tėvų iš tremties Sibire į Lietuvą parsivežtą Kalėdų eglutės puošmeną – prie šakelės prisegamą varlytę.
Viena biologijos mokytoja J.Kojutienės muziejui atidavė peršviečiamoje dėžutėje supakuotus tikros varlės griaučius, kurie į Lietuvą atkeliavo 1953-iaisiais.
Vilkaviškietė yra Kolekcionuojančių varles asociacijos KVA narė, todėl su bendraminčiais dažnai keičiasi eksponatais, dovanoja pačios padarytų varlyčių.
Be to, moteris gamina namų dekoravimui skirtas lėles, kurias demonstravo ne vienoje parodoje.
„Šią dėžutę iš eglės drožinėjau pati. Kai ant dangtelio pradėjauskaptuoti varlę, supratau, jog be meistro pagalbos neišsiversiu“, – šypsojosi moteris, turėdama omenyje savo sutuoktinį.
Dirbinius drožia gulėdamas
V.Kojutis yra išdrožęs kelis paveikslėlius žmonos kolekcijai, tačiau jam labiau patinka kitokie darbai.
„Užeikite į kambarį, štai mano žmogus“, – iš „Varlynės“ į namus pakviestiems žurnalistams pristatė moteris lovoje gulintį ant alkūnių pasirėmusį augalotą vyrą, drožinėjantį velykinį kiaušinį.
Šeimininkas negali atsigręžti į atvykėlius, tačiau nuotaikingai sveikinasi. Prieš 30 metų dirbdamas Marijampolės elektros tinklų įmonėje V.Kojutis patyrė sunkią traumą, kuri jį paguldė į lovą. Vyras negali atsisėsti, pats apsiversti, judina tik rankas ir galvą.
Tik artimiausi žmonės žino, ką teko išgyventi, kai paaiškėjo, jog gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jiedu neaimanuoja ir nesiskundžia, nes ištvėrė, prisitaikė prie naujo gyvenimo būdo ir spinduliuoja nuoširdžiu džiaugsmu.
Iš karto po traumos V.Kojutis dienas trumpino skaitydamas knygas, tačiau po kiek laiko šis užsiėmimas pabodo, tuomet pabandė drožinėti.
V.Kojutis jau, ko gero, nebesuskaičiuoja, kiek šioje lovoje, po krūtine pasikišęs kelias pagalves, remdamasis alkūnėmis, pagamino dubenėlių, dekoratyvinių lėkščių, paveikslų, kryžių.
Daro tai, kas pačiam patinka
Su Vidu, kaip jį vadina artimieji, apie drožybą ir medį galima kalbėti ištisas valandas.
„Man gražiausias medis – alksnis. Jis turi spalvą. Liepa – per balta ir trupa, kai reikia drožti plonesnę liniją“, – dėstė drožėjas.
Daug V.Kojučio drožtų velykinių kiaušinių iškeliavo į Norvegiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Airiją.
Poros svetainėje ant sienos kaba tikras meno kūrinys – laikrodis senovinio stiliaus rėmuose. Liaudies meistras neslėpė, jog pusantro mėnesio triūsė, kol išdrožė sudėtingus ornamentus, nes laikrodžio rėmai jam, dirbančiam gulomis, kiek didokas darbas.
Toje pačioje svetainėje akį traukia ir V.Kojučio padarytas šviestuvas.
Vyras pasakojo, jog buvo radęsi žmonių, kurie jam siūlė specialias stakles, kad darbas būtų našesnis, tačiau jis atsisakė: „Nenorėjau. Tada būtų reikėję daryti tai, ką jie lieptų, o aš noriu daryti tai, ką pats noriu.“
Per Kalėdas Kojučių namuose eglutė buvo papuošta šeimininko drožtais žaisliukais, dvelkiančiais natūralaus medžio šiluma.
Pastaruoju metu liaudies meistro dirbiniais domisi vis daugiau žmonių ne tik iš Lietuvos, todėl vyras mielai imasi įvairių užsakymų.
Dėl savo bėdų nesiskundžia
Bendraujant su žodžio kišenėje neieškančiu V.Kojučiu kirbėjo mintis, jog daugybę metų lovoje įkalintas vyras, mažiausiai nori, jog kas nors imtų jo gailėti, ar klausinėtų, kaip jis ištveria likimo skirtą nelaimę.
Į atsargų žurnalistės klausimą, ar nepavargsta per dienų dienas drožinėdamas, kai remiasi tik alkūnėmis, vilkaviškietis trumpai tarstelėjo: „Pečius šiek tiek paskausta“. Ir tiek. Jokių ilgų išvedžiojimų apie savo negalią, kuriuos taip mėgsta šimtą kartą menkesnių bėdų turintys žmonės.
V.Kojutis apie savo dienotvarkę pasakojo irgi trumpai: „Per dieną drožinėju, gulėdamas ant pilvo, o 17 val. mane apverčia, tada žiūriu televizorių.“
Jo sutuoktinė džiaugėsi, kad Vilkaviškyje gyvena vienas jų sūnų, kuris yra didelis pagalbininkas, nes apversti vyrą nėra lengva.
„Turėjome funkcinę lovą su „gerve“, tačiau iš jos nebuvo jokios naudos, – Vidas negali atsisėsti, kad įsikibtų į „gervę“. Dabar verčiamės savo jėgomis“, – sakė J.Kojutienė.
Neįkalbina tik dainuoti
Moteris juokėsi, jog du liaudies meistrai po vienu stogu sutaria puikiai, ir nuoširdžiai gyrė savo sutuoktinį.
„Jis bet kam gali nuotaiką pakelti. Vido puiki atmintis. Jis daugybę mobiliųjų telefonų numerių prisimena. Perskaitė Pauliaus Širvio eilėraščių knygelę – ir jau gali atmintinai deklamuoti.
Tik dėl vieno dalyko aš jo niekaip neįkalbinu. Vidas gražiai dainuoja, jo brolis – irgi. Aš jų seniai prašau – įdainuokite, įrašykime tas dainas atminimui. Kol kas man nepavyko“, – šiltu žvilgsniu į sutuoktinį žiūrėdama kalbėjo J.Kojutienė.
Žvilgsnis iškalbingai bylojo, jog moteris vis tiek įgyvendins svajonę.
