Nuo to laiko kiekvienais metais padėti gėlių ant mokytojos kapo ir pagerbti jos atminimą ateina jau seniai nebe pirmokai ir kiti ją pažinoję bei mylėję žmonės.
Ji elgėsi taip, kaip pasielgtų kiekvienas padorus ir garbingas žmogus
„Giminaičiams buvo pasakyta, kad norėdama apsaugoti vaikus, ji užrakino juos klasėje ir neleido žudikui įeiti, – pasakojo žuvusios merginos pusbrolis Jamesas Wiltsie „Daily News“ korespondentui. – Ji užtvėrė kelią savo kūnu ir neleido jam įeiti“.
Pasak Jameso Wiltsie, apie Victorios Soto herojišką žygdarbį jos artimiesiems papasakojo policijos pareigūnai.
„Labai didžiuojuosi ja ir galiu pasakyti, kad ji yra tikra didvyrė, – sakė merginos pusbrolis Wiltsie, kuris irgi dirba Konektikuto policijoje. – Victoria ir negalėjo kitaip pasielgti. Pirmiausiai suveikė jos žmogiškasis instinktas, atsakomybė bei įgyti įgūdžiai. Ji elgėsi taip, kaip pasielgtų kiekvienas padorus ir garbingas žmogus. Ir dar, kaip liepė jos širdis. Ir kai tai žinojome, mums, visiems artimiesiems, tarsi ir palengvėjo“.
„Nors emociškai ir labai sunku buvo visa tai išgyventi, – tęsė jis. – Iki šiol vis dar sunku patikėti, kad taip atsitiko ir jos nebėra“.
Pasak jo, merginoms artimiesiems buvo labai sunku išgyventi netekties sielvartą ir dėl to, kad Victoria tragiškai žuvo prieš pat Šv. Kalėdas.
„Ji tiesiog dievino savo šeimą, jie visi buvo jai labai artimi, – pasakoja Jamesas Wiltsie. – Victoria apskritai buvo šeimos ašis, viskas sukosi aplink ją. Ji jau buvo spėjusi paruošti kalėdines dovanas savo artimiesiems – tėvams, seserims, broliui ir draugams. Ji visada buvo energinga, iniciatyvi ir puiki organizatorė, todėl be jokio vargo surengdavo bet kurią šventę ar renginį“.
Tėvui teko skaudžiausias likimas – prisėjo atpažinti dukters kūną
Victoria gyveno su tėvais, seserimis ir broliu Stratforde, Konektikute. Jų kuklus, pusantro aukšto tradicinis gyvenamasis namas yra darbininkų rajone. Mergina dar nebuvo spėjusi sukurti šeimos, todėl visas jos rūpestis buvo juodos spalvos labradoras Roxy. Be to, mergina buvo aktyvi vietos bendruomenės bažnyčios narė.
Jos motina Donna 30 metų dirbo slaugytoja Bridgeporto ligoninėje. Tėvas Carlosas dirbo krano operatoriumi valstybinėje transporto agentūroje.
Vicky, kaip visi ją pavadino, buvo tėvo numylėtinė. Ir būtent jam teko skaudžiausias likimas – prisėjo atpažinti dukters kūną.
„Jis tik apie ją ir kalbėdavo, – dalijosi prisiminimais tėvo kolega Gary‘is Verbanicas. – Nepatikėsite, kaip jis mylėjo ją. Nuolat kalbėdavo su ja telefonu ir džiaugdavosi, jausdavosi laimingas dėl kiekvienos jos sėkmė. Man buvo nepaprastai gaila tėvo, didžiulis sielvartas užgriuvo jį“.
Gražių žodžių negailėjo ir Soto šeimos kaimynai: „Ji buvo nuostabus ir pasiaukojantis žmogus“.
„Kai aš susitrenkiau nugarą, ji atėjo ir padėjo man nueiti į namus“, – sakė vienas kaimynų, 55-erių metų George’as Hendersonas. – Galėjo ir neateiti, juk ji neprivalėjo. Labai gaila jos. Jauna buvo, visas gyvenimas priešakyje“.
Anot jo, Victoriai tekdavo anksti ryte išvykti iš namų, nes kelias iki mokyklos buvo tolimas. „Liūdna, kad niekada nebegirdėsiu, kaip ji ryte užvesdavo savo automobilį“, – sakė Hendersonas.
Victoria dirbo mokykloje 5 metus, o mokiniai tiesiog garbino ją. Victoria meiliai vadino juos mažaisiais angeliukais.
Po Victorios Soto mirties, apdovanojimą už didvyrišką žygdarbį jos tėvams asmeniškai įteikė JAV prezidentas Barackas Obama.
Palaidojus Victorią Soto, jos pusbrolis Jamesas prisiekė prie kapo, kad didvyriška mergina niekada nebus pamiršta. Ir ištesėjo savo pažadą. Kiekvienais metais Victorios kapą nukloja gėlės, kurias atneša jos buvę moksleiviai, artimi žmonės, draugai ir visi – pažinoję ir nepažinoję jos.
