Sausio 6-ąją minint trijų Karalių dieną, M.Pelėdienei malonu prisiminti, į kurias bažnyčias iškeliavo jos sukurtos ir pasiūtos drabužių kolekcijos. Jų yra ne tik Baisogalos, bet ir Krekenavos, Gudžiūnų, Žagarės, Šeduvos maldos namuose. Beje, persikeldamas iš Šeduvos į Radviliškį, bažnyčios zakristijonas išsivežė ir M.Pelėdienės drabužius, nes jam jie – didelė vertybė.
Moteris prisipažino, kad medžiagų ir aksesuarų neįprastoms kolekcijoms randa Baisogalos dėvėtų drabužių turgelyje. Štai kabo bent dešimt blizgančių diržų karaliams, tik rankos vis sunkiai klauso ir drabužius siūti darosi sunkiau.
Siūti nurodė balsas iš aukščiau
Savamokslė siuvėja prisipažino, kad jaunystėje nemėgusi mokytis. Gal būtų ir nebaigusi mokyklos, bet jauną merginą paskyrė mezgyklos vedėja. Tad bent jau vakarinę mokyklą buvo priversta užbaigti.
Gyvenant Kaune ir dirbant vienoje gamykloje, per naktines pamainas likdavo laiko. Tad pradėjo rašyti eilėraščius.
Jau vėliau, suaugusi M.Pelėdienė ėmė dalyvauti bažnyčios procesijose. Tikinti moteris sakosi ne kartą sulaukusi nurodymų iš aukščiau. Taip jai kažkas nurodęs pasiūti Trims Karaliams drabužius.
Moteris prisipažino mintyse mėginusi ginčytis: „Aš juk ne siuvėja. Galvojau, kad visiškai nemoku siūti. Bet kai man trečią kartą pakartojo, mintyse tariau: „Gerai, pasiūsiu, jei man padėsi.“
M.Pelėdienė visur įžvelgia prasmę. Jos vyras išgerdavo, o išsipagiriojęs prisipažindavo, kad kažkas ir jam liepia nebegirtauti. Kartą jis iš gamyklos nusipirko spirito, nors prieš tai girdėjo, kaip jam kažkas tris kartus pakartojo: „Nebegerk, gali būti paskutinis kartas.“
Apie tai jis spėjo papasakoti žmonai. Išgėręs spirito numirė. Pora kartu pragyveno vos ketverius metus.
Kryžių rado ir prie šiukšlių dėžių
Ar savo kūrinius M.Pelėdienė parodo atvykėliams, kaimynams? Moteris prisipažino, kad retai kas pas ją užsuka. „Nebent užeina pasižiūrėti, ar dar nenumiriau“, – šyptelėjo humoro jausmo neprarandanti senolė.
Prieš Kalėdas M.Pelėdienę aplankęs kunigas nusistebėjo: „Tavo namuose altorių daugiau nei reikia.“
Iš tiesų jų yra bent keli. Vienas, primenantis Kryžių kalną, kuriame M.Pelėdienė surinko išmestus, kitiems nebereikalingus kryžius. Sakė, kad kai kuriuos radusi prie šiukšlių dėžių.
Kitame altoriuje – Marijos skulptūra, kurios istorija išties įdomi. Kadaise vienas tremtinys ją buvo išsivežęs iš Lietuvos į Sibirą. Skulptūros viduje jis slėpė pinigus. Su skulptūra grįžo ir namo į Kauną. Sužinojusi šią istoriją, M.Pelėdienė iš žmogaus skulptūrą nupirko.
Pardavęs skulptūrą tremtinys neilgai gyveno. Nukritęs nuo laiptų ir susižalojęs, mirė. M.Pelėdienei tai neatrodo atsitiktinumas: „Namuose saugau šią skulptūrą ir vis dar gyvenu.“
Nuolat primenanti, kad nieko be priežasties nebūna, M.Pelėdienė papasakojo atsitikimą, kurį girdėjusi iš savo motinos.
Jos kaimynė sunkią valandą neberado išeities ir sumanė pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau prieš mirtį ji dar pagalvojusi: esu krikštyta, tai reikia persižegnoti. Persižegnojus sunkias mintis lyg ranka nuėmė. Moteris numetė virvę ir nuėjusi pas kaimynę viską papasakojo. Apie tai M.Pelėdienė net eilėraštį sukūrė.
Vietoj išpažinties – eilėraštis
Optimizmu trykštanti M.Pelėdienė pasakojo, kad kalėdojančiam kunigui vietoj išpažinties padeklamavusi savo kūrybos eilėraštį: „Lengvas kojas, kur šokiuos skrajojo, dabar lenkia praeiviai visi, ir širdis, kuri meile liepsnojo, jau akmeniu šaltu virsti.“ Kunigas suteikė išrišimą.
Pasakodama apie savo gyvenimą, M.Pelėdienė nusišypsojusi tarstelėjo, kad visa jos giminė trenkta. Ne vienas buvo muzikantas.
M.Pelėdienė augina ir dvi ožkas, kurias šaukia pagal kailio spalvą – Balte ir Juode. Tad pieno, sūrio jai užtenka. Augino ir šunį, bet šį paleidus, keturkojis spruko pas kaimyną, iš kur M.Pelėdienė jį dar mažą šunelį buvo parsinešusi.
