Spalvingi, intriguojantys, pilni jos pačios bei vyro dailininko Vilmanto Marcinkevičiaus kūrinių namai alsuoja Kalėdomis ir vilioja prisėsti pasikalbėti apie tai, kas labiausiai rūpi ar skauda šeimos židinio kurstytojai.
„Vienas mano naujausių darbų, kurį buvau išvežusi į parodą Paryžiuje, – „Santa morčius“, kurio pavadinimas atsirado pagal Meksikoje prostitutes ir narkomanus globojančios Santa Mortues pavadinimą, taip pat „Madona su šešiomis rankomis“, skirta mano mamai, kuri pagimdė šešis vaikus ir mirė sulaukusi vos keturiasdešimt vienų metų.
Išvežiau ir savo naujausius kūrinius – madonas „Paslapties pilnoji“, „Tylos pilnoji“ bei „Liūdesio pilnoji“. Ateityje iš viso bus trylika madonų“, – apie savo atradimus ir kūrybą pasakojo I.Marcinkevičienė, neseniai sugrįžusi iš šiuolaikinio lietuvių meno parodos Prancūzijos sostinėje, skirtos Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių šimtmečiui.
Kalbėdama apie tai, kas ją paskatino per kūrybą gilintis į moters pasaulį bei išgyvenimus, Indra prisipažino, kad tam įtakos turėjo ir nuolatiniai ieškojimai atsakymų į klausimus apie moters nuolankumą vyrui, kam jai meilė ir pagarba.
„Esu tikra, kad moteris pirmiausia turėtų būti mylima ir gerbiama. Jei moteris negerbiama, o tik nuolankiai kaip tarnaitė atlieka visus darbus, prasideda visos mūsų gyvenimo nesąmonės.
Be pagarbos moteriai neįmanoma sukurti gerovės nei šeimose, nei visuomenėje. Šeimoje moteris yra labai svarbi. Ji sukurta ne tik vaikams gimdyti. Labai gaila, kad mūsų krašte moteris dažnai nuvertinta ir neįvertinta“, – svarstė Indra.
Ji prisipažino nesanti ir besąlygiškos meilės moteriai šalininkė, nes tokia gyvenimo filosofija, anot jos, veda į pražūtį.
Indra įsitikinusi, kad tik abipusė moters ir vyro meilė, tiktai moters ir vyro priedermių harmonija gali tvirtai laikyti laimingo gyvenimo pamatus.
„Bet aš dar neretai galvoju ir apie moterų nuolankumą. Esu sukūrusi darbą, kuriame lyg agurkų ar pomidorų stiklainyje užkonservuoju savo nuolankumą vyrui.
Dažnas mano, kad nuolankumas – dorybė, bet kartais jis gali virsti yda. Tegul tas mano užkonservuotas nuolankumas būna kaip įspėjimas, nes juk juokaujant galima pasakyti daug tiesos“, – šyptelėjo Indra ir pridūrė, kad stiklainio su savo nuolankumu neužsuko dangteliu, kad iš jo tas nuolankumas kada nors lyg džinas neišsiveržtų nesuvaldomai.
Artėjant Kalėdoms Indra prisimena svarbias savo tėvo pamokas: „Jei kada nors nutiko taip, kad pasirodei kvailesnis, nei iš tikrųjų esi, rask drąsos, nelaukdamas aplinkinių įvertinimų ar apkalbų, tai pripažinti pirmas.“
Bet Indra sutinka, kad tam reikia išminties, kuri įgyjama sykiu su gyvenimo patirtimi.
„Jau sulaukiau tokio amžiaus, kad galėčiau būti smagi močiutė, bet suklydus atsiprašyti man nebuvo sunku ir anksčiau. Tačiau niekada nesitaikstau su tais žmonėmis, kurie visai nepelnytai siekia mane pažeminti arba primesti kokių nors nebūtų dalykų. Juos geriau apeinu“, – prisipažino Indra.
Paklausta, kaip jos kūryboje atsirado darbas skambiu pavadinimu „Santa morčius“, Indra paatviravo, kad visą gyvenimą laikėsi nuostatos būti moterų pusėje, bet pastaruoju metu jos asmeniniai išgyvenimai tokią poziciją kiek pakoregavo: „Kad ir kaip būtų apmaudu, yra moterų, kurias mes vadiname barakudomis. Jų aš niekada nepalaikysiu, neužtarsiu. Vertinant tokių moterų gyvenimo būdą ir atsirado mano „Santa morčius“. Man ši tema ir įdomi, ir skaudi.“
Nepaisant skaudžių patirčių ir panašių gyvenimiškų situacijų analizavimo Indra pati sau yra pasakiusi: „Aš beprotiškai myliu gyvenimą. Myliu jį visokį – džiaugsmingą, liūdną ar kai nuo išgyvenimų reikia išsiverkti, lyg filmuose apie sunkiausias melodramas.“
Geriausiu savo patarėju ir net mokytoju Indra laiko vyrą dailininką V.Marcinkevičių: „Visa ko sėkmė priklauso nuo to, koks žmogus šalia tavęs. Mes su vyru drauge jau dvidešimt penkerius metus. Vilmantas išlaisvino mane iš turėtų baimių ir kompleksų, taip kūrybai atverdamas visas sklendes.“
Bet Indra neneigė: būna tokių dienų, kad diskusijos su vyru įvairiausiais klausimais būna tokios karštos, tokios aršios, jog jau nei vienas, nei kitas neberenka žodžių: „Kai po to viską apmąstau, suprantu, kad Vilmantas dažnai yra teisus. Bet ne visada.“
Apmąstymai apie išgyvenimus, šeimą, tarpusavio santykius ir visa tai įtraukiančią kūrybą kasmet papildo Kalėdų laukimą vis naujomis spalvomis. Šiemet jų paletėje, be rausvų atspalvių, atsirado ir kiek tamsesnių, bet šiltų rusvų ar net egzotiškų raštų.
„Kaip ir gyvenime, yra visko. Šalia gerų darbų niekada netrūksta ir kokių nors nesusipratimų, kiaulysčių, išdavysčių. Stengiuosi bendrauti su žmonėmis, kurie mane girdi, su kuriais galima įdomiai diskutuoti, kurti. Nors esu patyrusi visko, o šiemet – net netikėtų smūgių į nugarą, žinau, kad gyvenimo šventė yra nuostabi“, – šyptelėjo Indra.
Savo ir artimųjų saugumui ji naudoja daugybę įvairiausių talismanų, tiki įvairiais ženklais. Prisipažino, kad beveik kasdien arba bendraudama su žmonėmis, kuriuos mato pirmą kartą, užsideda ant kaklo blizgančiais karoliukais išsiuvinėtą vėžliuką.
Kai Vilniuje prieš kelerius metus įvairiose vietose atsirado baltų angelų ir nedorėliai juos ėmė niokoti, Indra sumanė, kad angelus reikėtų lipdyti sėdinčius ir sodinti ant namų pastogių ar palangių – taip jų niekas nepasiektų.
„Pirmasis sėdintis angelas atsirado mūsų namuose. Jau seniai jis tupi ant židinio. Bijau net pajudinti. Esu įtikėjusi, kad jei kas nors sumanytų jį išnešti, atsitiktų kas nors negero“, – svarstė Indra.
