„Ryšio palaikymas su seneliais ir dėmesys jiems savaime turi būti labai „cool“ – šiuolaikinio, jautraus, socialiai atsakingo jauno žmogaus kasdienybės dalis, o ne tik kalėdinė išimtėlė. Man labai skaudu dėl vyresnių žmonių Lietuvoje, dėl jų vienatvės, skurdo, ir to nuolatinio gėdos ir „ai, tai man nepatogu“ jausmo“, – sako Ž. Kropaitė.
Skirtingos tremtinių ir tūkstantmečio kartos realybės
Ž. Kropaitė pasakoja seniai svajojanti socialiniuose tinkluose sukurti audiovizualinį projektą apie tremtį išgyvenusią savo močiutę ir kitus panašaus likimo žmones.
„Kol kas „grand“ projekto nepadariau, išperku savo sąžinės priekaištų nulemtą kaltę mažais feisbuko įrašiukais“, – sako moteris.
Žurnalistė savo „Facebook“ paskyroje dalijasi tarmiškai užrašytais pokalbiais su močiute pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos aktualijų ar sveikatos iki socialinių problemų, po kiekvienu pasakojimu palikdama grotažymę #fainiausiapasaulymočiutė.
„Jei rašyčiau netarmiškai, tai gal ir „narąkiai“ turėčiau redaguoti į „tyčia“? Tikrai nesu kažkokia betarpiška tarmių metų ar tarmių savaičių iniciatyvų palaikytoja, man tiesiog taip skamba kur kas šmaikščiau ir autentiškiau“, – pastebi ji.
Moteris pasakoja, kad močiutės kasdieniai pasisakymai sulaukia didelio socialinių tinklų skaitytojų susidomėjimo.
„Mano močiutė yra unikali: pusę gyvenimo pratampyta po tremtis, kalėjimus, jauname amžiuje netekusi trijų savo brolių, kurių sužalotų nuotraukas jai po bemiegių naktų kišdavo tardytojai, patyrusi daug asmeninių netekčių ir sugebėjusi išlaikyti be proto gerą humoro jausmą, sveiką nuovoką, neapsakomą meilę Lietuvai. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose vertingiausios juk išlieka žmogaus autentiškos istorijos, o šioji, nors mano močiutės daug bendražygių panašūs į ją yra arba buvo, visgi vis tiek yra kažkiek unikali. Noriu tuo džiaugtis ir dalintis“, – tvirtina ji.
Pasak Živilės, šiuolaikinės išmaniosios technologijos jai suteikia galimybę fiksuoti ir įamžinti močiutės patirtį.
„Labai svarbu į socialinę erdvę atvesti žmones, fiksuoti jų mintis, prisiminimus, tremties ir praradimų istorijas, taip leidžiant susidurti labai skirtingoms senolių ir tūkstantmečio kartos realybėms“, – pasakoja Živilė.
Klysti ir klausti senjorams baisu
Živilės teigimu, visame pasaulyje pastebimas spartus visuomenės senėjimas, todėl yra būtina visomis priemonėmis mažinti senjorų socialinę atskirtį.
Nors socialiniais tinklais naudojasi skirtingo amžiaus žmonės, tačiau senjorai vis dar pasižymi mažiausiu skaitmeniniu raštingumu, be to, retas iš jų drįsta prašyti pagalbos naudojantis informacinėmis technologijomis.
Šiuo metu visose Lietuvos bibliotekose vyksta nemokami skaitmeninio raštingumo mokymai.
„Mokymuose dalyvauja nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos į bibliotekas paskatino ateiti vaikai ar anūkai. Kai kuriuos žmones sąmoningai užregistravo patys artimieji. Svarbu suprasti, kad vien tik nupirkti naują išmanųjį įrenginį dažniausiai nepakanka. Kur kas svarbiau skirti laiko išmokyti juo naudotis, padėti atrasti suteikiamas galimybes,“ – pasakoja „Prisijungusi Lietuva“ veiklų vadovė Jurgita Vasilavičiūtė-Garunkštienė.
Projekto atstovė sako, kad mokymuose laukiami ir pradedantieji ir jau pažengę interneto vartotojai. Bibliotekose senjorams mokytis padeda ir jaunimas – e. skautais tapę savanoriai.
Ž. Kropaitė pripažįsta, kad iš savo močiutės anksčiau girdėjusi nemažai abejonių: „ai, kam čia man reikia“, „ai, geriau tegu jaunimas mokosi“, „ai, netrukdysiu geriau tau“. Tačiau dabar technologijos neišvengiamybė atrodo net ir jai.
„Mes irgi močiutei nuvežėme išmanųjį, nors prieš kokius 5-erius metus dar nemokėdavau paaiškinti nė kas yra internetas. Dabar, girdėdama ir matydama, kiek visko vyksta būtent jame, supranta, kad nepamaišys padalyvauti“, – šypsosi žurnalistė.
Anot žurnalistės, močiutė kartais pati paskambinusi diktuoja kokį juokelį, prašydama jį įkelti į feisbuką, nes pati iki socialinių tinklų etapo dar nepriėjo.
„Močiutė labai džiaugiasi savo išmaniuoju, bet kol kas išjungti ir įjungti geriausiai moka“, – juokiasi Ž. Kropaitė.
