Pagrindinė šventės mintis – pakviesti geriau gyvenančias moteris pasidalinti su kitomis moterimis, kurioms šiame laikotarpyje sunkiau, moteriškuoju grožiu, dėmesiu: padovanoti kokybišką, gal tik kartą apsirengtą, suknelę, batelius ar bižuteriją. Pakviesti pasidaryti makiažą, gražią šukuoseną ir sudalyvauti finaliniame renginyje – tikroje grožio fiestoje, kur dovanojamos geros emocijos ir moteriškąjį orumą atkuriantys žodžiai, šokiai, dainos.
Šiais metais šventė išaugo dvigubai. Jei praeitais metais pavyko papuošti apie 50 moterų, tai šiais metais jau 108. Akcija vis labiau susidomi ir dovanojančios, ir besipuošiančios moterys. Joje dalyvavo įvairaus amžiaus šiaulietės, iš Šiaulių apskrities, kitų Lietuvos miestų ir net dvi brazilės studentės, kurios studijuoja pagal mainų programą.
Į finalinį renginį, įvykusį Šiaulių Polifonijoje, buvo pakviestos suknelių dovanotojos ir dalyvės, meno kolektyvai, atlikėjos ir įvairios miesto nevyriausybinės bendruomenės. „Padovanok suknelę“ šventę antrus metus vedė Neringa Trinkaitė (Šiaulių TV žurnalistė), kuri džiaugėsi, jaukia šventės amtosfera ir susirinkusias nustebino laisva improvizacija – po renginio padovanojo vienai iš dalyvių savo suknelę, kurią tą vakarą vilkėjo.
Savo pasirodymus renginyje žaismingai dovanojo šokių grupės „Incognito“, „Vitadance“ ir atlikėjos Mari Ver Show bei Rima Kulevičiūtė. Betarpiška šventės atmosfera nuolat būdavo palydima džiugių dalyvių aplodismentų.
Šventėje pasisakė renginio iniciatorė Šiauliuose Jolanta Chlevickienė ir aš, pastorė Anželika Krikštaponienė. Jolanta pastebėjo, kad nors „daryti gera nėra lengva – tai pareikalauja daug jėgų ir energijos – bet verta stengtis, dėl moterų, kurios iš naujo atranda pasitikėjimą savimi“. O aš paraginau visas dalyves naujai pažvelgti į save, matyti savo grožį, kaip Dievo orumo dovaną, suteiktą kiekvienai moteriai. Stengtis nepalūžti po gyvenimo naštomis ir nemenkinti savęs, dėl patirtų gyvenimo sunkumų, kurie paliečia išorę ir vidų. Kaip Šventraštyje matome Giesmių giesmės veikėją šunamietę, kuri nors ir „juoda“ ir susiduria su kitų kritiniu požiūrių, jog yra nugairinta kaitrios saulės, todėl atrodo neišvaizdi, vis tik drąsiai sako: „aš graži“. O jos mylimasis, kuris įkūnija Dievo žvilgsnį į moterį, nuolat jai kartoja – „tu graži, mano mylimoji, tu graži“. Tik matydamos Dievo vertę savyje moterys gali būti orios, nebijodamos jokių išorinių pokyčių ir iššūkių.
Abi kalbėtojos pastebėjo didelę tokio renginio vertę. „Moteris – moteriai turi būti parama, palaikytoja, draugė, įkvėpėja, kad vertingos jaustumės ne tik šventės metu, bet visus metus“, – sako Jolanta. Aš matau, kad tokia šventė, kurioje vyrauja dovanojimo dvasia yra pati tikriausia grožio terapijos erdvė, kai pradžiuginamos širdys nuoširdžiu gerumu, patarnavimu ir bendru estetikos bei šventės kūrimu.
Toks renginys, kai moterys nuoširdžiai palaiko viena kitą, turi perspektyvos augti ir tapti ypatinga moterų metų švente mieste.
