Jurga prisipažino, kad svarbiausi vyrai jos gyvenime buvo trys: pirmasis vyras, su kuriuo trumpam susituokė tuojau po mokyklos, ilgametis draugas verslininkas ir dabartinis vyras Rytis, su kuriuo augina 4 ir 5 m. dukrytes.
Tarp šių trijų vyrų buvo ir trumpalaikių santykių, internetinių pažinčių ir draugystė su užsieniečiu, tad Jurga jaučiasi patyrusi tikrai daug, kol pagaliau padarė išvadas, kaip kurti sėkmingus santykius su vyrais.
Antruosius nesėkmingus santykius ji aprašė didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „AŠ + MB = AŠ“ (ją pasirašė slapyvardžiu Jurga Adomo). Teigia joje viską pasakojusi labai atvirai, nes norėjusi moterims parodyti, kaip būna, ir paaiškinti, kaip reikėtų elgtis tinkamai.
– Papasakokite plačiau, kas ten tokio nutiko, kad būdama 33-jų išsigandote, jog liksite viena visą likusį gyvenimą? – paklausėme Jurgos.
– Supratau, kad, jei nesikeisiu, tikrai liksiu vieniša. Buvau – ir esu – save mylinti moteris, vyrai tą jaučia ir tai juos traukia. Nors šalia savęs nuolat turėdavau kokį nors draugą, vyrai gatvėje mane nužvelgdavo ir jų dėmesio man netrūko, bet supratau, kad nesugebu užmegzti ir palaikyti gražių ilgalaikių santykių.
Su savo pirmu vyru, kuri sutikau mokykloje, susituokėme, nes aš pati to norėjau ir to pasiekiau, bet jis su manimi iškentė neilgai, apie 1.5 m., ir pabėgo pas kitą. Tai buvo pradžia, kai pamaniau, gal kažką darau netinkamai, bet nustūmiau šią mintį į šoną.
Į draugus visuomet rinkdavausi išskirtinius vyrus. Paskutinis buvo tikrai ypatingas, o santykiai su juo buvo tikrai įdomūs, dėl to net ir knygą apie tai parašiau, joje jį vadinau MB (Mano Brangiuoju).
Jis dirbo vadovu rimtoje didelėje korporacijoje, buvo išsilavinęs, daug pasiekęs. Mūsų santykiai tęsėsi 8 metus, nors vis nujaučiau kažką negero. Manęs netenkino ir tai, kad per tiek metų nesusiruošėme santuokai. Galiausiai radau tą žmogų su kita moterimi. Supratau, kad reikia baigti šį reikalą, kad mūsų santykiai buvo tragiški, grįsti melu, apgaule ir neištikimybe. Ir dar supratau, kad su manimi kažkas ne taip, jei pritraukiu tik netinkamus vyrus, taigi reikia suvokti, kas su manimi vyksta.
Niekuomet nemaniau, kad Lietuvoje vyrų nėra ar visi jie blogi – apsidairius aplinkui gali pamatyti nuostabių vyrų, tėčių, ištikimų verslininkų ir tobulų sutuoktinių, tik aš kažkodėl tokių nesutikdavau.
– Ir ką darėte, tai suvokusi?
– Netrukus atsirado mano pirmasis mokytojas, vadinamas koučeris Stevenas Stefanovas, nes jaučiau, kad pati lengvai iš tų ilgalaikių santykių neišlipsiu.
Tas mokytojas pradėjo man rodyti tiesas, kurios dažnai akivaizdžios, bet mes nesugebame sau to įvardinti. Pavyzdžiui, jis sakė: „Tu myli, todėl negali tų santykių nutraukti, bet pagalvok, kas bus su tokia meile po 10-ies metų?“ Ir susimąsčiau, kad turbūt būsiu visai išsekusi, nelaiminga ir sužlugdyta, ir tikrai be šeimos ir be vaikų, tad ar man to reikia? Taip pradėjau blaivėti.
Dar tas pirmasis mokytojas man parodė, kokia reikšminga yra saviugda ir darbas su savimi. Iki tol aš dirbau su išore – siekiau karjeros, turėjau smagių hobių, rūpinausi savo išvaizda. O jis parodė, kad yra ir kita pusė, kurioje niekada nesitobulinau, ir tada aš visa pasinėriau į tą sritį, kitų dar vadinamą sąmoningumu ar dvasingumu.
Turėjau tam visas galimybes – buvau įkūrusi savo reklamos gamybos įmonę, kuri dirbo gana savarankiškai ir man kasdien eiti į darbą nereikėjo, tad turėjau daug laiko, kurį galėjau investuoti į save. Pradėjau važinėti į įvairias saviugdos praktikas, meditacijas, seminarus ir labai nuožmiai dirbau dėl savo laimingos ateities. Net ėjimas su drauge į kavinę man tuo metu atrodė laiko gaišimas – man rūpėjo vien knygos, praktikos ar paskaitos. Toks intensyvus darbas trūko apie 1,5 m., ir tada pajutau, kad viskas pasikeitė.
– Kokie buvo tie pokyčiai?
– Pajutau, kad mano gyvenime atsiranda vyrų, gerbėjų, tegu ir trumpalaikių, kurie būtų linkę į rimtus santykius. Štai buvo pasirodęs vyras, kuris ieškojo žmonos, su kuria kartu išvažiuotų į užsienį, nes vienas to daryti nenorėjo, tik mes vienas kitam nelabai tikome. Buvo ir kitas sėkmingas vyras, bet jutau, kad jis ne man, o kai jam tą pasakiau, jis lyg ir bandė pasipiršti. Iki tol vyrų, nusiteikusių santuokai, tiesiog nesutikdavau. Supratau, kad dar šiek tiek su savimi padirbėsiu – ir ateis tas idealus vyras.
– Ir ką moteriai reikia su savimi daryti, kad tas vyras ateitų?
– Žinoma, kiekvienai moteriai reikėtų pasigilinti į save, bet yra trys bendri labai svarbūs dalykai, kurie tinka visoms ir padeda atrasti naujus santykius ar pagerinti senuosius.
Pirmas labai svarbus dalykas – moteris turi gyventi tiesioje ir neapsimetinėti nei prieš vyrus, nei prieš save. Moterys Lietuvoje tarsi įpratusios nuolat gyventi mele: stengiasi atrodyti geresnės, nei yra, neišsako to, ką galvoja ir to, kas jai nepatinka.
Kad ir tokia smulkmena: jei vyras 10 min. pavėluos į pasimatymą, dauguma moterų sakys, kad viskas gerai, nors jausis nesmagiai, o tai jau apsimetinėjimas. Reikėtų išsakyti, kad jai tie, kurie vėluoja, nepatinka, o gal ji pasijuto nevertinama.
Dar vienas buitinis pavyzdys. Kartą su vyru važiavome, atsijungė navigacija ir vyras nežinojo tikslaus adreso, o aš pradėjau nervintis, pykti, kad vėluosiu į susitikimą. Supratau, kad jis nekaltas, jog navigacija išsijungė, bet jei būčiau nutylėjusi, būčiau nuoskaudą įsidėjusi į save, kur ji kauptųsi su kitomis, kol galiausiai kiltų konfliktas. Taigi tąsyk vyrui pasakau, kad jaučiu pyktį, jog jis nežino adreso. Jis, aišku, kad atkirto: „Jei pyksti – pyk, nieko čia nepakeisi.“ Tačiau iš karto pajutau, kad man palengvėjo, net pamaniau, jog nieko baisaus, kad į susitikimą pavėluosiu (vyrui apie tai irgi pasakiau).
Antras labai svarbus dalykas – pagarba vyrams. Tiesiog privalome juos gerbti kaip kitą lytį. Būna, kad gerbiame žirgus ar gulbes, o vyrų – ne. Ir aš seniau jų negerbiau, norėjau su jais konkuruoti, pasijusti geresne. Ir sutikusi vyrą – išmintingą ir užimantį geras pareigas – jo už tai negerbiau, o stengiausi jam prilygti.
Dažnai negerbiame skirtingų vyrų grupių: tų, kurie prastai rengiasi, ar tų, kurie neturi gero automobilio. Ir aš gerbiau tik išskirtinius „alfa patinus“, o jų sutikdavau labai retai. Tuomet išeidavo, kad ir darbe, ir parduovėse, ir kitur sutikdavau beveik vien vyrus, kurių negerbiau, o kai viduje turėjau tiek nepagarbos, kad tiesiog buvo sunku pritraukti gerbtinus vyrus.
Ir trečias privalomas dalykas – moters vertybės. Ji privalo jas suvokti ir jų laikytis. Aš jų seniau visai neturėjau, nors ir buvau daug pasiekusi karjeristė. Ir jei MB kažką siūlydavo, nežinodavau, pritarti jam ar ne – jis buvo tvirtas, apsispresndęs, o aš – kaip lapas, blaškomas vėjo.
Ėmusi sudarinėti savo vertybių sąrašą labai aiškiai suvokiau, kokio ryšio su mylimuoju noriu. Supratau, kad noriu gyventi tiesioje ir noriu, kad jis būtų su manimi atviras. Užsirašiau, tarkim, kad noriu, jog jis visiškai negertų alkoholio. Net jei būtų atėjęs koks nuostabus arabų šeichas, retkarčiais pasimėgaujantis brangiu vynu ir norintis tą daryti kartu su manimi, būčiau jį atstūmusi – mano vertybės buvo labai tvirtos.
Taigi ši trijulė – tiesa, pagarba vyrui ir savo vertybių turėjimas – ir padeda tapti moteriai super patraukliai. Nepaisant to, kokia jos išvaizda ar amžius – ji tiesiog spinduliuos savo vidumi, o gerbtini vyrai nesąmoningai tai užuos.
– Ar tai, kad šios trys vertybės padės susirasti tinkamą vyrą, sumąstėte jus pati?
– Informaciją rinkau iš įvairiausių šaltinių apie santykius ir pati aiškiai jutau, kas turėtų veikti, taigi viską susirinkau iš įvairių sistemų, įsitikinusi, kad tai padeda ne tik man.
Štai buvo tokia moteris, kuri gal prieš šešerius metus kreipėsi patarimo, kai ją paliko vyras, vos sužinojęs, kad ji nėščia. Jai perdavau šias žinias ir pamokiau emocinio paleidimo technikos (tuo taip pat užsiimu).
Po dviejų metų ji sėkmingai ištekėjo už nuostabaus olando, gyvena užsienyje, jau laukiasi trečio vaiko ir labai gerai sutaria. Beje, internetu tas vyras išsamiai klausinėjo, ko ji tikisi iš šeimos, ką mano apie vaikų auginimą. Ji sakė, kad seniau daug ką būtų atsakiusi kitaip, o tai, kad buvo suvokusi savo vertybes, padėjo jai atsakyti į klausimus ir jos bei vyro nuomonės sutapo.
– Na, o kaip jūs, kai jau susivokėte savyje ir savo vertybėse, sutikote savo dabartinį vyrą?
– Kai įvyko mano virsmas, tai ir atsirado mano vyras Rytis, su kuriuo greitai ryžomės gyventi kartu ir greitai susituokėme.
Su juo susipažinau viename savaitgalio seminare sodyboje. Kai ten susipažinome, jis buvo su mergina, taigi nežiūrėjau į jį kaip į potencialų draugą. Bet taip nutiko, kad pradėjome daugiau bendrauti – jo mergina buvo išvykusi į Indiją, o aš su juo kelis sykius susitikau, kad praktikuotume emocijų paleidimo techniką – abu to mokėmės ir mačiau, kad jis tam labai gabus, būtų naudinga bendradarbiauti praktikuojantis (dviese tą daryti lengviau).
Žodžiu, bendravome dalykiškai, bet po kurio laiko pajutau, kad ryšys darosi nebe neutralus ir pasakiau Ryčiui, kad daugiau nereikėtų susitikti. O jis pasakė, kad jau yra apsisprendęs išsiskirti su savo mergina, nes jaučia, kad galvoja apie mane. Sakė, kad nepaisant to, ar aš nuspręsiu su juo draugauti, ar ne, vis tiek su ja skirsis, nes pajuto, kad tie santykiai jo netenkina.
Man padarė įspūdį jo sąžiningumas, tvirta pozicija. Beje, buvau užsirašiusi ir tai, kaip norėčiau, kad vyras ateitų į mano gyvenimą. Nenorėjau tokių santykių, kai mėnesį vaikštai į restoranus, bet taip ir neaišku, ar jūs pora, ar ne – norėjau, kad jis aiškiai pasakytų, jog nori būti su manimi, o Rytis tą ir padarė.
Tada supratau, kad tikriausiai šio žmogaus ir laukiau.
– Ir greitai pasirodė, kad laukėte tikrai jo?
– Taip, abu buvome ne jaunikliai, apsirūpinę, tad iškart, nuo tos akimirkos, pradėjome kartu gyventi. Tiesa, reikėjo apsišlifuoti, bet suvokėme, kad vienas kitam tikrai tinkame.
Dar viena iš mano užsirašytų vertybių buvo ta, kad po pusmečio draugystės vyras turėtų man pasipiršti. Taip ir nutiko, vieną vakarą jis grįžo iš darbo su gėlėmis ir man pasipiršo.
– Tiesiog nusprendėte draugauti ir iš karto apsigyvenote kartu, o po pusmečio susituokėte?
– Panašiai. Man buvo 35 m., nenorėjau žaisti ilgų žaidimų. Svarsčiau, kad jei iki tol buvau 8 metus su žmogumi ir jo nepažinojau, tik po to supratau, koks jis buvo, taigi pakanka ir 0,5 m. – 1 m., kad susivoktum, ar nori būti su žmogumi, ar ne.
Rytis pasipiršo po pusmečio, o susituokėme dar po pusmečio, greitai pradėjau ir lauktis. Ir vaikučius sąmoningai gimdėme vieną paskui kitą, matėme, kad nėra ko atidėlioti.
Prieš susituokdami kalbėjome ir apie tai, kam mums reikia santuokos. Atsakėme, kad norime patirti, kas yra šeima, motinystė ir tėvystė, taip pat norime padėti vienas kitam eiti sąmoningumo keliu. Neslepiu, man buvo svarbus ir socialinis aspektas – mūsų visuomenėje moteriai atžyma, kad ji ištekėjusi, gyventi padeda.
Taigi mūsų santuoka buvo gerai suvokta.
Tiesa, vyras, kai susipažinome, buvo programuotojas, turėjo savo komandą. Prieš pat vestuves jis man pasakė, kad nori imtis vien emocijų paleidimo mokymo. Tuo metu buvo baisu, juk jis nemažai uždirbo, bet čia atsigręžiau į savo vertybes ir suvokiau, kad noriu, kad vyras dirbtų tai, kur būtų laimingas (nors sunkiai besiverčiančio vyro irgi nenorėjau). Pamačiau, kad viskas atitinka – jis bus laimingesnis, aš jį gerbiu ir palaikau, nors ir išsakiau, kaip man baisu. Svarstėme, kad blogiausiu atveju grįšime laikinai pagyventi pas tėvus.
– Ir dabar gyvenate gražiai ir laimingai?
– Na, mes gyvename dideliame nuolatiniame darbe su savimi, nuolat tobulėjame ir vystomės. Būna, man sako: „O, koks tavo vyras nuostabus“. Taip, jis nuostabus, bet tam, kad būtum šalia jo, reikia daug darbo su savimi. Taigi mes gyvename laimingai ir gražiai, bet tai nėra gulėjimas pūkuose ir rožių žiedlapiuose – tai labiau primena kopimą į Everestą. Tai smagu, bet ir nelengva.
– Kokių šeimos taisyklių turite, kaip dalinatės vaikų priežiūrą?
– Susėdę prieš santuoką ir šiuos dalykus aiškiai aptarėme. Abu sutarėme, kad pinigus uždirba vyras ir finansiškai šeima rūpinasi jis, o moteris uždirba tiek, kiek jai išeina, ir tuos pinigus leidžia savo reikmėms. Tačiau už tai moteris rūpinasi vaikais ir namais.
Dar turime taisyklę, kad vienas kitam sakome tiesą, net jeigu tai nemalonu ir skaudu. Tai ne visuomet tai paprasta.
Taip pat namuose vienas ant kito nerėkiame. Jei visgi kažkuris vienas nejučia pakelia balsą, kitas jam primena: „Klausyk, juk mes vienas ant kito nerėkiame.“ Temą pratęsiame vėliau, kai jau nesinori kelti balso.
Dar yra taisyklė, kad nuolat padedame vienas kitam vystytis visose srityse. Štai šį pavasarį buvome išvykę į Dominikos respubliką, nuostabiai leidome laiką prie vandenyno, bet tuo pačiu Rytis intensyviai mokėsi viešojo kalbėjimo kursuose, kol aš leidau laiką su vaikais. Mokslai trūko savaitę, dar savaitę skyrėme poilsiui.
– O ar jūsų vyras gali parvesti vaikus iš darželio, ar jam tai visai nepriklauso?
– Žinoma, jis su vaikais pabūna ir užsiima, išleidžia mane į jogą ar susitikti su draugėmis. Aš jam pasakau, kad tą ir tą dieną reikėtų, kad jis vakare pabūtų su vaikais, ir jis pasako, ar gali tą padaryti, ar ne. Jei negali – kviečiu auklę ar močiutę. Jis nesuka galvos dėl to, kad jam reiktų mane kažkur išleisti – tiesiog išleidžia arba ne. O aš nesiskųsiu jam, kad pavargau nuo vaikų ir namų – stengiuosi rūpintis savimi taip, kad nepervargčiau.
Dabar moteris konsultuoju daugiau, taigi norėtųsi, kad namais pasirūpintų kažkas kitas – galbūt susirasiu namų tvarkytoją. Tai, kad aš rūpinuosi namais ir vaikais, nereiškia, kad aš jiems vergauju – aš tam vadovauju.
– Ar pagal šią logiką išeina, kad auklei mokate jūs?
– Ne, vyras – jis apmoka visas mūsų pragyvenimo išlaidas. Gal, kai vaikai paaugs, dalinsimės kitaip, o kol aš juos prižiūriu, man dirbti nereikia. Nors, žinoma, prireikus maisto nuperku. Mūsų vaikai į darželį neina – juos pasigimdėme labai sąmoningai ir nesinori kitiems atiduoti nuo mažų dienų juos auginti. Noriu patirti vaikų auginimą pati, juos auginti su mūsų vertybėmis ir pasaulėžiūra. Tiesa, nuo rudens vyresnioji jau keliaus į priešmokyklinę grupę.
Tris dienas iki pietų po pusdienį pas mus būna auklė. Tuomet aš, mama, būnu nepavargusi, galiu su vaikais bendrauti su meile ir atsidavimu.
