Kapas be užrašo mažo miestelio kapinėse slepia neeilinę istoriją

Aplankėme neseniai surastą knygnešio ir partizano Juozapo Rudavičiaus kapą. Vietinis kraštotyrininkas ir žygeivis jį aptiko vos prieš kelis mėnesius.

J.Rudavičiaus amžino poilsio vieta yra senutėlėse Pasvalio rajono Pušaloto miestelio kapinėse, laidimvietėje, kur guli šeimos seneliai, proseneliai ir proproseneliai.

Miestelio kapinės iš visų pusių apsupusios geltoną medinę bažnyčią. Einame pro apsamanojusius paminklus, juodu marmuru aprėmintus plotelius, paprastučius stačiakampiu apjuostus žemės kauburius, kuklius akmeninius kryžius. Vingiuojame gerą gabalą, kol atsiduriame ties iš pirmo žvilgsnio eiline kapaviete.

Dailus paminklėlis tarsi padalytas į dvi dalis, vienoje pusėje iškalti vardai ir pavardės, kitoje – lygi juoda marmurinė lenta. Ties ta lenta be užrašo ir guli knygnešio palaikai.

Laisvės kovų dalyvio ir dvasinės šviesos nešėjo kapo be vedlio niekaip nesurastum, tad mus lydi Panevėžio rajone gerai žinomas kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis. Jis ir išsiaiškino, kad senutėlėje šeimos kapavietėje guli ne tik Strižanų ir Motiekaičių giminės, bet ir knygnešys J.Rudavičius.

Kad antkapyje neiškalta šviesaus žmogaus pavardė, A.Stalilionio nė kiek nestebina, šiuose kraštuose seniau mažai kas ant kapo vardą ir pavardę rašydavo, pavaikščiojęs tarp senųjų kapų daug paminklų be žodžių rasi.

Kapinėse sutinkame vietinę Romą Matuzienę, aktyvią visuomenininkę, pastaruoju metu besidominčią ir savo krašto istorija.

„Juk buvo 1940 metai, sovietų okupacijos pradžia. Mirusysis – knygnešys, sovietų nemėgstamas, dar aktyvus veikėjas, be to, ne čia gimęs, tik žentas“, – paaiškina ji tokį mirusiojo įslaptinimą.

Moteris dar primena, kad čionykščiams nebuvę svarbu ant kapo mirusiojo pavardę rašyti, tokios tradicijos tada vyravo.

„Apie J.Rudavičių, kaip apie knygnešį, buvau skaitęs, o vėliau dar radau dokumentus, kad jis mūsų kraštuose ir partizanavo vaduojant ką tik susikūrusią Lietuvos valstybę nuo bolševikų“, – A.Stalilionis paaiškina, kodėl užsidegė noru sužinoti, kur ilsisi J.Rudavičiaus palaikai.

Knygnešys buvo kilęs iš Žemaitijos, ten dirbo vargonininku, uždraustą lietuvišką spaudą gabeno ir platino Palangos apylinkėse, o į Pušalotą atsikraustė bėgdamas nuo carinės Rusijos žandarų persekiojimo.

Pasak istorinių duomenų, Pušalote J.Rudavičius apsigyveno 1904 metais, tuomet jam buvo 25-eri, vedė vietinę merginą Petronėlę Motiekaitytę, čia buvo aktyvus lietuviškų knygų platintojas ir naujai besikuriančios lietuviškos valdžios talkininkas, bet apie 1920-uosius iš miestelio su šeima išsikraustė. Kur gyveno iki mirties, nebuvo žinoma.

Ilgą laiką manyta, jog J.Rudavičius gali būti palaidotas gimtinėje Telšių rajone.

Centriniame valstybiniame archyve rinkdamas medžiagą savo knygai apie Pumpėnų apylinkių savanorius A.Stalilionis netikėtai aptiko sutrintą, vos įskaitomą 1940 metų rugpjūčio mėnesį rašytą pažymą, kuria Pušaloto gyventojas Juozas Rudavičius prašo sovietų valdžios skirti jam pensiją. Ten pat buvo įsegtas ir kitas dokumentas, liudijantis, kad J.Rudavičius tų pačių metų gruodį mirė.

Sudėliojęs faktus kraštotyrininkas suprato, jog paskutinius gyvenimo metus knygnešys praleido ne kur kitur, o Pušalote, čia, į uošviją, buvo grįžęs su visa šeima. Mat kad J.Rudavičius mirė, buvo užfiksuota jo sūnaus Juozo amatų mokyklai rašytame prašyme priimti į darbą. Ten grafoje „tėvai“ ir buvo nurodyta, kad tėvas miręs.

„Jei čia šeima, čia mirė, greičiausiai čia ir palaidotas“, – A.Stalilionis padarė išvadas.

Kraštotyrininkas senųjų pušalotiečių ėmė klausinėti, gal ką atmena iš tėvų pasakojimų. Taip užtiko pėdsaką, kas giminiuojasi su J.Rudavičiumi – tai Veronika Butkienė. Ji yra knygnešio žmonos giminaitė.

„Ji ne tik giminė, ji tą kapą ir tvarko, man ji ir parodė“, – atradimu džiaugėsi A.Stalilionis.

Tada – vėl žygis į archyvus ir nauji įdomūs atradimai. Paaiškėjo, kad J.Rudavičius buvo tas žmogus, kuris Pušalote organizavo pirmąjį lietuviškos milicijos būrį, buvo jo sekretorius.

Tuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu, kai 1918 metų vasario 16-ąją Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma respublika, o tų pačių metų lapkritį baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, mūsų šaliai teko ieškoti būdų, kaip gintis nuo besitraukiančių plėšikaujančių vokiečių ir užsilikusių rusų kareivių. Šie buvo susibūrę į gaujas, slėpėsi miškuose ir iš pasalų puldinėdavo kaimų žmones.

Dėl tos priežasties prie parapijų komitetų imti steigti milicijos būriai. Tik 1923 metais jie pervadinti policija.

Kraštotyrininkas rado valsčiaus dokumentą, liudijantį, kad J.Rudavičius buvo pirmosios milicijos Pušalote organizatorius.

„Ne kiekvieną tuo laiku į miliciją priimdavo, trys kaimynai turėjo garantuoti savo turtu, kad tas žmogus tinkamas“, – kraštotyrininkas aiškino, kad J.Rudavičiaus užduotis buvo nelengva, jos imtis bet kas negalėjo, reikėjo raštingo ir išprususio žmogaus, o tokie paprastai buvę klebonas ir vargonininkas.

A.Stalilioniui pavyko atkapstyti ir daugiau žinių apie J.Rudavičių, rado jo paties ranka rašytą biografiją apie knygnešystės metus.

Savo gyvenimo aprašymą J.Rudavičius buvo pridėjęs prie prašymo skirti knygnešio pensiją. Pensijas knygnešiams skyrė smetoninė valdžia. Kasmėnesinės išmokos galėjo būti nuo 20 iki 100 litų, priklausomai nuo to, kiek metų buvę gabentos ir platintos draudžiamos lietuviškos knygos.

J.Rudavičius vaizdžiai aprašo, kaip 1900 metais atlikęs karinę prievolę gavo vargonininko darbą Palangoje, iš karto susidraugavo su tenykščiu kunigu ir ėmė jam talkinti platinant lietuvišką spaudą.

Lietuviškos knygos buvo spausdinamos užsienyje, iš ten patys kunigai jų pargabenti negalėjo, nes dvasininkams nebuvo duodami leidimai išvykti iš šalies. Tad žygiams į užsienį labai tiko vargonininkas.

„Aš, kaip civilis, iš vietinio policmeisterio leidimą gaudavau ir visokius lietuviškos spaudos reikalus užsienyje atlikdavau. Ir tolimesnių Lietuvos apylinkių rašytojai prisiųsdavo savo rankraščių, kad per rubežių juos iškiščiau“, – beveik prieš šimtmetį yra rašęs J.Rudavičius.

Kad lengviau būtų gabenti pakus knygų, J.Rudavičius įsigijo dviratį, o tai anais laikais dar buvę reta.

Knygas per sieną pertempdavo nešikai, jiems mokėjo už svorį, net iki rublio už pusę kilogramo. Nešikai net nežinoję, kas yra pakuose. O jau gabentis knygas per Lietuvą – knygnešių reikalas. Dar teko ir jas sandėliuoti.

„Vienas toks sandėlis buvo vargonų apačioje, buvo skrynia pridėta knygų ir apdėta senomis vargonų dūdomis. Kitas buvo ant bažnyčios lubų laikomuose grabuose. Juos davatkėlės pasidirbindavo sau iš anksto. Mums gi grabai buvo labai patogi vieta knygoms laikyti“, – tai vis J.Rudavičiaus žodžiai.

Jis prigalvodavo ir kitokių slėptuvių: malkose, šiene, bičių aviliuose. Knygos buvusios visokio turinio, tikybinės ir prieštikybinės, necenzūruoti L.Tolstojaus ir kitų rusų autorių raštai.

Su vienu klebonu J.Rudavičius dirbo ranka rankon, o kitas nė nežinojo, kad jiedu draudžiamą spaudą platina.

„Po mano išbėgimo iš Palangos, prireikus liudijimo apie tarnybą, nes norėjau gauti vietą Telšiuose, klebonas Šniukšta atsisakė liudijimą išduoti, motyvuodamas, kad aš lietuviškas knygas dalinęs skaityti, esą kai kam daviau skaityt „Kunigo naudą velniai gaudo“, o ji buvo laikoma bedieviška“, – ir tokią knygnešystės istoriją yra aprašęs J.Rudavičius.

Nors lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904 metais, dar kurį laiką carinės represijos prieš mūsiškus leidinius tęsėsi, į J.Rudavičių nukrypo žandarų akys, tad iš Žemaitijos teko bėgti.

„Jis pasitraukė iš tų vietų, kur jį pažinojo, darbo ieškojo kuo toliau, kitam Lietuvos krašte“, – A.Stalilionis pasakojo, kodėl aktyvusis knygnešys atsidūrė Pušalote.

Pušaloto klebonui Jonui Jackevičiui naująjį vargonininką buvo liepta sekti, bet ką jis seks, kad ir pats uždraustus leidinius platino.

„Jau čia gyvendamas ne kartą buvo tardytas ir kratytas, bet vis paleisdavo, nerasdavo prie ko prisikabinti“, – A.Stalilionis pasakojo, kokius istorinius faktus pavyko atsekti.

Knygnešys į Pušalotą atsigabeno visą lietuviškų knygų biblioteką, vietiniams duodavo skaityti, taip žmones švietė. Jo kolekcijoje daugiausia buvo mokslinio turinio leidiniai, knygos, skirtos jaunuomenei.

1913-aisiais J.Rudavičius vedė, o po metų, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, su žmona ir pirmagimiu sūnumi pasitraukė į Rusiją, ten gimė antras sūnus. Vėliau, jau Lietuvoje, pora susilaukė dar ir dukters.

„Šeima grįžo į Pušalotą 1918 metais, kai karas baigėsi, po revoliucijos, kai čia kūrėsi lietuviška valdžia. Jis buvo labai aktyvus, priklausė valsčiaus tarybai“, – pasakojo kraštotyrininkas.

Kodėl gi po poros metų J.Rudavičius Pušalotą paliko?

„Jis buvo teisybės ieškotojas. Kai susirinkdavo partizanai, jauni vyrai, jis neleisdavo girtauti, dėl to jo nemėgo. Išvažiavo sukonfliktavęs su valsčiaus raštininkais“, – pasakojo A.Stalilionis.

Kraštotyrininkas primena anuometinę situaciją, istorinį partizaninių kovų foną: Lietuvai paskelbus nepriklausomybę reikėjo gerų poros metų, kad įtampa atslūgtų. Revoliucinė Rusija mūsų šalies niekaip nenorėjo paleisti iš savo gniaužtų, atvirkščiai – turėjo ketinimų čia sėti raudonosios revoliucijos sėklas. Jauną šalį nuolat puldinėjo bolševikai.

Lietuviai atsikovojo Panevėžį, Kėdainius, Kauną, bet bolševikai plūdo nuo Latvijos pusės, laikė atkirtę gabalą Lietuvos – Rokiškį, Kupiškį, Subačių, Pasvalį. Lėvens upė buvo tarsi riba: šiapus, kur Joniškėlis ir Pušalotas, jau mūsų, o anapus – bolševikų užgrobta teritorija. Dalis mūsų kariuomenės karininkų pasitraukė į Kauną, vadinamąją Didžiąją Lietuvą.

„Čia susikūrė Joniškėlio partizanų mirties batalionas, Pušalote buvo pirma to bataliono kuopa. Vargonininkas Rudavičius buvo atsakingas už partizanų ginkluotę, o klebonas buvo to bataliono kapelionas“, – pasakojo A.Stalilionis.

Jis aptiko įdomių liudijimų, kaip vietiniai iš bolševikų viliodavo ginklus. Būdavo, klebonijoje raudonarmiečiams suruošia vaišes, nugirdo iki žemės graibymo, o tada surenka jų ginklus ir sumeta į šulinį. Tie išsiblaivę tūžta, ginklų ieško, bet neranda.

Kai girtuokliai išsinešdina, mūsiškiai partizanai nuleidžia į šulinį kopėčias ir ginklus išsitraukia.

Kai J.Rudavičius paliko Pušalotą, bolševikai iš mūsų šalies jau buvo galutinai išvyti.

Sukame į 75 metų V.Butkienės kiemą. Ji toji, kuri daugybę metų prižiūri knygnešio kapą, tai yra – savo giminės laidimvietę.

„Girdėjau, kad Rudavičius buvo labai apsiskaitęs, šviesus žmogus. Jis norėjo būti pirmasis Pušaloto bibliotekininkas, dalyvavo konkurse, bet tada laimėjo mokytojas Žalys“, – sako ji.

Moteris apgailestauja, kad apie giminaitį mažai žino. Kol jauna buvo, nė į galvą nešovė mamos paklausinėti, o šioji būtų turėjusi ką papasakoti, nes ji su knygnešio žmona buvo artimos giminaitės, abi kilusios iš Motiekaičių giminės.

Dabar V.Butkienės atminty – tik pasakojimų nuotrupos.

Kai J.Rudavičius Pušalote vargonavo, buvo subūręs ir chorą. Choristai varžėsi su Pumpėnų bažnyčios giedotojais. Būdavo, vieni stovi vienoj Lėvens pusėj, kiti kitoj ir bando balsais vieni kitus pergalėti, varžosi, kas garsiau dainuos.

Po tų varžytuvių vakare vyksta gegužinė, jos pabaigoje pumpėniškiai ir pušalotiečiai tradiciškai susimuša.

Konflikto priežastis beveik visad ta pati, mat vieni kitus pravardžiuoja. Pušalotiečius vadina juodnugariais, o pumpėniškius šaukia taukuočiais.

„Aš seniausia iš tikrų pušalotiečių, kiti po melioracijos atsikėlę, nebėra kam senolių pasakojimus prisiminti ir užrašyti“, – sako V.Butkienė.

V.Butkienė turi savą versiją, kodėl J.Rudavičius su šeima kuriantis nepriklausomai Lietuvai paliko Pušalotą.

„Gal koks persekiojimas buvo? Juk šitaip pušalotiečiai vieni kitus skundė! Mama pasakojo, kad paliudija trys žmonės – ir sodina kalėjiman“, – sako pašnekovė.

Kodėl 1940-ųjų birželį sovietams okupavus Lietuvą J.Rudavičius vėl sugrįžo į Pušalotą, V.Butkienė nežino, tėvai apie tai niekad nėra kalbėję.

Moteris tikina, kas nė vienas J.Rudavičiaus vaikas tėvo kapo niekada nelankė. Sūnūs po tėvo mirties Pušaloto apylinkėse buvo pasirodę tik kartą.

1944 metais, kai rusai grįžo, vyresnėlis į kaimą pas giminaitę atvarė savo automobilį, paslėpė šiene, kad sovietai nekonfiskuotų. Bet kažkas svetimas užmatė, paskundė, ir rusai mašiną išsivarė.

Jaunesnysis knygnešio sūnus kaime slapstėsi dvi savaites, kad sovietai nepaimtų jo į armiją.

Giminaitė girdėjusi, kad knygnešio dukra dirbo Vilniuje, Raudonojo kryžiaus ligoninėje.

Knygnešį palaidojo uošvių kape, tačiau jo žmona po mirties kartu neatgulė.

V.Butkienė girdėjusi, kad P.Rudavičienė po vyro mirties išvyko gyventi pas sūnų į Klaipėdą, bet netiko klimatas, tad persikėlė pas dukrą į Vilnių.