Spėja gimęs ukrainiečiu
Spirakių kaime netoli Panevėžio gyvenančiam Vladui Juškai šiandien jau 75 metai.
„Sako, po karo mane rado griuvėsiuose. Užaugau Vilniaus vaikų namuose“, – pasakojimą pradeda vyras.
Sostinės vaikų namų auklėtinius kasmet visai vasarai atveždavo į pionierių stovyklą Berčiūnuose. Kartą ten apsilankęs sovietų karininkas dėjo galvą, kad Vladas, anuomet šauktas Vladimiru, yra ukrainietis. Esą tai išduoda specifinė gomurinė tartis. Karininkas buvo įsitikinęs, jog tai paveldima.
Jis net buvo išsivežęs berniuko nuotraukų albumą, matyt, jam vaikas atrodė į kažką panašus, tad gal ketino ieškoti jo artimųjų...
Tačiau kitąmet tas karininkas albumą grąžino be jokio paaiškinimo.
Lengvai atsisakė nesavos pavardės
V.Juška už žmoną Vandą jaunesnis 8 metais, bet, anot vyro, visai nereiškia, kad taip ir yra. Jis juk nežino tikslių savo gimimo metų.
Kai piršosi jai, o šioji išmetinėjo, jog kandidatas į jaunikius jai per jaunas, vyras tėškė svarų argumentą: juk niekas nežino, kokio jis amžiaus.
Mergina vis tiek atsikalbinėjo, esą nenori tekėti už ruso, gauti rusišką pavardę. Jaunikis vėl atrėmė: kokio ruso? Kilmė taigi nežinoma! Pavardė ne sava – kokią sovietinė milicija užrašė, tokią ir turi, o vesdamas lengvai gali jos atsikratyti.
„Jis buvo Vladimir Konstantinovič Semenikov, o kai susituokėm, pasirinko mano pavardę, tapo Vladas Juška, Kosto. Aš iš Juškaitės virtau Juškiene“, – intriguojančią istoriją tęsia moteris.
Nusprendė, kad vyresnis
Vaikų namų dokumentuose buvo užfiksuota, kad rastinukas į jų įstaigą atgabentas 1947 metų kovo 13 dieną.
Kūdikį į milicijos skyrių atnešė dvi vilnietės moterys. Jos tikino, kad mažylį aptiko sugriautame name Kruopų gatvėje. Moterys tikino, jog vaikas iš pažiūros atrodo maždaug 5 mėnesių. Kaip paaiškėjo vėliau, moterys mėtė pėdas: ir kūdikio amžių neteisingą nurodė, ir atnešė gal visai ne iš griuvėsių.
Mažylį reikėjo tuojau pat gabenti į vaikų namus, negulės gi jis nuovadoje ant stalo.
Teko skubiai jam suteikti vardą ir pavardę. Kad nereikėtų sukti galvos, vaiką pavadino jį priėmusio milicininko pavarde ir tėvavardžiu, o gimimo datą sugalvojo.
Vėliau, kai jau buvo paauglys, privalėjo dalyvauti specialios komisijos apžiūroje dėl amžiaus patikslinimo. Tada buvo nuspręsta, kad vaikinas galbūt metais vyresnis, nei iš pradžių manyta, tad buvo perrašyti gimimo metrikai.
Sprukdamas griebė savo asmens bylą
„Po karo į vaikų namus daug tėvų atvažiuodavo ir susirasdavo savo vaikus. Pamatydavom, kad kažkas ateina, ir lėkdavom visu būriu prie vartų. O manęs neieškojo“, – tokie V.Juškos pirmieji vaikystės prisiminimai.
Tiesa, iki 7 metų pas jį nuolat ateidavo kažkokia moteris, atnešdavo prie vartų lauktuvių, pakalbindavo, tačiau į vidų, kaip pas kitus vaikus, niekada nėjo, auklėtojoms nesirodė.
Kai rastinukas pradėjo eiti į mokyklą, toji moteris dingo.
Gyvenimas vaikų namuose nebuvo nei blogas, nei geras, atrodė, toks ir turi būti, nes kitokio vaikas juk nepatyrė. Labiausiai atmintin įstrigo Arteke praleista vasara. Net 30 vaikų namų auklėtinių ten išvežė žiemą, gerokai švelnesnio klimato sąlygomis jie gyveno visą mėnesį.
Kad Vilniaus vaikų namai vis dėlto buvo gera vieta, V.Juška suprato, kai baigė 8 klases ir buvo išsiųstas į žemės ūkio proftechnikos mokyklą Žemaičių Naumiestyje.
„Išlydint gavau naujus drabužius, batus, o tenykščiai mokiniai iš karto viską atėmė. Nebuvau pripratęs prie tokio elgesio, pas mus, vaikų namuose, šito nebuvo. Direktoriui patikau, jis norėjo mane įsisūnyti, bet aš nenorėjau ten likti“, – pasakojo V.Juška.
Netrukus jis pabėgo iš Šilutės rajono, grįžo į Vilnių ir nuėjo dirbti į Grigiškių popieriaus fabriką.
Prieš pasprukdamas iš direktoriaus kabineto vaikis dar nugriebė savo asmens bylą su gimimo liudijimu, tada pirmą kartą ir perskaitė tuos sausus ir negausius duomenis apie savo kilmę.
Ragino ieškoti giminių
Pačiam jaunuoliui tuomet nė į galvą nešovė ieškoti jį radusių moterų, o tuo labiau motinos.
Savų šaknų paieškas užjudino jo žmona.
„Kur aš jį sutikau? Ogi pionierių stovykla suvedė, ten aš dirbau pionierių vadove“, – juokiasi V.Juškienė.
Tada gyvenimo keliai V.Jušką jau buvo atvedę į Panevėžį per tą pačią pionierių stovyklą. Kol dar buvo paauglys ir čia atostogaudavo, labai sutarė su savo būrio vadovu ir tas jį, savo tėvų nepažinusį vaikų namų auklėtinį, nusivedė pas savo mamą. Tris vaikus jau užauginusi moteris ėmė paaugliu rūpintis, iš savo namų jį išlydėjo į armiją, Vladas tapo lyg ketvirtas sūnus.
„Ta moteris buvo mano draugės motina, kai aplankiau ją, pasidžiaugė iš armijos vadų gavusi padėką už ketvirtą sūnų, o kai jis grįžo atostogų, mus ir supažindino“, – pasakoja moteris.
Po vestuvių vyras savo šaknimis net nenorėjo domėtis. Visą liūdesį nubraukdavo gausi ir labai draugiška žmonos giminė.
Įsidarbinęs tiksliosios mechanikos gamykloje jis neakivaizdžiai baigė Kauno politechnikos instituto inžinerijos studijas, pradėjo mokytojauti.
Kai kartą žmona paragino bandyti susirasti motiną, vyras tik gūžtelėjo.
„Dabar, kai turiu savo kraujo tęsinį, man jau nieko netrūksta“, – ištaręs po pirmos dukros gimimo.
Paslaptingos dvi seserys ir piktoji moteris
Bet visa V.Juškienės giminė nuo A iki Z žinojo jos vyro istoriją ir kartais pakalbėdavo, kad reikėtų kažką daryti. Ledus pralaužė dukterėčia Dalia. Į Vilniaus universitetą įstojusi studijuoti medicinos ji užsibrėžė išnaršyti sostinę ir surasti dėdę radusias moteris.
Pavyko išsiaiškinti, kad tai seserys Razutovskajos, gyvenančios netoli geležinkelio esančioje V.Knyvos gatvėje, turgavietėje prekiaujančios daržovėmis.
Dalia jas surado antrame medinio namo aukšte. Paklaustos, ką žino apie vaikų namuose augusį Vladimirą Semenikovą, abi aiškiai sunerimo.
Kalba rišosi sunkiai, bet seserys galiausiai prisipažino, kad žino, kur rastinuko motina, liepė Daliai ateiti ryt, gal pavyks aną atvesti, galės pasišnekėti.
Vėliau Dalia nugirdo, kaip Razutovskajos viena kitai šnabždėjo: „Oi, geriau jau ji nežinotų! Kas bus, kai sužinos vaikai?“
Dukterėčia taip ir nesuprato, kieno vaikų baiminamasi – seserų ar žadėtosios atvesti motinos? Vėliau sužinojo, kad vienos iš Razutovskajų sūnus yra aukštas karininkas.
Dukterėčia sutartu laiku prisistatė, kambaryje su seserimis sėdėjo dar viena moteris, bet toji buvo labai pikta, tik pradėjus kalbėtis ir paklausus apie vaikų namų auklėtinį Semenikovą, ji staiga pakilo ir išlėkė.
Kas buvo trečioji? Gal irgi jų sesuo? Ar tikrai rastinuko motina?
Razutovskajos ta tema daugiau nebetarė nė žodžio, sėdėjo lyg burnas užsisiuvusios.
Dėl viso pikto dukterėčia toms moterims paliko Panevėžyje gyvenančių Juškų adresą.
O gal tai buvo motina?
Praėjus 5 metams viena Razutovskaja netikėtai išdygo ant Juškų buto slenksčio. Šeima tada jau turėjo 3 kambarių butą Tulpių gatvėje, augino dvi mergaites.
Moteris pasisakė, kad yra viena iš tų, kuri buvo susitikusi su dukterėčia Dalia.
V.Juškos viešnios nieko neklausinėjo, manė, pati ką nors papasakos. Suruošė gausias vaišes, apnakvindino.
Kitą dieną prieš išvažiuodama atvykėlė pagyrė, kad jų šeima gerai įsikūrusi, dukros gražios, butas puikus, tik va, užuolaidos prastos, reikės nupirkti geresnes. Pažadėjo mergaitėms atsiųsti siuntinį, o vyrą pakvietė atvykti pas ją į sostinę.
Ir iš tikro, po kurio laiko siuntinys atėjo: vienai mergaitei buvo įdėta suknelė, kitai sarafanas.
„Paskui ėmėm svarstyti: gal čia toji motina ir buvo? Gal žvelgėm jai į akis nežinodami, kas ji tokia? Kam važiuot pas svetimą, domėtis, kaip gyvena, dovanų atsiųst?“ – stebėjosi V.Juškienė.
Dar atkreipė dėmesį ir į tai, kad Razutovskajos žinojo, jog rastinukas pavadintas Semenikovu, vadinasi, palikę milicijoje kūdikį vėliau domėjosi jo likimu.
Ir pagal metus tokia tikimybė atrodė galima, V.Juškai tuomet buvo 45, o viešniai 65 metai.
Po kurio laiko V.Juškai pasitaikė reikalų Vilniuje ir jis aplankė Razutovskajas.
Abi seseris rado namie, jos panevėžietį gausiai privaišino, mergaitėms pridėjo lauktuvių – apelsinų ir mandarinų, ko anuomet paprastai nenusipirksi.
Tada pakalbėjo apie šį bei tą, bet tiesiai šviesiai klausti, ar kuri jų nėra tikroji motina, V.Juška neišdrįso.
Nukreipė į Kauną ir paklaidino
Po viso to į paieškas nusprendė leistis pati V.Juškienė, manė, gal jai pavyks geriau prakalbinti Razutovskajas. Į Vilnių ji nuvyko per vienas mokinių atostogas.
Išpešė tik tiek, kad įvardytoji motina dabar gyvena Kaune, kaip ir seserys, taip pat yra turgaus prekeivė. Gavo kažkokios moters adresą, esą ji galėsianti užvesti ant kelio.
„Kur siuntė, ten ėjau, aplankiau per 10 šeimų, bet nieko gero nesužinojau“, – prisimena nieko nepešusi.
Paskui svarstė: gal Razutovskajos išsiųsdamos ją į Kauną norėjo nukreipti dėmesį nuo savęs?
„Toliau ir nebeieškojom. Metams bėgant buvo vis mažiau tikimybių, kad tikroji motina dar gyva. O ir vyras iniciatyvos nerodė. Kai tik klausdavom, argi nenori susirast savųjų, jis atšaudavo: čia mano giminė. Sakydavo, kad turi dukras, anūkus ir to gana“, – sako V.Juškienė.
Iki šiol nesiskiria su dviračiu
„Tėvo būdą perėmė vyresnioji, Jurgita, – ji irgi pedagogė, tokia pat nepasėda, turistautoja“, – šypsosi moteris.
Savo vyrą ji juokais vadina klajokliu: juk dviračiu yra apvažiavęs Gruziją, Azerbaidžaną, Krymą, Kaukazą, Altajaus kraštą, Uralą.
Kai vyras vadovavo vaikų turizmo bazei, jaunuosius turistus į žygius veždavo pats. Būdavo, supakuoja dviračius, deda į traukinį ar lėktuvą, o ten jau – mina kiek jėgos leidžia. Nedaug trūko, kad būtų gavęs sovietinį sporto meistro titulą.
V.Juška iki šiol nesiskiria su dviračiu.
„Dar buvau ir šokėjas“, – apie savo sportišką natūrą sako jis, o žmona prideda, kad dabar jos žmogus – visos giminės močiučių „greitoji pagalba“ – kur tik kuriai reikia, vis veža.
