Čia yra laukiami persirengėliai, slepiantys savo veidą po kauke. Prieš gerą pusmetį vilkėti cirko artistų kostiumus pasiūlė dizaineris, scenografas, keliautojas Vytas Palavinskas (51 m.), o temą apie Bolivudą, taip vadinamą Indijos kino filmų industriją, – televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė (54 m.). Tokioms idėjoms buvo vienbalsiai pritarta.
M.Šventoraičiui įstrigo atmintyje ne vienas toks karnavalas, o smagiausia jam buvo, kai reikėjo persirengti kino tema. Tai vyko 2008-aisiais, kai kartu su juo nusifotografavo ir tuometė žmona dailininkė Miglė Kosinskaitė (54 m.). Ši santuoka nutrūko prieš trejus metus.
Prieš penkerius metus pardavęs savo įmonę kaunietis M.Šventoraitis dabar vadina save laisvu žmogumi, todėl daug laiko turi ne tik prisiminimams, bet ir kelionėms, jogai, dvasiniam tobulėjimui.
„Pasakiau: „Ačiū, Migle“, ir skausmas dėl skyrybų praėjo, esu vienišius ir tuo patenkintas“, – prisipažino vyras.
Karnavalas jam – ne tik smagus, bet ir svarbus vakaras, nes kiekvienas žmogus gali vilkėti tuo, kuo nori, būti neatpažįstamas, keisti balsą ar mėgdžioti kitus.
Mindaugas karnavalo laukia ištisus metus. Jam buvo ypač linksma parodijuojant „Grammy“ apdovanojimus, kuriuos teikia JAV garso įrašų akademija už pasiekimus muzikoje.
Noras išsiskirti iš kitų yra siejamas ir su kūrybiškumu. 30 kilometrų nuo Kauno esantį Babtyno-Žemaitkiemio dvarą prikėlęs antram gyvenimui M.Šventoraitis pasakojo, kad retai pasitaiko tokių progų, kai kiekvienas žmogus gali būti tuo, kuo nori, – scenos žvaigžde, juokdariu ar gangsteriu.
Karnavalo programa turi svarbų elementą – kaukių konkursą, kai kiekvienas dalyvis prisistato scenoje, vėliau yra skelbiami nugalėtojai, būna fejerverkas ir šėlstama iki ryto.
„Kiekvienas žmogus savyje turi mažą vaiką, kuris mėgsta žaisti, juokauti, tai mums duota gamtos, tik neretai mes tai užmirštame. Man didžiausia staigmena būna, kai per karnavalą koks nors draugas neatpažįstamai pasikeičia“, – pasakojo M.Šventoraitis.
Karnavalo kostiumus ir kaukes gaminanti vilnietė Rimantė Sabaliauskienė (58 m.) ir jos vyras Robertas (47 m.) nemėgsta žodžio „ne“. Netgi tada, kai vienos įmonės vadovas paprašė surasti kiaulės kostiumą, šis noras buvo įgyvendintas.
Kiaulės įvaizdis verslininkui padėjo atsipalaiduoti įmonės vakarėlyje, nes pavaldinių būryje jis galėjo elgtis taip, kaip nori.
Zujūnuose, netoli Vilniaus, įsikūrę Rimantė ir Robertas šiemet kur kas dažniau sulaukia prašymų padėti įkūnyti kokį nors filmo personažą.
Keletą tūkstančių kostiumų sukaupę vilniečiai nesutrinka, jei reikia surasti tam tikrą laikotarpį atspindinčią kareivio kepurę, švarką ar plunksnomis išpuoštą skrybėlaitę – tokią, kokią Europoje moterys nešiojo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
„Vyrai nebijo iš savęs pasišaipyti, todėl būna geros nuotaikos, o moterys yra kur kas priekabesnės klientės“, – pasakojo Rimantė.
Persirengėlių kostiumų populiarumas priklauso nuo įvairių aplinkybių. Metų sandūros vakarėliams ir pobūviams idėjas diktuoja net tai, kas yra rodoma Lietuvos kino teatruose ir žydrajame ekrane.
R.Sabaliauskienė pastebėjo, kad daugelį žmonių šiemet traukia neseniai Holivude pastatyto psichologinio trilerio „Džokeris“ pagrindinis veikėjas, kuris vilki raudonomis kelnėmis, raudonu švarku, geltona liemene ir žaliais marškiniais.
O ankstesnės kartos klounas išsiskyrė violetiniu fraku, geltona liemene, mėlynais marškiniais ir mėlynomis kelnėmis. Tokio klouno kostiumas šiemet yra rečiau pageidaujamas.
Tirštas pudros miltelių sluoksnis neretai atstoja kaukę.
Vakarėlių dalyviai noriai leidžia laiką prie veidrodžio grimuodamiesi veidą, todėl šiemet kaukių paklausa sumažėjusi.
Pernai Vilniaus vyrai neretai prašydavo aprengti juos taip, kaip vilkėjo aktoriai, nusifilmavę juostoje apie legendinės roko grupės „Queen“ lyderį Freddie Mercury (1946–1991).
Daug kas prašo Rimantės patarti, ką išsirinkti, kad apranga primintų disko stilių.
Pasitinkant 2020-uosius taip pat nėra užmirštas amžiną moteriškumą atspindintis retro stilius. Moterys neretai renkasi sukneles ir sijonus, puošiamus kutais, nėriniais, ieško pirštinių iki alkūnių.
Populiari ir kosmoso tema, kai vietoj skafandro yra siūlomas kombinezonas.
„Kostiumus kuriame patys, todėl iš anksto pasirūpiname įvairiomis medžiagomis.
Tai mūsų pomėgis, tapęs darbu“, – pasakojo Rimantė.
Yra žmonių, kurie pageidauja per karnavalą atrodyti kaip mafijos atstovai, todėl populiarumu nenusileidžia ir gatvės tema. Daug kas nori atrodyti taip, kaip XX amžiaus trečiojo dešimtmečio gatvės gangsteriai, kai buvo įvestas sausasis įstatymas.
Auksiniu dešimtmečiu JAV vadinamas laikotarpis neįsivaizduojamas be sausojo įstatymo, pagal kurį draudžiama gaminti, pardavinėti ir importuoti alkoholinius gėrimus, buvo priimtas JAV 1919-aisiais ir veikė iki 1933-iųjų.
Mafijos šeimos, gyvenusios iš pogrindinės degtinės prekybos ir kontrabandos, nieko sau negailėjo, o svaigalai liejosi laisvai.
To meto vyrai nešiojo skrybėles, šilkinius kostiumus, ilgus paltus, o moterys slėpdavo gertuves su alkoholiu auliniuose batuose.
Šis laikotarpis išsiskyrė tuo, kad JAV klestėjo nelegalūs barai, o jų šeimininkų gyvenimo stilius buvo ekstravagantiškas ir lengvai pastebimas pagal drabužių stilių, brangius papuošalus, ginklus.
Didmiesčiuose iš nelegalių barų klientų buvo reikalaujama ir tam tikro aprangos kodo – kostiumo ir kaklaraiščio vyrams, vakarinės suknelės damoms.
Anksčiau Lietuvos televizijoje, Dekoracijų skyriuje, dirbusi R.Sabaliauskienė sukdavosi, kaip tik išmanė, nes sovietiniais laikais parduotuvėse gerų drabužių stigo.
„Buvo metas, kai iš užuolaidų siuvome koncertines sukneles, o švarkus ir kelnes garinome ir trynėme“, – pasakojo Rimantė.
Jei reikėtų persirengti, Rimantės vyras Robertas galėtų tapti karvedžiu Napoleonu arba mados podiumu žengiančia moterimi. Nuo jaunystės jį traukė mada, todėl jam smagu rūšiuoti įvairius kostiumus, sukabinti tam tikra tvarka kepures, šalmus.
„Napoleono uniforma vis dar neišeina iš mados, pastebėjau, kad dažniau ją renkasi vadovauti mėgstantys vyrai“, – pasakojo Robertas.
Karnavalinių drabužių salone, kuriam vadovauja R.Sabaliauskienė, nėra plikų sienų.
Arčiausiai durų sukabintos blizgančios kepurės ir galvos apdangalai, būdingi „Degančio žmogaus“ – JAV festivalio „Burning Man“ – temai.
Šiam festivaliui atminti Rimantė siuva kostiumus pati, nes jiems kurti vaizduotei nėra ribų.
Jei Rimantei reikėtų pasiruošti kaukių baliui, pasirinktų „Degančio žmogaus“ idėją. Ji taip pat mėgsta stimpanko (angl. „steampunk“) žanrą – tai vienas fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta tarsi Viktorijos epochoje arba paralelinėje tikrovėje.
Pavyzdžiui, ant kepurės uždėti senoviniai akiniai gali išduoti žmogaus domėjimąsi mokslu ir ateitimi, bet gali rodyti ir jo priklausymą kokiai nors slaptai sektai.
Iš Zarasų rajono kilusi R.Sabaliauskienė iš pradžių mokėsi siuvimo technologijų, tuo metu tai buvo itin populiari specialybė. Jos pirma darbovietė buvo Vilniaus siuvimo įmonė „Lelija“.
Pajutusi, kad siuvimo fabrikas nėra jai skirta vieta, moteris išėjo dirbti į televiziją dekoracijų dizainere. Vėliau sukūrė pirmąjį savo verslą – siuvo laidotuvių drabužius.
Kurį laiką Rimantė duoną pelnė ir iš dėvėtų drabužių prekybos, o vėliau įkūrė karnavalinių kostiumų nuomos saloną „Merkada“.
„Nėra nė vienos nuobodžios dienos, niekada anksčiau nemaniau, kad domėjimasis karnavalo kostiumais gali tapti gyvenimo būdu“, – sakė Rimantė.
