Tokio vardo kupiškėnės neturi
Kupiškio rajone, Noriūnų kaime, gyvenanti istorijos mokytoja yra išskirtinė savo vardu.
„Noriūnuose mano pavardės kiekvienas gal ir nežino, bet vardą – tai tikrai. Užtenka jį ištarti – ir kiekvienas vaikas parodys, kur gyvenu“, – sako Jugasė Kavoliūnienė.
Dėl to išskirtinio vardo ji ir pravardės nesulaukė.
„Mano vardas jau ir yra pravardė“, – kvatojasi istorikė.
O juk mokiniai pedagogams visokiausių taiklių pravardžių prilipdo, tik ją už akių vadina tiesiog Jugase.
Noriūnuose jau 40 metų gyvenanti 61 metų mokytoja savam krašte dėl to keisto vardo jaučiasi išskirtinė, nėra girdėjusi, kad Kupiškio rajone dar kas nors tokį turėtų.
Sužavėjo garsi fotografė
„Gimiau netoli Skapiškio, mama miestelyje dažnai lankėsi, o ten buvo fotografė Jugasė Balytė. Mamai ji labai patiko, tais laikais mergina fotografė tai buvo oho!“ – pasakoja J.Kavoliūnienė.
Dukrai davus garsios anais laikais fotografės vardą J.Kavoliūnienės motina savo atžalos į tada išskirtine buvusią fotografo profesiją nukreipti nemėgino. Gal todėl, kad dukra nuo mažų dienų turėjo svajonę tapti mokytoja ir motina tam norui pritarė.
Nevežė mama Jugasės ir pas J.Balytę fotografuotis, vaikystės nuotraukas darė kažkas kitas.
Kol kaime augo, J.Kavoliūnienė dėl keisto vardo jokių nepatogumų nejautė, o ir neprisimena, kad mokykliniais metais kas būtų dėl jo kabinėjęsis ar aikčiojęs.
Daugiau bėdų kėlė ne išskirtinis vardas, o pavardė – Ašmegaitė. Štai dėl jos ir bendraamžiai paerzindavo, šaukdavo: „Aš mergaitė.“
Gydytoja neva juokavo
Ir suaugusieji pavardės tema nesusilaikydavo nuo pajuokavimų.
Tai ji patyrė jau Vilniuje.
„Skapiškyje padarė dvi pamainas, patamsyje į kaimą tekdavo grįžti per mišką, mažai būdavo baisu, tai tėvai dar pradinukę išvežė mokytis į krikšto tėvo šeimą sostinėn, mokiausi A.Vienuolio vidurinėje“, – prisimena pašnekovė.
Vilniuje jos pavardė kažkodėl žmonėms skambėjo gan egzotiškai.
„Nuvedė mokykloje pas dantistę, o gydytoja ir sako: „Laba diena, Aš mergaite“. Aš gydytojai sakau, jog esu Ašmegaitė, ji šypsodamasi atkerta, kad taip ir sako: „Aš mergaitė.“ Puoliau į ašaras, buvo labai skaudu, kad mano pavardės nesupranta. Dabar jau suprantu, kad medikė juokavo“, – prisimena J.Kavoliūnienė.
Vaikams rinko paprastus vardus
Baigus vidurinę daugiausia ji patyrė netikėtumų dėl vardo.
Visur, kur tik reikėdavo pildyti dokumentus, į ją susmigdavo smalsūs aplinkinių žvilgsniai.
Studijų metais Vilniaus pedagoginiame institute mergina dėmesio nestokojo.
Visi dėstytojai, permetę akimis studentų grupės sąrašą, būtinai norėdavo pažiūrėti, kokia gi mergina turi išskirtinį Jugasės vardą.
„Kai ateina naujas dėstytojas, jau žinau, kas bus“, – juokiasi moteris.
Tas dėmesys jai nebuvęs malonus.
„Dėmesys mane žlugdo, prie žemės priploja, negaliu atsigaut. Man kančia, kai žmonės atkreipia dėmesį“, – sako pedagogė.
Trečiame kurse ji laikė viduramžių istorijos egzaminą. Profesorius Sliesoriūnas, kaip dabar mena, atsivertė įskaitų knygelę ir nustebęs šūktelėjo: „Kokį seną pagonišką vardą turite!“
Iki tol J.Kavoliūnienė apie savo vardo kilmę net nebuvo pagalvojusi, užteko, kad žinojo, kaip jį gavo.
Tada sukilo smalsumas, po egzaminų palaukė dėstytojo ir dar pasitikslino, ar tikrai tas vardas iš senovinių. Profesorius dar pasufleravo, kad Jugasės vardas buvo paplitęs Žemaitijoje.
„Turiu draugę iš Šilutės, paklausinėjau, tikrai, tuose kraštuose tas vardas girdėtas“, – aiškina istorikė.
Neseniai per vieną televizijos laidą J.Kavoliūnienė išgirdo, kad Jugasė yra tarmiška vardo Joana versija.
Dėmesio vardui netrūko ir vėliau, jei kokie kursai ar seminarai – būtinai į ją atkreipia dėmesį. Poliklinikoje niekada neužtenka vardą vieną kartą pasakyti, visad prašo pakartoti.
Patyrusi, kad būti dėmesio centre nėra jauku, J.Kavoliūnienė savo vaikams išskirtinių vardų neieškojo, sūnus pavadino Audriumi ir Gediminu. Sutuoktinio vardas irgi paprastas – Arvydas.
Siuvinėta žuvies ašaka
Ėmusi dirbti Noriūnų mokykloje, dabar J.Černiaus pagrindinėje, J.Kavoliūnienė įkūrė kraštotyrininkų būrelį ir įsteigė mokyklos muziejų.
Dabar jame vaikams padedant yra surinkti 1099 eksponatai.
Vienas išskirtiniausių – ant drobės gabalėlio žuvies ašaka išsiuvinėti Gediminaičių stulpai. Rankdarbis darytas Sibire ant iš gimtinės atsivežtos austinės atraižos. Grįžtant parsivežtas namo.
Gludinto akmens kirvukus šiose apylinkėse rado archeologai, kai netoli Žvėrių kaimo buvo ruošiama vieta sąvartynui.
Mokytojos bičiulis, dirbęs restauratoriumi, iš Trakų vienuolyno parvežė keistą kryžiaus formos plytą. Iš ten atkeliavo ir šerno iltis, istorikės spėjimu, galbūt siekianti net Vytauto Didžiojo laikus.
„Šituo krapylu pašventintas Lietuvos kariuomenės savanoris Vilius Elisonas, vėliau tapęs aviacijos majoru. Eksponatą padovanojo jo žmona“, – aiškina istorikė.
