Rašytojui A.Čekuoliui ir psichologei, dėstytojai Editai Čekuolienei (1955–2019) Kūčios buvo išskirtinė proga, nes 1996 metais krikščioniškos šventės rytą jie slapta susituokė.
Apie vedybas žinojo tik poros vaikai iš pirmų santuokų.
„Nei giminės, nei draugai neįtarė, kad sumainėme žiedus. Po vedybų ceremonijos vakare nuėjome pas Algimanto brolį valgyti Kūčių vakarienės.
O per Kalėdas visus artimuosius pasikvietėme į svečius ir prie vaišių stalo atskleidėme tikrąją susitikimo priežastį“, – yra pasakojusi Edita, vertinusi savo šeimos netradicinį požiūrį į šventes.
Vėžiu sirgusios E.Čekuolienės gyvybė užgeso šįmet birželio 13-ąją. Prieš tai A.Čekuolis buvo kalbėjęs, kad jei netektų žmonos, sunkiai įsivaizduotų, kaip jam toliau gyventi.
Tačiau žinomo žurnalisto likimas susidėliojo palankiai – našliu rūpinasi į jo namus atsikraustęs sūnus Justinas su žmona Akvile.
– Kaip švęsite Kūčias? – paklausiau A.Čekuolio.
– Šįmet niekur nevažiuosiu, esu truputį raišas. Pas mane atvyks dukra Ieva su vyru ir dviem sūnumis iš Ispanijos. O sūnus Justinas su žmona pas mane gyvena, todėl savaime suprantama, kad bus ir per Kūčias.
Tačiau vėliau jis aplankys motiną, su kuria esame išsiskyrę. Mes nesipykstame: ir sveikinamės, ir matomės.
Kūčių stalą paruoš Justinas su Akvile, nes aš dėl savo raišumo galiu tik paburbėti, patarti, o to jie nemėgsta. Žinoma, Kūčios bus liūdnesnės, nes pirmos šventės – be Editos.
Užtat Kūčioms atvyksta dukra, anksčiau ji ne visada atvažiuodavo šventėms.
Būtent dėl to, kad šįmet išgyvenu netektį, dukra atvyksta ir atsiveža vaikus, vyrą, kad būtų linksmiau. Ji atvyksta dėl šeimos suėjimo.
Kūčias šventėme visomis epochomis – ir kai dirbau užsienyje, ir kai gyvenu Lietuvoje.
Papasakosiu vieną nutikimą, susijusį su šia švente.
Kai 1986-aisiais, likus porai metų iki Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, pradėjau dirbti laikraštyje „Gimtasis kraštas“, žurnalistai džiaugėsi, kad esu ramus redaktorius ir nesikišu į jų darbą.
Aš patyliukais ruošiau medžiagą apie Kūčias ir Kalėdas, ir išėjo visas numeris, paskirtas toms šventėms, kurios tuo metu buvo uždraustos. Žinote, kas atsitiko? Nusidriekė žmonių eilės prie spaudos kioskų, o laikraščio tiražas iš 12 tūkstančių išaugo iki 400 tūkstančių.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas netekus žmonos?
– Aš pakviečiau kartu gyventi sūnų su žmona, nes jie nuomojosi butą. Jie nutarė padaryti remontą, todėl pasakiau: patys ir darykite.
Sūnus su žmona atsinaujino tą būsto pusę, kurioje gyvena. Kadangi būsto erdves sunku padalyti pusiau, jie sau pasirinko suremontuoti kambarį, virtuvę, koridorių ir vonios kambarį.
Man labai gerai, kad sūnus su marčia gyvena su manimi. Aš galiu anksti rytą atsikelti ir niekam nekliudyti – mat tuo metu sėdu rašyti. Aš rašau kiekvieną dieną, nes nežinau, kiek man liko laiko gyventi.
Ką tik pasirodė mano knyga „Anselmo Kuntaplio nuotykiai“. Tai, man rodos, dešimtoji mano knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
Jau esu parašęs pusę naujos knygos, kuri nebus nei apsakymai, nei apysakos, nes skaitytojai nebemėgsta pagražintų dalykų.
Ta knyga greičiausiai vadinsis „Įžvalgos“. Norite pirkite, norite – ne.
– Kaip jūsų kasdienybę nuspalvino gyvenimas su sūnaus šeima?
– Su sūnumi pasidarėme lipšnūs vienas kitam, vengiame pasiginčyti, nes tai gali išvirsti į barnį. Be to, jiems čia daug geriau gyventi nei nuomojamame bute, ir man linksmiau.
Jiems paaiškinau, ką reiškia lietuviškas žodis „karšinčius“ (senas, paliegęs žmogus, kitų išlaikomas, karšinamas). Jie su tuo žodžiu nebuvo susidūrę.
Prezidento Antano Smetonos laikais šis terminas buvo dažnai vartojamas. Senoliai sudarydavo sutartis su artimaisiais, pavyzdžiui, kad per mėnesį parūpintų vieną rūkytą dešrą, ne mažiau kaip dešimt kiaušinių, grietinės, duonos.
Dabar mano dalia tokia – pusryčius aš mėgstu pats padaryti, ruošiu juos apkrautus, įvairiaspalvius.
Tarkim, ant juodos duonos riekės plonai užtepu sviesto, uždedu dešros riekeles ir kokio nors aštraus sūrio.
Pietus ar vakarienę pasikeisdami gamina sūnus arba marti. Justinas labai mėgsta virėjauti, eksperimentuoti.
Sūnus kartais daro bandymus su manimi: stebi, ar aš valgysiu, ar ne. Jis gamina neblogai, bet marti geriau.
Stengiuosi nesikišti į sūnaus šeimos gyvenimą, bet jie ir nesibara, o aš neturiu su kuo bartis, todėl jiems nėra ko veržtis į mano kasdienybę.
Kontaktų su sūnumi ir marčia nedaug, pakanka tiek, kiek susitinkame koridoriuje ar prie stalo.
– Esate laikomas vyriausiu pasaulyje reguliarių televizijos laidų vedėju ir tik prieš trejus metus palikote darbą televizijoje. Ar dabar kasdien įsijungiate televizorių?
– Galėčiau atitrūkti nuo televizijos, kurioje dvidešimt metų vedžiau „Popietę su Algimantu Čekuoliu“, bet tada numirčiau.
Kolegos mane prisimena, paskambina, pasveikina su šventėmis, aplanko.
Gyvenu netoli televizijos, kolegos užsuka ir su rūpesčiais. Norėčiau mažiau girdėti, kodėl jiems skauda galvą, bet iš tikrųjų tokie svečiai man patinka.
