Svajonę kada nors susipažinti su Amerikoje gyvenančia pussesere Jennifer Indute Pleskyte-Kline (50 m.) daug metų puoselėjo J.Pleškio dukterėčia, vilnietė Aurelija Pleškytė-Rudaitienė.
Užmegzti artimesnį ryšį su už Atlanto gyvenančia garsiojo dėdės dukra jai padėjo socialiniai tinklai. Abi moterys per feisbuką pradėjo bendrauti pernai ir sutarė būtinai susitikti Lietuvoje.
J.Pleškio duktė ilgiau nebeatidėliodama atvyko į Lietuvą.
Telšiuose, jų apylinkėse ir Klaipėdoje ji susitiko su likusiais gausios septynių vaikų Pleškių šeimos nariais.
Susitikimo laukė dešimtmetį
Planus, kad reikia pagaliau susirasti ir pakviesti į Lietuvą dėdės J. Pleškio dukrą Jennifer, A.Pleškytei-Rudaitienei kilo dar prieš dešimt metų, kai ji buvo surengusi savo giminės susitikimą.
Tada jaunosios kartos Pleškiai vieni kitų klausinėjo, kokiais giminystės ryšiais tarpusavyje susiję, o vyresnieji ne viską galėjo paaiškinti.
Žinių apie plačią giminę Aurelija sėmėsi iš visą gyvenimą informaciją apie artimuosius rinkusios ir apie juos rašiusios tetos Zofijos Pleškytės-Duoplienės paliktų kelių dešimčių metų užrašų.
„Teta man paliko šūsnį sąsiuvinių, kuriuose po jos mirties apie mūsų šeimą radau daug įdomių dalykų.
Be abejo, nemažai dėmesio savo užrašuose teta skyrė ir dėdei Jonui, tačiau žinios apie jį, o ypač apie jo šeimą Amerikoje buvo jau pasenusios“, – pasakojo Aurelija.
Tai, kad šeimoje ilgai tylėta apie legendomis apaugusį dėdės Jono pabėgimą, lėmė sovietmetis, kai būdavo bijoma net prasižioti apie panašius dalykus.
Tylėjimo įžadams įtakos turėjo ir kietas žemaitiškas visų Pleškių charakteris.
„Nier čia kuon teims vakams pasakuot, ėr ėš vėso apie kuon šnekiet“, – dažnai iš tėvų girdėdavo Aurelija, jeigu jos su seserimi Daiva pabandydavo paklausinėti apie dėdę Amerikoje.
Tai, kad dėdė tikrai gyvena Amerikoje, patvirtindavo kartkartėmis gaunami jo laiškai, kurių Aurelija Telšiuose, tėvų namuose, labai laukdavo.
Ji aukštai iškėlusi galvą ir didžiuodamasi eidavo jų pasiimti į paštą, nors, būdama vaikas, nelabai suprato, ką slepia tie gero popieriaus, spalvotais lipdukais nuklijuoti vokai su dėdės pavarde, kuri kiek skyrėsi nuo jos tėvo. Amerikoje Jonas Pleškys pasirašinėjo Jono Plaskaus vardu.
„Kai su seserimi jau buvome kiek prakutusios, mokykloje pasimokiusios geografijos, atsigulusios vakarais į lovą sukiodavome gaublį ir svarstydavome, kaipgi tas dėdė Jonas kitame Žemės pusrutulyje gyvena?
Ką jis ten toje Amerikoje daro? Ar mes kada nors sulauksime pasimatymo su juo“? – sklaidė tolimus prisiminimus Aurelija.
Kiek vėliau jai teko paskaityti ir tėvams bei seserims siųstus dėdės Jono laiškus, kuriuose jis, atrodė, rašo apie nieką – koks Amerikoje tais metais pavasaris arba vasara, kokie drabužiai ten madingi ar kokios muzikos klausosi jaunimas.
Tačiau apie save J.Pleškys beveik nieko neužsimindavo.
Panašaus turinio laiškus jis gaudavo ir iš artimųjų, likusių Lietuvoje.
Pavyko susitikti su broliu
Pirmoji su broliu Amerikoje po 27 metų trukusios nežinios susitiko garsi aktorė Eugenija Pleškytė. Jei ne Jaunimo teatro gastrolės Amerikoje, tas pasimatymas dar būtų kurį laiką užtrukęs.
Prie to, kad E.Pleškytė, kuriai sovietinė valdžia ilgus dešimtmečius po brolio pabėgimo neleido kojos iš Lietuvos iškelti, išvyktų į garsiąsias Jaunimo teatro gastroles už geležinės uždangos dar iki nepriklausomybės atkūrimo, padėjo šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius.
Nors E.Pleškytė retai kam prasitardavo apie savo šeimos paslaptis, režisierius žinojo aktorės brolio istoriją.
Prieš gastroles į Ameriką E.Nekrošius pasistengė, kad vyktų ne tik pagrindiniai spektaklių vaidmenų atlikėjai, bet ir dubleriai. E.Pleškytė tokia ir buvo jo spektaklyje „Nosis“.
Eugenija su broliu susitiko Hjustone.
Žinodamas, kokiame viešbutyje bus apsistoję Jaunimo teatro aktoriai, J.Pleškys pats atvažiavo pas seserį.
KGB šnipų ir galimo susidorojimo buvęs kapitonas bijojo iki pat gyvenimo pabaigos, todėl viešbučio kambaryje visu garsu įjungęs televizorių su seserimi kalbėjosi balkone.
Pasimatymas su broliu buvo trumpas, tačiau E.Pleškytei buvo svarbus, brangus kiekvienas jo žodis ir apie asmeninį gyvenimą, ir apie darbą, nors J.Pleškys greičiausiai net jai negalėjo pasakyti teisybės, ką ir kur dirba Amerikoje ar Europoje.
Pabėgimui ruošėsi ilgai
J.Pleškys pabėgimui, kaip jis sakydavo, „iš melo šalies“, ruošėsi ilgai.
Nors jį siejo itin artimi ryšiai su Klaipėdoje gyvenusia seserimi Emilija Pleškyte-Pakalniškiene, kurios namuose, dirbdamas uoste, dažnai lankydavosi, apie savo būsimus planus bėgti jai neprasitarė.
Ir Emilija, ir kitos seserys apie Jono šuolį į laisvą pasaulį sužinojo tik po to, kai SSRS kilo baisus skandalas ir apie tai pranešė Vakarų šalių žiniasklaida.
Šeimos nariai buvo kviečiami į apklausas KGB rūmuose Vilniuje. Tačiau tardytojai iš Pleškių nieko neišpešė.
E.Pleškytė, dar būdama tuometės Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo specialybės studentė, per apklausą pasirodė kaip itin gera aktorė.
Kai saugumo agentai kvotė ją, kur brolis Jonas, ji iniciatyvą perėmė į savo rankas: „Tai jūs man pasakykit, kur mano brolį padėjote?
Juk jis jūsų kontroliuojamame laivyne tarnavo, todėl atsakykit, ką su juo padarėte? Kur jis dabar? Aš noriu jį pamatyti.“
Po tokio „benefiso“ būsima aktorė buvo išlydėta šaltais KGB buveinės koridoriais, ir tardytojai daugiau jos nebetardė.
Tiesa, į užsienį, nors būdama Lietuvos teatro ir kino žvaigždė, ji buvo išleista tik 1978-aisiais, kai jai buvo jau 40 metų.
Tada aktorė iš Italijos paslapčia sugebėjo išsiųsti Jonui laišką.
Vėliau E.Pleškytė prasitarė, kad kai Jonas buvo pabėgęs, ji su seserimis, atsukusi laiką atgal, suprato, jog pabėgimui brolis ruošėsi kone visą sąmoningą gyvenimą.
Dėl to jis net vedė vieną klaipėdietę (nevedusių vyrų sovietmečiu neišleisdavo išplaukti į užsienį), nors Latvijoje turėjo mylimąją, kuri jau po pabėgimo pagimdė jo dukrą.
J.Pleškio biografiją JAV parašiusi ir ilgai su juo bendravusi išeivijos lietuvė Marijona Venslauskaitė-Boyle savo knygoje „Laisvės ieškant. Žmogus iš „Raudonojo spalio“ teigė, kad Jonas sąmoningai atsisakė tarnauti povandeniniame laive ir pasiprašė į povandeninius atominius laivus prižiūrinčią karinę baržą.
Kadangi jis turėjo itin aukštą kvalifikaciją, iš karto buvo paskirtas baržos „Smolnyj“ kapitonu.
Matyt, to jis siekė sąmoningai, nes pagalbiniai laivai (karinės baržos) nebuvo taip akylai saugomi kaip povandeniniai.
1961-ųjų balandžio 6-ąją, būdamas vos 26 metų, J.Pleškys, specialiai sugadinęs navigaciją, kad įgula nieko neįtartų, baržą iš Klaipėdos nuplukdė į Švedijai priklausančią Gotlando salą.
Čia jis iš karto pasiprašė politinio prieglobsčio.
Kartu su J.Pleškiu baržoje buvo dar vienas lietuvis Jurgis Kryžiokas, tačiau jis nebuvo toks drąsus kaip kapitonas ir rusų buvo parplukdytas iš pradžių į Latvijos Liepojos uostą, o vėliau – atgal į Klaipėdą.
Kiekvienas baržos įgulos narys buvo tardomas po kelias paras. Bet bausmių nesulaukė, o J.Pleškį SSRS karinis tribunolas už akių nuteisė mirties bausme.
Iš Švedijos – į Ameriką
Švedijoje J.Pleškys neužsibuvo – išvyko į JAV, kur buvo globojamas amerikiečių specialiųjų tarnybų.
Jo gyvenamoji vieta buvo kruopščiai slepiama, nes buvęs SSRS karinio laivyno kapitonas žinojo nemažai sovietų paslapčių.
Mažiausiai žinoma apie laikotarpį, kai jis devynerius metus gyveno Centrinėje ir Pietų Amerikoje, o trejus iš jų praleido slapstydamasis kalnuose.
M.Venslauskaitei-Boyle pavyko KGB archyve rasti J.Pleškio iš Peru ir Meksikos broliui Antanui į Lietuvą siųstų atvirukų, kurie adresato nepasiekė.
„Jonas buvo labai užsispyręs ir uždaras žmogus, nesidalijo savo paslaptimis.
Dešimt metų rinkau apie jį informaciją, tačiau visų jo paslapčių taip ir nesužinojau.
Informacijos apie Joną nesuteikė nei Maskva, nei JAV specialiosios tarnybos. Jokių dokumentų ir kitos informacijos nepaliko ir pats Jonas“, – yra pasakojusi M.Venslauskaitė-Boyle.
J.Pleškys savo namuose Kalifornijoje nuo galvos smegenų auglio, mirė vienui vienas 1993 metų balandį būdamas 57 metų. Jis nepaliko apie save jokių užrašų ar dienoraščių.
Bute buvo rasti tik jo asmeniniai dokumentai.
1991 metų balandį jis dar spėjo įgyvendinti savo daugybę metų puoselėtą svajonę – apsilankyti Lietuvoje.
Tada jis viešėjo ir pas seserį Eugeniją Vilniuje, ir gimtuosiuose Telšiuose bei Klaipėdoje.
Parvežė pelenus į gimtinę
Urną su dalimi brolio Jono pelenų į Lietuvą iš Amerikos 1993 metų parvežė aktorė E.Pleškytė, o kitą dalį pelenų pasiėmė duktė Jennifer. Kapitono kapas Lietuvoje – gimtuosiuose Žarėnuose, netoli Telšių.
J.Pleškys dukters Jennifer susilaukė su iš Gvatemalos kilusia Laura Cajas de Marnitez. Jų civilinė santuoka buvo įregistruota 1968 metais, o dukra gimė 1969-ųjų vasarį.
Tačiau J.Pleškio vedybinis gyvenimas su žmona Laura truko tik penkerius metus.
Nors po skyrybų buvusi žmona su dukra sugrįžo į savo gimtąją Gvatemalą, jų santykiai su J.Pleškiu nenutrūko iki pat jo mirties.
Jis nuolat rūpinosi buvusia šeima, dalyvavo Jennifer vestuvėse ir bažnyčioje vedė ją prie altoriaus.
Praėjus daugiau nei dešimčiai metų po buvusio vyro mirties L. Cajas de Martinez apie jį kalbėjo labai gražiai: „Jis buvo nepaprastai teisingas žmogus.
Mes išsiskyrėme ne dėl romantiškų nukrypimų į šoną.“
Aktorė E.Pleškytė yra pasakojusi, kad brolis buvo prasitaręs, jog negalėjęs gyventi normalaus šeiminio gyvenimo, nes nuolat jautęs grėsmę, – KGB neišleido jo iš akiračio ir Amerikoje. Todėl jam visą gyvenimą tekę slapstytis arba gyventi labai uždarai.
Vedžiojo nematoma ranka
„Jennifer viešnagei Lietuvoje ruošiausi iš anksto ir labai jaudinausi.
Buvau numačiusi ją pavežioti po tas vietas, kurios buvo svarbios, brangios jos tėvui, – Žarėnus, Telšius, Klaipėdą, Vilnių.
Bet dabar jau iš laiko perspektyvos galėčiau pasakyti, kad viskas vyko ne be Dievo įsikišimo.
Iš Vilniaus su Jennifer ir jos vyru išvykome skirtingais automobiliais ir buvome susitarę visi susitikti Telšiuose – prie Žemaitės gimnazijos, kurioje mokėsi ir jos tėvas.
Tačiau visai netyčia atsitiko taip, kad visi sugužėjome į prieš kelis mėnesius mirusios tetos Barboros Pleškytės-Banevičienės namų kiemą“, – jausmingai pasakojo A.Pleškytė-Rudaitienė.
Kai Jennifer pamatė A.Pleškytės-Rudaitienės tėvą A.Pleškį, kuris – nepaprastai panašus į garsųjį kapitoną J.Pleškį, nebegalėjo sulaikyti ašarų. Su ja kartu verkė net patys stipriausi Pleškių giminės vyrai.
„Nors aš dėdę Antaną ir buvau mačiusi nuotraukose, netikėjau, kad jis toks panašus į mano tėvą. Susitikus su juo mano viduje tarsi pabudo kažkas, ko aš ir pati anksčiau nežinojau.
Tai, matyt, lietuviškas kraujas. Juk aš vis dėlto galiu save laikyti lietuvaite“, – bendraudama su „Lietuvos rytu“ prisipažino J.I.Plesky- te-Kline.
Antrąjį vardą – Indutė – jai sugalvojo tėvas. Matyt, jį buvo sužavėjusios Kolumbijos indėnės.
J.I.Pleskyte-Kline neseniai iš Gvatemalos persikėlė gyventi į JAV, Luizianos valstiją.
Čia vienoje įmonėje dirba finansininke. Augina tris vaikus – du sūnus ir dukrą.
„Po Jennifer viešnagės Lietuvoje jau bendraujame kaip tikrai labai artimos giminaitės – nuolat kalbamės ir susirašinėjame.
Ji mano tėvams į Telšius suspėjo net atsiųsti siuntinį su kažkokia ypatinga Pietų Amerikos kava.
Tik man vis dar sunku susivokti, kad likimas ir mane, ir kitus Pleškių giminės atstovus sujungė su dėdės Jono, kuris mums tiek daug metų buvo kažkur labai labai toli, dukra“, – išgyvenimais dalijosi A.Pleškytė-Rudaitienė.
Ji taip pat paatviravo, kad dėdės Jono kapo Amerikoje nėra – jo, prieš kelerius metus mirusios motinos ir patėvio urnas su palaikų pelenais savo namuose iki šiol saugo Jennifer.
Norėtų parodyti Lietuvą
Paklausta, kas lėmė, kad, nepaisant visų šiuolaikinių ryšio priemonių ir socialinių tinklų, Jennifer tik dabar nusprendė atvykti į Lietuvą, o ir Pleškių giminė jos anksčiau ne itin ieškojusi, A.Pleškytė-Rudaitienė prisipažino, jog tai lėmė ne viena aplinkybė: „Pirmiausia, Jennifer, nors ir būdama Amerikos pilietė, ilgai gyveno Gvatemaloje.
Į Ameriką persikraustyti ją paskatino skyrybos su vyru gvatemaliečiu, taip pat vyriausio sūnaus Joshuos sprendimas studijuoti Amerikoje ir nebegrįžti į tėvynę.
Be to, mano galva, augindama tris vaikus, kurių vienas turi sunkią negalią, ji turėjo tiek problemų, kad tėvo artimųjų paieškos Lietuvoje ilgai buvo gyvenimo paraštėse.
Kai persikėlė į Ameriką, kur dar gyveno jos mama ir čia prieš kelerius metus ištekėjo už vokiečių kilmės amerikiečio Bryano Kline, gyvenimas palengvėjo.“
Dabar A.Pleškytė-Rudaitienė jau ruošiasi kitam susitikimui su pussesere ir tikisi, kad kitais metais Jennifer į Lietuvą atvyks ne tik su vyru Bryanu, bet ir su vaikais.
„Net sunku įsivaizduoti, kaip Jennifer atsiradimu mūsų šeimoje ir viešnage gimtosiose tėvo vietose būtų apsidžiaugusios visos mano tetos – su ja Amerikoje kartą pasimačiusi Eugenija, Ona, Barbora, Zofija, Emilija.
Deja, visos jos jau iškeliavusios amžinaisiais keliais. Tiesa, teta Emilija, su kuria dėdė Jonas artimai bendravo Klaipėdoje, iki pat savo gyvenimo pabaigos netikėjo, kad jis miręs“, – vartė savo šeimos prisiminimus A.Pleškytė-Rudaitienė.
Žinoma Klaipėdos liaudies menininkė E.Pleškytė-Pakalniškienė 2012 m. yra kalbėjusi esanti tikra, kad Amerika Joną ir pražudė. Jei būtų grįžęs į Lietuvą, gal viskas būtų susiklostę kitaip: „Nors turiu išsaugojusi amerikietiškų laikraščių iškarpas, kuriose rašoma apie Jono mirtį, aš netikiu, kad jis miręs. Niekas iš artimųjų jo mirusio nematė.
Greičiausiai amerikiečiai jį vėl išsiuntė su kokiomis nors specialiomis užduotimis ir jis vėl priverstas slapstytis, kaip seniau slapstėsi Meksikos ar Kolumbijos kalnuose.“
