Pastovu liko tik tai, kad naujoji rektorė dėsto studentams ir poilsio dienomis neatsisakė tapybos. Pora I.Skauronės darbų puošia ir jos pačios kabineto sienas.
Pravėrus duris į akis krinta masyvus darbo stalas, išilgai kabineto driekiasi siauresnis su keliomis medinėmis kėdėmis. Aukštos lubos, siauresni nei įprasta šiuolaikiniuose pastatuose langai sukuria didingą, bet kartu ir jaukią kūrybišką aplinką.
Spėju, kad iš anksto nepranešę čia nevengia užsukti studentai, nes rektorė neatrodo neprieinama, o kabineto sienos nėra prisigėrusios slogios atmosferos ar baimės.
I.Skauronė patvirtino, kad patekti pas ją nereikia išankstinio susitarimo. Ir ji pati eidama Dailės akademijos koridoriais neretai studento tarsi draugo pasiteirauja: „Kaip gyveni?“
Inauguracija bažnyčioje
Spalio 24-ąją per inauguracijos ceremoniją Šv.Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje I.Skauronė prisiekė Vilniaus dailės akademijos bendruomenei rūpintis aukštosios mokyklos klestėjimu, vardo garsinimu šalyje ir pasaulyje.
Rektorės išrinkimas šįmet tapo istoriniu įvykiu, nes I.Skauronė tapo pirmąja moterimi, vadovausiančia Dailės akademijai.
Penkerių metų darbo sutartį su Dailės akademija I.Skauronė pasirašė dar prieš iškilmes, šių metų birželio 3-iąją. Kitą dieną docentė pradėjo eiti rektoriaus pareigas.
„Inauguracija – tradicijos dalis. Būčiau šiuolaikiškai dirbusi ir be jokių iškilmių, bet pasikalbėjusi su kitais universitetų rektoriais supratau, kad be inauguracijos – niekaip“, – įsitikino I.Skauronė.
Šventė akademijos bendruomenei vyko bažnyčioje, nes akademija su ja susijusi. Dalis fakultetų yra įsikūrę Bernardinų vienuolyno patalpose. Jau labai daug metų naujus mokslo metus studentai ir dėstytojai pradeda mišiomis, kurias aukoja kunigas Julius Sasnauskas.
„Be to, aš nesu pirma rektorė, į šias pareigas įšventinta šioje bažnyčioje“, – pasakojo prieš iškilmes rektoriaus mantiją turėjusi pasiaurinti I.Skauronė.
Iškilmėms siūtis naujų drabužių nereikėjo, rektorė vilkėjo tuos, kuriuos prieš tai nešiojo buvęs rektorius Audrius Klimas. Mantija tinka tiek vyrui, tiek moteriai. Ji dėvima iškilmingomis progomis.
Kodėl per ilgą Dailės akademijos istoriją tik dabar į rektoriaus kėdę sėdo moteris?
Dabartinei kartai aktualesnė XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios istorija. Juk tarpukariu nebuvo galima tikėtis, kad Kauno meno mokyklai, iš kurios išaugo akademija, vadovautų moteris, bet XXI amžiuje tai turėtų būti natūralus reiškinys.
Konkurse Dailės akademijos rektoriaus pareigoms eiti dalyvavo trys pretendentai – dvi moterys ir vyras.
Balsų persvara lėmė istorinį lūžį – rektore tapo I.Skauronė.
Lyg antri namai
Vilniaus dailės akademija I.Skauronei – kone antrieji namai. 2003 metais ji baigė magistro studijas Monumentaliosios dailės katedroje.
„Tuo metu, kai baigiau studijas, sovietinė era buvo pasibaigusi, jau nebuvo dailės ir architektūros užsakymų. Monumentalioji dailė turėjo keistis.
Jeigu pažvelgtume į stiklinius architektūros pastatus, apie tapybą, freską ar vitražą negalime nė kalbėti, nes šie statiniai neturi net sienų, ant kurių būtų galima ką nors pakabinti“, – šyptelėjo I.Skauronė.
Baigusi Dailės akademiją ji įkūrė galeriją gimtojoje Ukmergėje ir rengė parodas.
Studijų metais Ieva dirbo dailės mokytoja mokyklose, tad jau tuo metu mokėjo užsidirbti duonai iš pedagoginio darbo.
Į Vilniaus dailės akademiją, tą pačią katedrą, kurioje studijavo, I.Skauronė grįžo 2009 metų pradžioje kaip lektorė.
„Mūsų katedra įdomi tuo, kad joje – net kelios studijų programos: teatro ir kino scenografija, vitražas, freska, mozaika. Daug skirtingų sričių menininkų dirba kartu. Man studijuojant dėstė daug žinomų menininkų, vėliau aš su jais dirbau“, – prisiminimais dalijosi rektorė.
Vinintelė giminės menininkė
Ieva – vienintelė giminėje menininkė. Ji užaugo inžinieriaus ir biologijos bei chemijos mokytojos šeimoje su dviem jaunesnėmis seserimis. Gyslelę dailei atrado vaikystėje – kaip ir daugelis vaikų mėgo piešti. Baigusi Ukmergės dailės mokyklą Ieva neįsivaizdavo, kad galėtų studijuoti ne Vilniaus dailės akademijoje.
Abi Ievos senelės buvo siuvėjos, tai, žinoma, susiję su meniškumu. Tėtis turėjo polinkį į drožybą. Bet padariusio dailininko karjerą šeimoje nebuvo nė vieno. Abi I.Skauronės seserys Vilniaus universitete baigė teisę ir dirba teisininkėmis.
„Nežinau, kaip paaiškinti, kodėl tapau menininke. Kaip ir kiti žmonės turbūt sunkiai paaiškintų, kodėl vaizdingai rašo ar turi muzikinę klausą, kodėl gerai skaičiuoja“, – svarstė rektorė ir pridūrė, kad kai kurie gabumai duoti iš aukščiau, bet turi būti lavinami.
Nors Vilniaus dailės akademija I.Skauronę išaugino kaip menininkę ir kaip dėstytoją, ji nesitikėjo ir netgi netroško tapti rektore. „Gal po penkerių metų, kai baigsis kadencija, ir galėsiu pasakyti, kaip susiklostė karjera“, – nusišypsojo Ieva.
Menininkė neabejoja, kad kolegos tikėjo ja ir tikėjimas nulėmė jos sėkmę per rektoriaus rinkimus.
„Tie žmonės, kurie norėjo, kad dalyvaučiau konkurse, pasirinko mane ne dėl mano lyties, rasės, orientacijos ar dar ko nors“, – įsitikinusi I.Skauronė. Jos paskyrimą rektore nelabai džiaugsmingai sutiko dukra Alvė (15 m.) ir sūnus Agnius (11 m.). Jie dabar mažiau mamą mato namuose.
Vaikai perėmė gabumus
Rektorės atžalos turi polinkį į meną – abu jos vaikai mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, Dailės skyriuje. Atžalos užaugo mamos studijoje, todėl juos sudomino tapyba.
„Abiem vaikams sulaukus vos dešimties mėnesių ir pradėjus vaikščioti į rankas duodavau teptuką. Juk kaip muzikantai su vaikais daug muzikuoja ar klausosi muzikos, taip ir aš augindama vaikus su jais daug piešiau. Rezultatai tikrai matyti“, – pasakojo I.Skauronė.
Gabumus rektorės dukra ir sūnus perėmė su motinos pienu, nes atžalų tėvas su menu neturi nieko bendra.
Ieva su informacinių technologijų specialistu Artūru susipažino studijų metais. Jie susitiko „Bix“ bare po koncerto ir nebeišsiskyrė. Po trijų pažinties mėnesių Ieva ir Artūras susituokė, tad labiau vienas kitą pažino jau gyvendami šeimoje.
„Per trumpą laiką gali pajusti pagrindinius dalykus. Pirmiausia buvome jauni, todėl staigumas pateisinamas. O vienas kitą labiau galima pažinti tik skirtingose situacijose.
Nežinau, ar buvę būtų geriau, jei penkerius metus būtume draugavę ir nekūrę šeimos, o bandę geriau pažinti vienas kitą. Mes susituokėme, po metų gimė vienas vaikas, po ketverių – antras. Gyvename kartu, duos Dievas, ir nugyvensime gražiai“, – vylėsi I.Skauronė.
Santuoka šiai porai netapo dideliu išbandymu, mat abu sutuoktiniai juto, kad skirti vienas kitam – gali dalytis buities rūpesčiais ir išgyvenimais.
Net ir žmonai tapus rektore vyras supratingai priėmė pokyčius šeimoje. Anksčiau daugiausia maistą namuose ruošdavo Ieva, dabar vyrui tenka kone nuolat suktis prie viryklės.
Bet tai išėjo į naudą, nes Artūras mėgsta gaminti, ruošia įmantresnius bei sveikesnius patiekalus ir dėl to šeima tik dar labiau patenkinta.
„Kiek sūnus eis dailininko keliu, matysime, nes jis, mano akimis, dar mažiukas. Nors kai tokio amžiaus buvo dukra, jau aiškiai buvo matyti, kad ji turi savo kryptį“, – pastebėjo motina.
Klausė šeimos nuomonės
Prieš dalyvaudama konkurse rektoriaus pareigoms eiti Ieva pirmiausia atsiklausė šeimos nuomonės.
„Kaip pasikeis gyvenimas, jeigu laimėsiu konkursą?“ – tokį klausimą iš anksto uždavė menininkė.
Vyras ją palaikė, bet vaikai tuo nesidžiaugė, tarytum nujausdami, kad darbas prarys mamą.
Iš tiesų I.Skauronė ne visada spėja atlikti dienos darbus ir surengti susitikimus iki 17 valandos. Moteris daugiau laiko užtrunka darbe, net viršvalandžiai tapo ilgesni.
„Atsiranda daugiau parodų atidarymų akademijos galerijose, kitų renginių, kuriuose reikia atstovauti aukštajai mokyklai, turinčiai padalinius Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose. Būna išvažiuojamųjų posėdžių, todėl negaliu pasibaigus įprastai darbo dienai grįžti namo“, – pasakojo rektorė.
Nors dažnai informacinių technologijų specialistų pomėgiai apsiriboja kompiuteriu, I.Skauronės vyras prisiderina prie šeimos poreikių, tad kasmet vasaromis sutuoktiniai su vaikais leidžiasi į pažintines keliones po Europą.
„Atostogas mes renkamės ne gulinčiojo pozoje“, – šmaikštavo rektorė.
Geriausias atsipalaidavimo būdas Vilniaus dailės akademijos rektorei vis dėlto yra kūryba. Poilsio dienomis ji skiria laiko darbui studijoje.
Per tą laiką, kai eina vadovaujamas pareigas, I.Skauronė nutapė darbų seriją ir atidarė personalinę parodą, dalyvavo keliose grupinėse ekspozicijose.
Vien dirbti administracinį darbą būtų sudėtinga, jei rektorė atsisakytų tapybos.
Kūryba jai reiškia išsilaisvinimą iš pareigų pančių.
„Tai, ką noriu išreikšti, ištapau. Tačiau yra ir kita pusė – dirbdama studijoje susikaupiu, surenku save į visumą, nes kitiems išdaliju nemažai savo energijos per visą savaitę“, – paaiškino menininkė.
Jai net būtų sunku įsivaizduoti, kaip galėtų gyventi be kūrybinio darbo.
Juk darbas studijoje savaitgaliais jau nusistovėjo, įėjo į gyvenimo ritmą. Jai būtų nelengva ir veikti kaip akademijos vadovui neturint galimybės savęs išreikšti kūrybiškai.
Tikisi išvengti skandalų
Tačiau I.Skauronė jaučia naujų pareigų sudėtingumą ir atsakomybę, juk ji iškėlė Vilniaus dailės akademijos veiklos tikslus.
Rektorė pažadėjo gerinti studijų kokybę, sudaryti palankias sąlygas mokslui bei kūrybai ir stiprinti bendruomeniškumą.
„Visų rektorių, buvusių ir būsimų, tikslas vienas – užtikrinti tarptautinio lygio studijas. Jas palyginę su geriausiomis pasaulio mokyklomis turėtume matyti savo vietą ne apačioje.
Dabar Dailės akademija užima neprastą vietą, bet stengtis, kad būtų geriau, galime“, – tikino I.Skauronė.
Geriausios Europos dailės akademijos – Vilniaus dailės akademijos partnerės.
Tad studentai iš Lietuvos vyksta studijuoti į Olandijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos meno akademijas. Ten stažuojasi ir lietuviai dėstytojai, dalyvauja konferencijose, seminaruose.
„Visada turime galimybę pasinaudoti gerąja patirtimi ir bandyti ją įdiegti čia“, – užtikrino I.Skauronė.
Kai dar tiktai studijavo Dailės akademijoje, jai atrodė, kad šešeri metai studijų Lietuvoje prabėgo kaip viena diena. Dabar ji pastebėjo, kad šiuolaikiniam studentui ketveri metai bakalauro studijų – labai ilgas laikotarpis.
Baigę bakalauro studijas studentai žvalgosi magistro studijų užsienyje, nes mokslai tėvynėje prailgo. Tačiau kiti net nepradeda studijų gimtinėje ir iškart renkasi Europos aukštąsias mokyklas.
„Studentai labai smalsūs, nori viską gauti greitai. Be to, atsivėrusios kitos galimybės. Juk bet kada gali pasinaudoti pigiu skrydžiu ir po valandos būti užsienyje. Visi terminai trumpesni, viskas ranka pasiekiama, galimybės visai kitokios, nei buvo prieš dvidešimt metų“, – pažymėjo I.Skauronė.
Nors Vilniaus dailės akademijoje menus kremtantys studentai šiuo metu nevengia užsukti į rektorės kabinetą ir apie viską pasikalbėti, anksčiau šioje aukštojoje mokykloje buvo seksualinio priekabiavimo atvejų, apie kuriuos ilgokai tylėta.
Visą pasaulį 2017-aisiais palietęs seksualinio priekabiavimo skandalas, pažymėtas grotažyme „metoo“, neaplenkė ir Lietuvos. 2018 metų pradžioje į viešumą iškilo netinkamas bent trijų Dailės akademijos dėstytojų elgesys su studentais.
Kai skandalo sūkuryje atsidūrę žinomi menininkai pasitraukė iš Vilniaus dailės akademijos, naujų skundų nebepasigirdo.
„Labai tikiuosi, kad daugiau tokių skandalų akademijoje nebebus. Man sunku suprasti, kodėl studentas negalėtų iš karto pasakyti, ko jis turėtų bijoti, jei būtų peržengti dėstytojo ir studento santykiai.
Pasakymai, kad bijoma dėl savo karjeros, nesuprantami, nes tai yra studijos.
Studentai man neatrodo užguiti, negalintys ko nors pasakyti“, – tvirtino rektorė, raginanti skaudulius atskleisti nedelsiant.
