Išklausiusi M.Lukšaitės gyvenimo istoriją prieš atsisveikindama užsiminiau, kas galėtų jos laukti: vestuvės ir kūdikis.
„Gali visko būti“, – šyptelėjo prieš kiek laiko lūpos vėžį įveikusi M.Lukšaitė, kuriai sunkią ligą primena tik nedidelis randas. Daugiau dvasinių ar fizinių randų ši moteris neturi, nes visada stengėsi dalytis gerumu. O už gerumą juk nesitikima smūgio.
„Nuo mažumės turėjau norą padėti žmonėms. Prisimenu, kai buvau aštuonerių metų, svajojau įkurti benamiams gyvūnams ir žmonėms rūmus, kuriuose jie galėtų darniai gyventi, vieni kitais rūpintųsi. Neprisimenu, kada sužinojau apie Motiną Teresę, bet iki šiol ši šventoji man yra idealas. Ji atsisakė visko, kad padėtų dar mažiau turintiems“, – tikino M.Lukšaitė.
Šeimoje su dviem broliais augusi Marija kieme nuolat pastebėdavo beglobius katinus ar šunis, kai kuriuos priglausdavo namuose. Vienąkart ji parsinešė kalę, ir po dviejų mėnesių ji atsivedė du šuniukus. Tėvai Marijos nebarė, net jei situacija nebuvo labai maloni.
M.Lukšaitė susidraugaudavo ir su tėvų neprižiūrimais vaikais. Ji pasikviesdavo dvi mergaites ir berniuką į savo namus pavalgyti, nes tie vaikai laiką leisdavo gatvėje.
„Mes duodavome jiems rūbų, nes buvome daugiavaikė šeima ir gaudavome paramos. Nors tie vaikai, kuriuos pasikviesdavau į svečius, taip pat buvo iš daugiavaikės šeimos ir galėjo turėti tą patį, tėvai jais nesirūpino“, – vaikystės prisiminimais iš sostinės Šeškinės rajono dalijosi M.Lukšaitė.
Šeima buvo tikinti, tad tėvai su vaikais sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Gali būti, kad tai Marijai padėjo geriau suprasti gyvenimo vertybes: „Man buvo smalsu, ar į šį pasaulį atėjome tiesiog gyventi: mokytis, dirbti, ar galime sukurti didesnę vertę? Motinos Teresės pavyzdys man vis iškildavo atmintyje.“
Baigusi mokyklą M.Lukšaitė norėjo studijuoti psichologiją, bet šiek tiek pritrūko iki nemokamos vietos universitete. Brolis Marijai pasiūlė rinktis teisę, nes pats jau buvo įpusėjęs šias studijas.
„Kodėl netapus advokate?“ – susimąstė Marija ir įstojo į teisę Mykolo Romerio universitete. Bet po pustrečių metų studentė metė mokslus supratusi, kad tai nėra jos pašaukimas.
„Mačiau, kad negalėsiu dirbti teisinėje sistemoje, bus per daug sudėtinga, nes ten ne tokios vertybės, kuriomis aš degu. Tai, kas gražu knygose, nebūtinai yra tiesa realybėje“, – sakė Marija, kuri nuo mokyklos laikų lankydavosi Šv.Jono kongregacijos vienuolyne.
Šiame vienuolyne Vilniuje Mariją traukė paskaitos apie žmogaus santykį su Dievu, žmogaus paskirtį. Vienuolių paskaitos jai labai patiko, nes palietė širdies gelmes.
Tik kai metė teisės studijas Marija nusprendė, kad jos kelias – paaukoti gyvenimą tikėjimui. Tad ji išvyko į Šv.Jono kongregacijos vienuolyną netoli Liono, Prancūzijoje.
Pirmiausia Marija Versalyje mokėsi prancūzų kalbos, kad galėtų vienuolyne klausytis teologijos ir filosofijos paskaitų.
Lietuvė įsiliejo į vienuolyno gyvenimą, nes buvo priimta į postulantūrą. Tai iki dvejų metų trunkantis bandomasis laikotarpis prieš duodant įžadus.
Postulantėms vienuolyno taisyklės nebuvo labai griežtos – nors vienuolės keldavosi rytais prieš šešias, naujokėms neleisdavo taip anksti keltis. Sakydavo, kad jaunas organizmas dar nėra pripratęs prie ritmo, tad atvykėlės iš patalų pakildavo pusę septynių.
Vienuolyno gyventojos melsdavosi penkias valandas per dieną, paskaitų kasdien būdavo trys: dvi rytą, viena po pietų. Taip pat porą valandų per savaitę buvo galima skirti sportui – bėgioti, minti dviratį. Ar lietuvė nesijautė lyg uždarame rate? Gal prablaškydavo vaizdinga aplinka?
„Vienuolynas – senas, o aplinka kaip ir kiekviename mūsų šalies kaime, tik Prancūzijoje daugiau kalvų. Į miestelį išeidavome iki parduotuvės, jei būdavo poreikis“, – pasakojo pašnekovė.
Jos svarbiausia veikla buvo mokytis vienuoliško gyvenimo, bet Marija turėjo ir darbą – gamino diržus ir sandalus, jai tai labai patiko.
Vienuolyne gyveno 39 vienuolės, jos dalijosi pareigomis kaip šeimoje – vienos ruošė maistą, kitos tvarkė, skalbė. Tik įžadus davusios vienuolės vilkėjo abitus, o postulantės – kasdienius drabužius, dažniausiai dėvėjo pilkus megztinius, segėjo ilgus sijonus.
Pilka spalva – darbininkiška, tad atspindėjo būsimos vienuolės nuolankumą ir pareigas padėti visiems, kuriems reikia pagalbos. Marija, kaip ir kitos naujokės, kol Versalyje mokėsi prancūzų kalbos, lankydavosi senelių namuose ir jiems patarnaudavo.
Tačiau vilnietė vienuolės įžadų taip ir nedavė: „Mano sveikata vis prastėjo. Viskas prasidėjo nuo maisto netoleravimo, po to kamavo nemigos naktys.“
Tad vienuolės Marijai patarė vykti namo. O ji buvo labai pasiilgusi šeimos, nes per tuos dvejus metus nebuvo grįžusi į gimtinę. Tik kartą per postulantūros metus buvo susitikusi su tėčiu kelioms valandoms Paryžiuje.
Jau tuomet tėvas pastebėjo, kad dukra priaugusi svorio, bet įtarimo dėl prastos sveikatos nebuvo: „Bent jau valgai gerai.“
Jauna moteris kone pusmetį miegojo po keturias valandas, neturėjo jėgų, jai buvo sunku susikaupti per paskaitas ir įsidėmėti tai, ko mokoma vienuolyne. Jos jautrumas labai padidėjo.
Tik dabar Marija gali atsakyti, kodėl taip atsitiko, nors anksčiau ji to nežinojo: „Sveikata suprastėjo dėl dvasinių neramumų. Neigiau sau kai kuriuos dalykus sau, ko nors neišsakiau, todėl jaučiausi prastai.
Bet kokiu atveju net ir vienuolyne ar universitete po pirmų metų pusė žmonių iškrinta. Į vienuolyną mes įstojome devynios, o per pirmus metus iš jo išėjo trys merginos, per antrus – dar kelios, tarp jų ir aš.“
Grįžusi į Vilnių M.Lukšaitė neskubėjo pas gydytojus ieškoti ligų. Nors dabar atsukusi laiką atgal moteris įtarė, kad galėjo pasireikšti grėsmingos ligos simptomai – tuo metu ant lūpos atsiradusi žaizdelė beveik neužgydavo, nors ją tepdavo tepalais.
Tuo metu Marija sulaukė pasiūlymo dirbti auklėtoja to paties vienuolyno, kuriame lankydavosi prieš išvykdama į Prancūziją, sodyboje berniukams, tai yra globos namuose.
Ji apsidžiaugė, kad išėjus iš vienuolyno bus puiki proga ne iškart išeiti į pasaulietinį gyvenimą, o toliau tęsti krikščionišką misiją – pritaikyti savo žinias, padėti vaikams.
Bet tos iliuzijos greitai dužo, nes į globos namus patenka vaikai iš gatvės, turintys dvasinių traumų, ir jie mažiausiai galvoja apie Dievą, tikėjimą ar maldas.
„Jiems reikia stabilumo, šilumos, meilės, supratimo“, – įsitikino M.Lukšaitė, globos namuose susipažinusi su aštuonmečiu Dmitrijumi, kurį vėliau ir ėmėsi globoti.
Dmitrijus į globos namus atvyko tą pačią savaitę kaip ir auklėtoja Marija.
„Jis buvo perskirstymo punkte, ir mes važiavome pasiimti vaikų. Dima augo gatvėje, nelankė mokyklos, pardavinėjo gėles. Mama turėjo mažai įgūdžių jį auginti“, – šiek tiek globotinio gyvenimo istoriją praskleidė pašnekovė.
Kodėl vienuole netapusi Marija panoro daugiau dėmesio skirti Dmitrijui? Tai nebuvo pasireiškęs pernelyg didelis motinystės instinktas, skatinantis susilaukti vaiko arba bent rūpintis svetimu.
„Buvo noras mylėti. Juk ir į vienuolyną ėjau turėdama didelį norą padėti žmonėms. Troškau parodyti, kiek yra meilės pasaulyje, ir kad kiekvienas tą meilę galime užsiauginti savo širdyje ir paleisti į apyvartą, kaip dažnai kalbame apie pinigus“, – šypsodamasi paaiškino M.Lukšaitė, globos namuose tapusi Dimos krikšto mama.
Dabar žiūrint nuotraukas, kuriose Marija įsiamžinusi su suaugusiu Dmitrijumi, galima pastebėti, kad net jų veido bruožai panašūs. Ar išorinis panašumas Marijai pirmiausia ir krito į akis išvydus aštuonmetį?
„Žinau, kad dabar jis atrodo kaip mano vaikas. Manau, supanašėjome laikui bėgant ir kartu gyvendami. Kaip vyras ir žmona supanašėja, taip ir mes tapome šiek tiek panašūs“, – pripažino moteris.
Marijai šis berniukas į akis krito dėl to, kad jam sunkiai sekėsi pritapti globos namuose. Jis nesimokė mokykloje, jam buvo nelengva paklusti taisyklėms.
„Auklėtojų darbas buvo nuvežti vaikus į mokyklą, parvežti, padėti paruošti pamokas. Svarsčiau – rinktis lengvesnį ar sunkesnį kelią. Lengvesnis buvo rūpintis vaikais, kurie jau pripratę prie dienotvarkės, o sunkesnis – dėmesį skirti Dmitrijui, kuriam buvo sunku pritapti naujoje aplinkoje, kuris nemokėjo išreikšti savo minčių, nuoskaudų.
Pasirinkau sunkesnį kelią – prisijaukinti uždaro būdo Dmitrijų“, – pasakojo M.Lukšaitė, po metų palikusi globos namus ir įstojusi studijuoti prancūzų kalbos į Vilniaus universitetą.
Vienuolynas jai pagaliau padėjo suprasti, kokį kelią rinktis! Nors Marija ir neapsivilko abito, gyvendama Prancūzijos vienuolyne puikiai išmoko prancūzų kalbą. O tai įkvėpė ją studijoms.
Studijuodama M.Lukšaitė nepamiršo globos namų auklėtinio Dmitrijaus. Studentė pasiimdavo vaiką kartu praleisti savaitgalių – jie eidavo į kiną, pasivaikščioti į parką, vedžiodavo šunį.
Bendraudama su Dmitrijumi buvusi auklėtoja nebuvo girdėjusi, kad jis norėtų gyventi šeimoje, turėti namus.
„Jeigu jis ir turėjo tokį norą, to neišreiškė.
Manau, nemokėjo išreikšti troškimų“, – įsitikinusi moteris.
Bet jai auklėtinis kartą pasakojo apie vaikystės troškimą užaugus būti gaisrininku. Marija net buvo įsisvajojusi: „O, jis nori gelbėti žmones, net rizikuoti gyvybe!“ Bet tuo metu Dimai atrodė, kad gaisrininkai daug uždirba, todėl verta dirbti tokį darbą.
Tačiau Dmitrijus vidurinę mokyklą baigė būdamas dvidešimties metų, o šį rudenį vienoje kolegijoje pradėjo studijuoti restoranų verslą. Netrukus 23-iąjį gimtadienį švęsiantis Dmitrijus po paskaitų dirba padavėju restorane, tad Marijai jau nereikia jo laukti namuose su paruošta vakariene.
M.Lukšaitė tvirtą pagalbos ranką Dmitrijui ištiesė tada, kai jam sukako septyniolika – tuo metu moteris prisiėmė ilgalaikę Dimos globą.
Kaip tik tuo metu Dima atrodė sutrikęs, nes dar gyveno globos namuose, į kuriuos buvo įsikėlusi šeima su penkiais vaikais, o auklėtojos dažnai keitėsi. Dmitrijus prisirišo prie naujos šeimos, jautėsi mylimas.
„Jei sąžiningai, aš galvojau, kad net būtų geriau, jei jis augtų didelėje šeimoje. Bet kažkas pasikeitė, jie tą mintį paleido“, – svarstė pašnekovė.
Ta šeima ruošėsi jį globoti, tačiau sužinojusi, kad laukiasi šešto vaiko, persikėlė gyventi kitur. Tuomet Marija ir žengė atsakingą žingsnį – išsinuomojo dviejų kambarių butą ir pasikvietė globotinį gyventi kartu.
„Mes nuo pat pradžių nejautėme nepatogumo, nes aš pasitikėjau juo, jis – manimi“, – apie gyvenimą dviese pasakojo moteris.
Bendruose namuose Dmitrijus jaučiasi kaip šeimininkas, nes turi ne tik savo kambarį, bet ir pareigų. Kadangi jie laiko du šunis, parsivežtus iš prieglaudos, abu dalijasi jų priežiūra.
Taip pat išliko ir seni įpročiai – Marija su Dmitrijumi eina pasivaikščioti, lankosi kino teatruose. Šiuo metu Dima turi ir širdies draugę, kuriai skiria laiko.
„Aš žinojau, kad Dimai esu autoritetas, – savo gyvenimu stengiausi tai įrodyti. Norėjau būti vienuolė, norėjau vienaip kurti gyvenimą, pasirodė, kad ne tas kelias. Nusprendžiau, kad kitais būdais įmanoma siekti svajonių – tapti dėstytoja. Tai man buvo didelis pasiekimas, žinojau, kad Dimai esu pavyzdys“, – tikino M.Lukšaitė.
Kad matytų kuo daugiau galimybių, Marija globotiniui ne kartą aprodė Senamiestyje įsikūrusį Vilniaus universitetą, nusivedė į savo darbą.
Pusšeštų metų iki šio rudens M.Lukšaitė dirbo prancūzų kalbos dėstytoja, bet išsipildžius šiai svajonei vėl panoro dalytis vienuolyne ir per krikščionišką gyvenimą sukauptomis žiniomis, patirtimi.
„Lankiau daug saviugdos seminarų, todėl kiek galėjau, vedžiausi ir Dimą. Norėjau, kad jis žinotų ir apie santykių kūrimą, apie vertybes, išmanytų finansinį raštingumą“, – apie Dmitrijaus auklėjimą užsiminė pašnekovė.
Kaip jis kreipiasi į Mariją? Mama. O kai Dmitrijus būna su draugais, Mariją pavadina krikšto mama. Ar moterį tokie epitetai pamalonina?
M.Lukšaitė jų nesureikšmino: „Buvo etapas, kai jis mane vadino mama. Aš supratau, kad jam netgi trūksta to kreipinio, nes mūsų santykiai – kaip motinos ir vaiko“, – pasakojo M.Lukšaitė, dažniausiai Dmitrijų vadinanti sūnumi.
Asmenybės ugdymo trenere Maria Gloria Lukša prisistatanti buvusi prancūzų kalbos dėstytoja lapkričio pradžioje grįžo iš piligriminės kelionės Ispanijoje. Ji per 31 dieną įveikė 840 kilometrų besitęsiantį šiaurinį Šv.Jokūbo kelią.
Šią kelionę vilnietė su trimis vaikystės draugėmis planavo prieš trejus metus, bet šį rudenį leidosi piligrimų keliu viena, nes bičiulės nerado laiko.
„Nusprendžiau, kad noriu pradėti asmenybės ugdymo trenerės karjerą, todėl atsirado laiko, kai galėjau išvykti ir viską apmąstyti“, – pasakojo moteris.
Vilnietei ši kelionė buvo pati geriausia per jos nugyventus metus. Kodėl? Nors ji ėjo viena, ant nugaros nešė kuprinę, kurioje tilpo beveik 40 dienų skirti drabužiai ir maisto atsargos, keliauninkė tame ilgame kelyje sutiko daug nuoširdžių žmonių.
Per visą kelionę lietuvė vos pusantros dienos buvo viena, nes sutikdavo vis naujų bendrakeleivių. Pirmą savaitę ji ėjo su trimis ispanais, nes jie tiek teturėjo atostogų.
Ilgiausią kelio atkarpą moteris įveikė su katalonu, italu ir amerikiečiu.
„Buvome puiki komanda“, – įsitikino keleriais metais vyresnį širdies draugą kataloną piligrimų kelyje sutikusi Marija.
Eidami jie išsikalbėjo ir susižavėjo. Įsimylėjėliai jau planuoja kurti šeimą.
„Man visada buvo svarbios krikščioniškos vertybės“, – patikino vilnietė, artimiausiu metu širdies draugo sulauksianti svečiuose.
