Prieš penkerius metus iš kaimyninės Latvijos atvykęs V.Petrovas nieko nelaukdamas puolė mokytis lietuvių kalbos. Iš pradžių jos klausėsi ir kartojo, žiūrėjo filmus, skaitė, o prasilaužė įsidarbinęs drabužių parduotuvėje, kur nuolat reikėdavo bendrauti.
Vyras buvo įsitikinęs, kad angliškai ir rusiškai kalbėti jam per maža, kad lietuvių kalba yra privaloma norint įsitvirtinti naujoje šalyje.
Ir jam tai padėjo. Padėjo taip, kad latvis Vilniuje išdrįso imtis to, kam tarsi ruošėsi nuo vaikystės. Ir viskas, ko jis nemokėjo pradėdamas, išmoko bandydamas ant savęs.
Ir vyrai dažosi
V.Petrovas – makiažo meistras. Jis savo įgūdžius tobulina darydamas makiažą sau, kad vėliau tą patirtį galėtų panaudoti gražindamas klientes.
O norėdamas populiarinti savo amatą įspūdingas nuotraukas publikuoja socialiniame tinkle „Instagram“.
Nors pasaulyje jau seniai ne naujiena, kad vyrai dažosi, o didžiausios kosmetikos kompanijos leidžia vyrų makiažo linijas, Vilniaus gatvėse vyrų su makiažu kol kas nedaug. Vladas kol kas makiažą yra daręs mažiau nei 10-iai vyrų.
Latvis svarstė, kad turbūt jų sparčiai nepadaugės. Dauguma vyriškosios lyties atstovų savo išvaizdai skiria ne per daug dėmesio. Svarbu elementari priežiūra – drėkinamasis kremas, sušukuoti antakiai ir blakstienos bei lūpų balzamas.
Anksčiau Vladas, norėdamas suvienodinti odos atspalvį, pats naudodavo šiek tiek makiažo pagrindo, tolygiai sušukuodavo antakius. Tačiau ilgainiui vyrui tai nusibodo.
„Dabar užtenka to, ką padarau „Instagram“ tinklui. Išsikraunu, nusiplaunu ir būnu toks, koks esu – kaip visi vyrai“, – nusišypsojo Vladas.
Atvyko pas mylimąjį
Daugpilyje užaugęs latvis neslėpė, kad į mūsų šalį atvyko vedamas meilės lietuviui. Prieš tai jie pusmetį kartu gyveno Rygoje. Tarp poros užsimezgė stiprus meilės ryšys, ir Vladas apsisprendė persikelti kartu gyventi į Lietuvą.
Tuo labiau kad apie gyvenimą kitoje šalyje jau anksčiau buvo svarstęs, tad nė nedvejodamas laisvai pasidavė jausmams. Nors dar ne taip seniai gyvendamas Daugpilyje slėpė, kad jį traukia vyrai.
„Daugpilis – tai tarsi nuo visos Latvijos atskirtas miestas, kuriame daugybė rusų tautybės žmonių, be to, itin daug pažįstamų, giminių, todėl nutylėdavau apie savo netradicinę lytinę orientaciją.
Tačiau Vilniuje net minties nekilo slėpti. Žinoma, su vėliava nevaikštau, nesistengiu to pabrėžti, bet jei kas nors klausia, nejaučiu jokios baimės pasakyti.
Vis dėlto nenoriu, kad tai būtų sureikšminama, kreipiamas papildomas dėmesys. Norisi, kad kiti žvelgtų į tai kuo natūraliau“, – apie požiūrį į homoseksualumą dėstė V.Petrovas.
Tačiau latvio ir lietuvio santykiai po ketverių su puse metų draugystės nutrūko. Nors išsiskyrimas buvo skausmingas, Vladui nė nešmėstelėjo mintis viską mesti ir palikti Lietuvą – keliauti toliau ar grįžti į Latviją.
Mat latvis mūsų šalyje spėjo susikurti jaukią aplinką. Džiaugiasi, kad pavyko šiek tiek išgarsėti, turi laisvalaikio veiklos, susikūrė savo ratą draugų, o ne tų, su kuriais susipažino per antrąją pusę vos tik atvykęs.
Tuomet jis nesijautė labai tvirtai. Pirmus metus vengdavo vienas važiuoti į miestą bijodamas nuklysti. Ką jau kalbėti apie draugus. Tada neturėjo žmonių, kuriais galėtų pasitikėti.
Dabar viskas yra kitaip! Niekada negali žinoti, kaip gyvenimas pakryps toliau, bet dabar Vladas niekur iš Lietuvos vykti nenori.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
