Daug žmonių prislėgti neranda už ko užsikabinti. Yra daug žmonių, kurie prisiminimus apie mirusįjį saugo tik sau. Bet Kėdainiuose gyvenanti Jurgita mokosi nesidairyti į praeitį.
Pirmą įrašą apie Žaną Jurgita skyrė sau pačiai. Praėjus savaitei po Žano mirties šeima išpildė jo svajonę – Klaipėdoje, Herkaus galerijoje, atidarė jo įkurtų Batų namų saloną ir pristatė rudens bei žiemos kolekciją „Miestai“, į kurią pateko paskutiniai kūrėjo darbai.
Prie šio sumanymo įgyvendinimo prisidėjo ne tik Jurgita, bet ir rankų darbo avalynės gamybą ir dizainą iš tėvo perėmęs sūnus Benas su savo sužadėtine Gintare Petreikyte.
Batų namų įkūrėjas Ž.Maslauskas vadino penktadienį geriausia savaitės diena, nes prasideda savaitgalis. Tačiau ilsėtis jis nemokėjo, o gal nujausdamas, kad nedaug liko gyventi, skubėjo dirbti.
Jurgita neslėpė, kad mirus vyrui kurį laiką negalėjo suprasti, kad jo nėra.
Pirmoji savaitė po jo mirties buvo sunkiausia. Ji rašė: „Jau savaitė be TAVĘS. Kas pasikeitė? NIEKO. Skausmas, kažko laukimas, baimė, ilgesys, liūdesys, nežinia. O taip norisi išgirsti iš Tavęs: „VISKAS BUS GERAI, JURGA.“
Rugsėjo 2-ąją moteris vedė į vaikų darželį jaunėlį sūnų Hariuką, kuris nešė puokštę baltų kardelių ir paprašė motinos jį nufotografuoti ir nusiųsti nuotrauką tėtei.
Jurgita rašė vyrui, lyg jis būtų toli išvykęs. „Siųsdavome Tau foto, kai gulėdavai ligoninėje. Tik šį kartą sūnus sakė: „Aš juoksiuos!“, nes iki šiol visada jo prašydavau, kad nusišypsotų tėtei.“
Praėjus 10 savaičių po vyro mirties Jurgita vis dar svarstė, kas bus toliau. Vieni pažįstami įspėjo, kad vėliau jai bus dar sunkiau, kiti ramino – laikas gydo, bet buvo ir tokių, kurie ją kritikavo.
„Man daug kas sakė – paleisk jį, leisk jam ilsėtis. O kas sugalvojo, kad yra ką paleisti, kas ten buvo ir sugrįžo?“ – rašė Jurgita.
Kėdainiškė svarstė, kad galbūt reikėtų kuo daugiau galvoti apie išėjusiuosius, netgi su jais kalbėtis. Rašydama viešai skelbiamą dienoraštį moteris jaučiasi taip, tarsi jos sutuoktinis būtų gyvas.
Šiemet lapkričio 25-ąją būtų sukakę 25-eri, kai Jurgita ir Žanas susituokė. Jurgita norėtų, kad jos vyrą prisimintų kuo daugiau žmonių, todėl nesupranta tų, kurie degina mirusiojo drabužius, išmeta jo daiktus, sunaikina nuotraukas.
„Visus Žano daiktus pasidalijome su draugais, vienam tiko jo striukė, kitam – marškinėliai, dar kitam – batai. Daiktai, kuriuos Žanas mėgo, toliau tęsia savo gyvenimą“, – pasakojo Jurgita.
Prisimindama tai, kas santuokoje buvo gražu, moteris akcentavo Žano ugningą charakterį. Avalynės kūrėjui nebuvo žodžio „rytoj“, jei kildavo kokių nors sunkumų, jis klausdavo savo kolegų: „Kodėl nepadarei to vakar?“
Nuo vaikystės sirgusį cukriniu diabetu kėdainiškį šiemet užklupo aštuntas infarktas, ir gydytojai buvo bejėgiai.
– Ar nesigailite, kad leidote savo vyrui tiek daug dirbti? – paklausiau J.Maslauskienės.
– Žaną gydę medikai tikino, kad jis būtų kur kas trumpiau gyvenęs, jei ne darbas. Kai šiek tiek pagerėdavo savijauta, Žanas prašydavo atvežti į palatą pieštukų, popieriaus, žirkles.
Be darbo jis nerasdavo sau vietos. Būdavo, guli vakare lovoje ir džiaugiasi: „Jau matau naują batą, žinau, kaip jį galima padaryti.“
Jei Žanas dėl ligos būtų atsigulęs ant patalo, būtų išprotėjęs ir mus visus išvedęs iš proto. Kai jį veždavau neįgaliųjų vežimėlyje, būdavo labai nepatenkintas, norėjo būti savarankiškas.
Žanas mokėjo planuoti savo darbus, viską sustyguodavo iki smulkmenos. Sūnus Benas apgailestavo, kad tokio dalyko nespėjo išmokti iš tėvo.
– Savo mintis užrašote tik penktadieniais. Kuo ši savaitės diena jums ypatinga?
– Tą dieną mirė Žanas. Sulaukusi penktadienio visada noriu su juo pasikalbėti. Niekada nemaniau, kad užrašyti žodžiai gali padėti, nes nebuvau susidūrusi su netektimi.
Šią savaitės dieną Žanas labai mėgo, nes tai paskutinė darbo diena savaitėje. Mes kartu juokdavomės, kad nėra geresnės dienos už penktadienį.
Ilgainiui taip atsitiko, kad penktadienis įgavo kitą prasmę, nes iš geriausios dienos virto liūdniausia.
Anksčiau man neteko sunkios valandos skirti rašymui, nes visi mano artimieji yra gyvi, tik mano vyro nebėra.
Ištekėjau būdama 16-os, vienas sūnus jau savarankiškas, turi sužadėtinę, o kitam sūnui dar nėra trejų. Jeigu neturėčiau mažylio, nežinau, kaip jausčiausi.
– Kur buvo Žanas, kai atsitiko nelaimė?
– Jam dažnai šlubavo sveikata. Savaitę praleidęs ligoninėje, jis grįžo namo, gavo didelę antibiotikų dozę, po to pasidarė negerai su širdimi. Antradienio naktį išvežiau jį iš Kėdainių į Kauno klinikas.
Jo būklė dar nebuvo kritinė. Jis pats atsisėdo į automobilį, mes be jokios panikos, ramiai išvažiavome į Kauną. Žanas buvo patyręs jau septynis infarktus, jis žinojo, kaip elgtis, suprato, kad nėra kur skubėti.
Paryčiui buvome Kauno klinikose, jam padarė tyrimus, nieko blogo nerado, tačiau skausmas nepradingo, buvo nuspręsta jį paguldyti į ligoninę.
Medikai buvo tokios nuomonės, kad reikės dar vienos šuntavimo operacijos, bet ją ketino atlikti po mėnesio. Kai Žaną paguldė į palatą, jis dar juokavo, kad nori atsivesti nakčiai kokią nors gražią slaugytoją.
Ketvirtadienis buvo paskutinė diena, kai kalbėjausi su Žanu.
Tąkart praleidau ligoninėje beveik pusę dienos, apie 17 valandą su juo atsisveikinau, o kitą rytą, penktadienį, rašiau jam vieną po kitos SMS žinutes, klausdama, kur jis yra, kodėl neatsiliepia.
Jam jau buvo atlikta zondavimo procedūra, įdėtas dar vienas stentas, praplėtęs kraujagyslę. Bet tai jo neišgelbėjo. Medikai įvardijo tokį Žano būklės pablogėjimą kaip aštuntą infarktą. Tai ir buvo mirties priežastis.
Apie 11 valandą paskambino telefonu gydytojas ir pasakė, kad Žano nebėra.
– Ar vyras kada nors užsiminė, kaip norėtų būti palaidotas?
– Dažnai apie tai kalbėdavome, jis puikiai suprato savo padėtį. Net kai tuokėmės prieš 24 metus, Žanas mane įspėjo: „Aš daug laiko neturiu, man turi būti viskas greitai.“
Žanas mylėjo gyvenimą, todėl įspėjo, kad per jo laidotuves nebūtų giedojimo, gedulingų pietų, jis nemėgo juodos spalvos, nesuprato, kodėl per laidotuves žmonės rengiasi juodai. Juoda spalva jam nebuvo gedulo spalva.
Jis pageidavo, kad per jo laidotuves grotų atlikėjai. Žanas netgi užsiminė, kad norėtų girdėti gyvai skambančią muziką, įvairių instrumentų balsus.
– Ar jis galvojo apie kremavimą?
– Po Žano laidotuvių manęs daug kas klausė, kodėl mes jo nekremavome.
Tai nulėmė Žano nuomonė. Kai Kėdainiuose atidarė krematoriumą, buvome pakviesti, pasižiūrėjome, kad graži aplinka, subtilus interjeras, daug erdvės, kur vyksta netgi parodos.
Kai Žanas pamatė krosnį, kurioje kremuojami mirusieji, pasakė: „Ne, tik į tą ugnį manęs nekiškite.“ Pasitarusi su sūnumi apsisprendžiau, kad reikia vykdyti Žano valią. Jis buvo palaidotas Kėdainiuose, Kauno gatvėje esančiose kapinėse, šalia savo tėvo.
– Rašote socialiniame tinkle – viešumas jūsų nė kiek neslegia?
– Nors Žano nebėra, aš jam vis rašau. Man norisi aprašyti įvykius, atskleisti savo jauseną, kad vėliau galėčiau tai prisiminti.
Nepriklausau tai kategorijai žmonių, kurie norėtų sielvartaudami atsiriboti nuo kitų – viešumas mane tarsi išlaisvina.
Tikiuosi, kad socialiniai tinklai nepradangins mano minčių, noriu tai išsaugoti.
– Ar po vyro mirties visi rūpesčiai prislėgė jūsų pečius?
– Ne, Žanas užsiaugino pamainą. Mūsų sūnus Benas iš tikrųjų daug ką perėmė, o jo sužadėtinė kartu su Žanu pradėjo kurti naujas avalynės kolekcijas. Jiems puikiai sekasi.
Po Žano mirties visi kartu ir toliau gyvename po vienu stogu, viskas bendra. Jei sūnaus Beno nebūtų, man būtų labai sunku. Aš viena nepajėgčiau gyventi.
– Ar nebuvo minties kreiptis į psichologą?
– Kai palaidojau Žaną, jaučiausi taip, lyg būčiau kažkur toli, dabar stengiuosi grįžti į kasdienybę. Darbas padeda užsimiršti.
Kol kas sugebu susidoroti su savo emocijomis, tiesa, kurį laiką šlubavo širdis, todėl atsidūriau ligoninėje.
Bet manęs nekamuoja nemiga, neslegia sunkios mintys. Gal taip yra todėl, kad sūnui Hariui dar nėra nė trejų.
Vakare aš anksčiau užmiegu nei jis.
Susitinkame su draugais, pasikalbame, atrodo, kad ir Žanas yra su mumis. Jei aš niekam neskambinu, nerašau, kas nors iš draugų jau stovi prie durų ir klausia, kur dingau.
Aš nelabai tikiu, kad svetimas žmogus gali padėti. Gal vertingiau pasikalbėti su savais?
– Ar laikas gydo?
– Aš to nejaučiu, kartais pagaunu save galvojančią: „O gal Žanas dar ligoninėje?“
Vieną rytą atsibudau ir pagalvojau, kad man reikia ten skubėti. Haris taip pat vis ragina, kad reikia vykti į ligoninę.
Sunku priprasti prie minties, kad vyro nebėra. Stengiuosi prisijaukinti skausmą. Kai nebegaliu išbūti, tiesiog rašau Žanui ir siunčiu laiškus, tik jo adresas – amžinybė.
