Meilė buvo iš pirmo žvilgsnio. Pora dabar augina dvi atžalas – pusantrų metų Kamilę ir trimetį Robinuką. Dangira džiaugėsi, kad jos vaikams pasisekė, nes jie turi net tris pilietybes – Lietuvos, Didžiosios Britanijos ir Kanados. O tai jiems atvers duris į visą pasaulį.
Po penkerių drauge praleistų metų į Kanados Sidnėjų Britų Kolumbijos provincijoje jauna šeima iš Birmingamo persikėlė prieš kelis mėnesius, tačiau prieš tai ten lankėsi jau kelis kartus.
Kraustynės į naują ir tolimą šalį nebuvo lengvos. Teko netrumpam ir išsiskirti – Dangiros vyras su sūnumi į Kanadą išvyko pirmieji, nes šeima tikėjo, kad viską galima atlikti greičiau pasidalijus į dvi stovyklas.
Moteris su dukra liko Anglijoje pabaigti namo pardavimo proceso, parduoti baldų ir automobilio, o naujo gyvenimo pradžia Kanadoje rūpinosi vyras.
Penkiasdešimt dienų jaunai porai labai prailgo – tai tapo vienu didžiausių iššūkių, kurio Dangira nenorėtų pakartoti. Jei būtų galima laiką atsukti atgal, geriau viską būtų darę kartu, nors ir ilgiau būtų užtrukę.
Rojus Žemėje
Dabar lietuvė negaili pagyrų naujai šaliai, jos gyventojams: „Žmonės čia laisvos sielos, nesmerkiantys kitų, atsipalaidavę, paslaugūs, svetingi. Visi bendrauja, sveikinasi, domisi, kaip tau sekasi. Net sugraudino naujųjų kaimynų paliktas lauknešėlis ir nuoširdus raštelis.“
Net tuos kelis kartus, kai pora Kanadoje apsilankė tik apsidairyti ir išsirinkti, kur norėtų gyventi, išvykti buvo sunku.
„Kanados gamta mane pakerėjo, o snieguotos kalnų viršūnės užbūrė. Rojus žemėje“, – sakė lietuvė.
Apie kanadietiškąjį Sidnėjų Dangira irgi kalbėjo su užsidegimu: „Tai mažas, ramus, tvarkingas ir saugus miestelis ant jūros kranto, kuriame daugiausia gyvena jaunos šeimos ir senjorai.
Vietos žmonės aktyvūs, savaitgaliais mėgsta keliauti kemperiais, eina į žygius, buriuoja, plaukioja laivais.
Kanadiečiai mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti.
Stebina ramybė ir neskubėjimas, viskas vyksta lėtai. Kartais tai erzina, ypač kai reikia susitvarkyti dokumentus. Bet visi tokie malonūs, kad negali ilgai pykti. Stebina, kad čia nėra benamių gyvūnų, bet aplinkui pilna stirnų, meškų ir meškėnų.“
Naujakurė tarp supratingų kanadiečių jaučiasi laisvai. Čia niekas nesmerkia niekieno išvaizdos, aprangos ar rasės.
„Vietos žmonės važinėja senomis mašinomis, niekas nesistengia padaryti įspūdžio kitam. Dar nesutikau pasipūtusio kanadiečio“, – pasakojo Dangira.
Nors iš moters pasakojimų galima susidaryti nuomonę, kad šeima atsikraustė gyventi į išskirtinai kanadietišką miestelį, tai ne visai tiesa.
Čia labai daug imigrantų, tačiau pakantumas jiems tiesiog tvyro ore. Atvykėliams siūloma daug įvairiausių nemokamų programų, padedančių prisitaikyti naujoje šalyje.
Dangira nežino, ar ir kitose Kanados dalyse taip viskas rožėmis klota, bet čia ji jaučiasi priimta ir gerbiama.
„Galbūt kai kas susidaro nuomonę, kad Kanadoje viskas padedama ant lėkštutės. Tai netiesa, bet galimybių čia pilna, tik reikia turėti noro ir netingėti jomis pasinaudoti“, – sakė buvusi vilnietė.
Kol kas naujakuriai dar nepatyrė gyvenimo rutinos. Juk viskas nauja – vaikų darželis, darbai, rūpesčiai, pažįstami ir draugų ratas.
Nieko neišmeta
Dangira apie visa tai ir svajojo. Galbūt vienintelis minusas yra tai, kad Kanadoje viskas brangu. Tačiau gyvenimą pagal „Zero Waste“ (išvertus iš anglų k. – nulinės atliekos) principą pasirinkusi šeima stengiasi, kad visi produktai būtų naudojami pakartotinai.
Jie gyvena taip, kad nereikėtų nieko išmesti arba išmesti labai mažai. Tad šeimos išlaidos – nedidelės.
„Kai dar gyvenome Jungtinėje Karalystėje gimus vaikams suvokėme, kad juos auginti ir auklėti norime kitaip. Pasaulis skęsta plastike, todėl mes nutarėme praktikuoti sąmoningą vartojimą.
Niekada nebuvau iš tų, kurie švaistytų maistą ar drabužius.
O gimus vaikams ir pradėjus jiems pirkti sauskelnes pasibaisėjau, kiek mes po savęs paliekame“, – sakė Dangira.
Vyro paskatinta ji atsisakė sauskelnių, vėliau – ir higieninių paketų, o tada ir daug ko kito.
„Nesistengiau imtis kraštutinumų, bet pradėjau dėti į tai pastangas, troškau po savęs vaikams ir anūkams palikti kiek įmanomą sveikesnį pasaulį“, – moteris tikino, kad pakeitusi vartotojišką gyvenimo būdą jaučiasi daug geriau.
Atlyginimai Kanadoje nėra maži, tačiau nekilnojamasis turtas retam įkandamas, nuomos kainos labai didelės. Galbūt ir dėl to sąmoningas vartojimas padeda – nepirkti daugiau, nei suvartosi, rinktis paprastus miltus, riešutus, sėklas, vaisius ir daržoves, namus apstatyti naudotais baldais, rengtis dėvėtais drabužiais.
Į didelius prekybos centrus jauna šeima beveik nevaikšto, viską perka iš vietos ūkininkų. Gal tai ir kiek brangiau, bet jeigu neperki brangių baldų ir drabužių, išlaidos nėra per didelės.
„Čia žmonės atiduoda baldus, daiktus ir rūbus. Parduotuvėlės „iš antrų rankų“ ir garažo, kiemo išpardavimai labai populiarūs.
Neperku naujų daiktų ne todėl, kad negaliu sau to leisti, – perku naudotus, kad jie būtų vėl panaudoti ir nebereikėtų naudoti mūsų žemelės besibaigiančių išteklių.
Kanadoje ši filosofija labai populiari, todėl jaučiuosi savo stichijoje“, – tikino D.Eggo.
Ilgisi Lietuvos
Apie Lietuvą moteris kalba su liūdesiu ir dideliu ilgesiu. Skaudu, nes vaikams gali būti sunku išmokti lietuvių kalbą: „Mano vaikai iš manęs nėra išgirdę angliško žodžio, su jais kalbu tik lietuviškai, žiūrime lietuviškus filmukus, skaitome lietuviškas knygeles. Žinau, kad jie supranta, bet kalbėti dar nedrįsta, atsako angliškai.“
Dangira labai pasiilgsta gimtinėje likusio tėčio ir draugų. Ramiai pasikalbėti su Lietuvoje likusiais giminėmis ir draugais trukdo ir laiko skirtumas.
Rytas – vienintelis metas, bet tuo metu šeimoje tvyro chaosas: pusryčiai, ruošimasis į darbą ir darželį. O kai Kanadoje vakaras, Lietuvoje dar ankstus rytas.
„Būna, paskaitai apie ką nors Lietuvoje, norisi čiupti ragelį ir skambinti, tačiau tenka rinkti visas tas naujienas ir apie viską išklausinėti vienu kartu“, – sakė Dangira, kuriai teko emigrantės dalia.
Bet lietuvė žodžio „emigrantas“ nemėgsta, didžiuojasi savo šaknimis ir džiaugiasi, kad Kanada jai leidžia likti savimi.
