Jubiliatė prieš kurį laiką susilaužė koją ir yra globojama medikų, tačiau gausų artimųjų būrį pasitiko geros nuotaikos ir pasipuošusi.
Beveik visą gyvenimą I.Birgelienė gyveno Cyrailės kaime, ties Kalvarijos savivaldybės ir Lazdijų rajono riba.
Ji su vyru susilaukė dešimties vaikų. Prieš kelis dešimtmečius tapo našle, palaidojo vyriausiąjį sūnų.
I.Birgelienė turi 20 anūkų ir 19 proanūkių.
„Močiutė puikiai prisimena mūsų visų vardus – ir žentų, ir proanūkių. Kai iš kaimo persikraustė į Marijampolę, gyveno savarankiškai, kol susilaužė koją ir pateko pas medikus“, – pasakojo šimtametės anūkė Akvilė.
Ji ir jos sesuo Agnė teigė, jog sukviesti po pasaulį išsibarsčiusią giminę į močiutės šimtmečio jubiliejų buvo nesunku: „Visi močiutę taip myli, jog nereikėjo nieko raginti ar stumti. Šiek tiek nerimavome, ar mūsų siurprizas nebus pernelyg jaudinanti staigmena, tačiau močiutė buvo labai patenkinta“.
Anūkės juokavo, jog didelis būrys žmonių močiutės neturėtų gąsdinti, nes savaitgaliais ir vasaromis Cyrailės kaimo sodyboje nuolat būdavo 20–25 maži ir dideli giminaičiai.
„Mūsų močiutė yra pats svetingiausias žmogus. Ji šilumos negaili nei saviems, nei kaimynams. Geriausi prisiminimai liko iš pas močiutę praleistų vasarų.
Niekada nematėme jos liūdnos. Prisimenu, kaip laukdavome jos parvažiuojančios iš atlaidų. Mums, anūkams, parveždavo saldainių ir jau aptirpusių ledų.
Mūsų nuolat būdavo tiek daug, jog blynai būdavo kepami kiaurą parą.
Močiutė mus pabardavo, jei būdavome nepasipuošę, nepasitempę. Ji niekada nebuvo užguitas kaimo žmogus, – visada pasitempusi, padažytomis lūpomis“, – šiltai apie močiutę pasakojo anūkė Akvilė.
I.Birgelienei apsigyvenus Marijampolėje, tėviškėje liko ūkininkauti jos jauniausias sūnus. Į šiuos namus dažnai atvažiuoja giminaičiai, jaučiantys ypatingą močiutės sodybos trauką.
Akvilė pasakojo, jog jos seneliai turėjo daug žemės, darbams samdydavo darbininkų.
„Kai žmones pradėjo vežti į tremtį, seneliams buvo neramūs laikai. Man pasakojo, jog jie į vežimą susisodindavo būrį savo vaikų ir važiuodavo slėptis į mišką. Slapstytis padėdavo ir samdiniai, nes seneliai su visais gražiai sutardavo“, – kalbėjo I.Birgelienės anūkė Akvilė.
Vargai ir išgyventos skausmo skausmo akimirkos nesugniuždė I.Birgelienės. Ji iki šiol spinduliuoja šiluma ir meile ne tik savo artimiesiems.
„Vaikeli, tiek visko gyvenime pamačiau... Džiaugiuosi, kad vaikai geri ir gražūs užaugo“, – sykį anūkei Akvilei paatviravo senolė.
