Išklausiusi M.Lukšaitės gyvenimo istoriją prieš atsisveikindama užsiminiau, kas galėtų jos laukti: vestuvės ir kūdikis.
„Gali visko būti“, – šyptelėjo prieš kiek laiko lūpos vėžį įveikusi M.Lukšaitė, kuriai sunkią ligą primena tik nedidelis randas. Daugiau dvasinių ar fizinių randų ši moteris neturi, nes visada stengėsi dalytis gerumu. O už gerumą juk nesitikima smūgio.
„Nuo mažumės turėjau norą padėti žmonėms. Prisimenu, kai buvau aštuonerių metų, svajojau įkurti benamiams gyvūnams ir žmonėms rūmus, kuriuose jie galėtų darniai gyventi, vieni kitais rūpintųsi. Neprisimenu, kada sužinojau apie Motiną Teresę, bet iki šiol ši šventoji man yra idealas. Ji atsisakė visko, kad padėtų dar mažiau turintiems“, – tikino M.Lukšaitė.
Šeimoje su dviem broliais augusi Marija kieme nuolat pastebėdavo beglobius katinus ar šunis, kai kuriuos priglausdavo namuose. Vienąkart ji parsinešė kalę, ir po dviejų mėnesių ji atsivedė du šuniukus. Tėvai Marijos nebarė, net jei situacija nebuvo labai maloni.
M.Lukšaitė susidraugaudavo ir su tėvų neprižiūrimais vaikais. Ji pasikviesdavo dvi mergaites ir berniuką į savo namus pavalgyti, nes tie vaikai laiką leisdavo gatvėje.
„Mes duodavome jiems rūbų, nes buvome daugiavaikė šeima ir gaudavome paramos. Nors tie vaikai, kuriuos pasikviesdavau į svečius, taip pat buvo iš daugiavaikės šeimos ir galėjo turėti tą patį, tėvai jais nesirūpino“, – vaikystės prisiminimais iš sostinės Šeškinės rajono dalijosi M.Lukšaitė.
Šeima buvo tikinti, tad tėvai su vaikais sekmadieniais eidavo į bažnyčią. Gali būti, kad tai Marijai padėjo geriau suprasti gyvenimo vertybes: „Man buvo smalsu, ar į šį pasaulį atėjome tiesiog gyventi: mokytis, dirbti, ar galime sukurti didesnę vertę? Motinos Teresės pavyzdys man vis iškildavo atmintyje.“
Baigusi mokyklą M.Lukšaitė norėjo studijuoti psichologiją, bet šiek tiek pritrūko iki nemokamos vietos universitete. Brolis Marijai pasiūlė rinktis teisę, nes pats jau buvo įpusėjęs šias studijas.
„Kodėl netapus advokate?“ – susimąstė Marija ir įstojo į teisę Mykolo Romerio universitete. Bet po pustrečių metų studentė metė mokslus supratusi, kad tai nėra jos pašaukimas.
„Mačiau, kad negalėsiu dirbti teisinėje sistemoje, bus per daug sudėtinga, nes ten ne tokios vertybės, kuriomis aš degu. Tai, kas gražu knygose, nebūtinai yra tiesa realybėje“, – sakė Marija, kuri nuo mokyklos laikų lankydavosi Šv.Jono kongregacijos vienuolyne.
Šiame vienuolyne Vilniuje Mariją traukė paskaitos apie žmogaus santykį su Dievu, žmogaus paskirtį. Vienuolių paskaitos jai labai patiko, nes palietė širdies gelmes.
Tik kai metė teisės studijas Marija nusprendė, kad jos kelias – paaukoti gyvenimą tikėjimui. Tad ji išvyko į Šv.Jono kongregacijos vienuolyną netoli Liono, Prancūzijoje.
Pirmiausia Marija Versalyje mokėsi prancūzų kalbos, kad galėtų vienuolyne klausytis teologijos ir filosofijos paskaitų.
Lietuvė įsiliejo į vienuolyno gyvenimą, nes buvo priimta į postulantūrą. Tai iki dvejų metų trunkantis bandomasis laikotarpis prieš duodant įžadus.
Postulantėms vienuolyno taisyklės nebuvo labai griežtos – nors vienuolės keldavosi rytais prieš šešias, naujokėms neleisdavo taip anksti keltis. Sakydavo, kad jaunas organizmas dar nėra pripratęs prie ritmo, tad atvykėlės iš patalų pakildavo pusę septynių.
Vienuolyno gyventojos melsdavosi penkias valandas per dieną, paskaitų kasdien būdavo trys: dvi rytą, viena po pietų. Taip pat porą valandų per savaitę buvo galima skirti sportui – bėgioti, minti dviratį. Ar lietuvė nesijautė lyg uždarame rate? Gal prablaškydavo vaizdinga aplinka?
„Vienuolynas – senas, o aplinka kaip ir kiekviename mūsų šalies kaime, tik Prancūzijoje daugiau kalvų. Į miestelį išeidavome iki parduotuvės, jei būdavo poreikis“, – pasakojo pašnekovė.
Jos svarbiausia veikla buvo mokytis vienuoliško gyvenimo, bet Marija turėjo ir darbą – gamino diržus ir sandalus, jai tai labai patiko.
Vienuolyne gyveno 39 vienuolės, jos dalijosi pareigomis kaip šeimoje – vienos ruošė maistą, kitos tvarkė, skalbė. Tik įžadus davusios vienuolės vilkėjo abitus, o postulantės – kasdienius drabužius, dažniausiai dėvėjo pilkus megztinius, segėjo ilgus sijonus.
Pilka spalva – darbininkiška, tad atspindėjo būsimos vienuolės nuolankumą ir pareigas padėti visiems, kuriems reikia pagalbos. Marija, kaip ir kitos naujokės, kol Versalyje mokėsi prancūzų kalbos, lankydavosi senelių namuose ir jiems patarnaudavo.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
