Verslo, kuris netrukus baigėsi skausmingu bankrotu, Tomas ėmėsi apie 2006 m. Prieš tai jis buvo baigęs ekologijos studijas, kurį laiką dirbo paprastus darbus keramikos gamykloje, konditerijos fabrike, o galiausiai tapo tarptautinės įmonės Kauno filialo vadovu. Po kelių sėkmingo darbo metų ėmė svajoti apie nuosavą verslą.
„Supratau, kad tarptautinėje įmonėje apie verslą įgijau tikrai daug supratimo, taigi mokėčiau juo užsiimti. Be to, mano vaikystė prabėgo sovietmečiu inteligentų šeimoje, mama buvo gydytoja, tėtis – inžinierius, materialinių gėrybių neturėjome daug, taigi norėjau turėti daugiau“, – pasakojo Tomas.
Ir ėmėsi verslo – pradėjo pardavinėti kavos aparatus. Netrukus sulaukė pasiūlymo tapti įmonės, kurioje anksčiau dirbo, generaliniu direktoriumi, bet pasiūlymo atsisakė, nes verslas sekėsi neblogai ir labai įtraukė.
„O tada prisiklausiau visokių pseudo specialistų aiškinimų, kad verslas turi plėstis, nėra ko sustoti vienoje vietoje. Be to, viename susitikime su partneriais iš Slovėnijos išgirdau, kad labai naudinga yra turėti kavinių tinklą, prekiauti kava ir ledais, ir ryžausi to imtis.
Dabar tiems, kurie mąsto apie maitinimo įstaigų verslą, patarčiau viską apsvarstyti iš naujo – kavinių verslas tikrai sudėtingas, užtenka pažiūrėti, kaip greitai užsidaro kai kurios maitinimo įstaigos, kaip nuolat keičiasi jų iškabos“, – patarė T.Kriščiūnas.
Jis pats ekonomikos pakilimo metais, 2006 m., įkūrė kavinių tinklą „Caffe Rosso“ – jų buvo daugelyje prekybos centrų Vilniuje bei Kaune, iš viso 15 taškų. Tai nebuvo paprasta – kavos aparatų verslui pakako nedidelės paskolos, o kavinių verslui investicijų reikėjo daug, nes brangiai kainavo ir patalpų įrengimas, ir ledų gamybos įranga. Kad gautų paskolą, turėjo įkeisti savo butą Žvėryno mikrorajone ir laiduoti savo turtu.
Po trumpos sėkmės – nuopuolis
Pirmą darbo dieną kavinės sulaukė daugybės klientų, personalas vos spėjo suktis. Tačiau netrukus, 2008 m., prasidėjo ekonomikos krizė, ir situacija pradėjo blogėti. „Rodos, klientų sulaukdavome, lyg ir uždirbdavome, tačiau bankai palūkanas pakėlė dvigubai, tad pinigų vis trūko“, – atsiminė Tomas.
Norėdamas pagerinti situaciją, ėmė plėsti asortimentą, pradėjo siūlyti ir sriubas, ir sušius. Tačiau sako pasimokęs, kad toks blaškymasis ne į naudą – kai dingsta pagrindinė idėja, tampa tik blogiau.
„2008 m. pinigų vis trūko, palūkanos kilo ir mačiau, kad bus „šakės“. Tas faktas, kad man nepavyko, labai kirto per mano vyriškąjį „ego“ – net dabar sunku apie tą laikotarpį kalbėti. Juk verslas man buvo viskas, apie jį galvodavau dieną naktį, ir pamačius, kad bankrutuoju, man buvo šokas – kaip reikės gyventi su tokia gėda?“ – prisiminė Tomas.
Asmeninio bankroto procedūros tuomet nebuvo, o vyras prarado ne tik verslą, bet ir bankui įkeistą butą Žvėryne. Maža to, ir visko netekus jam dar liko 300 000 litų skola bankams, kurią reikėjo nežinia kaip grąžinti.
Pašnekovas prisipažino, kad tuo metu puolė į depresiją ir išgyveno juodžiausius savo gyvenimo metus. „Žmonėms paskaičius gal atrodo, kad kažkas bankrutavo, ir tiek. O iš tiesų tai yra ilgas daug nervų kainuojantis procesas – vis skamba telefonas, vis sulauki pretenzijų apie vėluojančius atsiskaitymus, vaikštai į derybas, o tuo metu nepatenkintas darbuotojas išeina iš darbo ir dar užsiundo ant tavęs visas įmanomas inspekcijas, su kuriomis vėlgi reikia aiškintis.
Na, o bankas, atimdamas butą, dar pareiškia, kad lieki skolingas 5000 litų už sutarties sąlygų pakeitimą“, – aiškino Tomas.
Skaudu jam buvo suvokti ir tai, kad gražiai įrengtų kavinių apdailos su savimi neišsineš – viskas tiesiog liko prekybos centruose, o juk už tas investicijas būtų buvę galima pastatyti porą namų.
Žlugo viskas
Maža to, šiuo sudėtingu laikotarpiu subyrėjo Tomo santykiai su ilgamate drauge. „Aš ją puikiai suprantu, juk porą metų aš galvojau vien apie verslo reikalus, vien apie tai kalbėjau, o kai viskas pakrypo bloga linkme, buvau tikras nervų kamuolys“, – pasakojo Tomas.
Taigi jis liko be nieko, ir dar su 300 000 litų skola. „Atrodė, kad nieko neturėti būtų dar ne tragedija, bet kai esi be darbo, be pajamų ir žinai, kad dar kažkaip reikės grąžinti didžiulę skolą, apima neviltis ir nematai prasmės nieko imtis“, – pasakojo vyras, tuo sunkiu gyvenimo etapu ne kartą susimąstęs apie savižudybę.
Bet dabar jis nori pabrėžti visiems, kurie mano, kad atsidūrė beviltiškoje situacijoje: išeitis visuomet yra, tik reikia nepasiduoti ir ją rasti.
Noro spręsti savas problemas vyrui įkvėpė labai netikėtas dalykas – „Marijos radijas“. Jį netyčia vieną vakarą įsijungė, o ten apie savo sudėtingas gyvenimo istorijas pasakojo buvę narkomanai ir kaliniai, kurie galiausiai kartu pradėjo melstis.
„Aš pradėjau melstis kartu su jais. Ir susimąsčiau – jeigu jau šitokie žmonės sugeba atsitiesti ir gyventi toliau, tai ir aš sugebėsiu“, – sakė Tomas.
Kartais sukirbėdavo ir liūdnesnė mintis, kad ir tie buvę narkomanai ir kaliniai neturi 300 000 litų skolos, bet visgi Tomas ėmė kabintis į gyvenimą. Ėmėsi ieškoti darbo pasiūlymų, nusiteikęs dirbti ir už minimalią algą, juk krizė vis dar tęsėsi. Rado šį tą geresnio.
Laimingas atsitiktinumas
Pirmiausia Tomas pagal skelbimą preliminariai sutarė dėl darbo su olandais, kurie ketino Lietuvoje imtis santechnikos verslo. Jie paprašė pateikti rekomendaciją. Jos Tomas paprašė buvusio kolegos Mindaugo, kuris tuo metu dirbo su estų investuotojais. Tas pasakė, kad jie kaip tik turi nusipirkę archyvavimo įmonę, ir pakvietė Tomą tapti jos vadovu.
Ten Tomas sėkmingai dirbo aštuonerius metus, o kai estai nusprendė įmonę parduoti, geromis sąlygomis rado jai pirkėją, už tai gavo nemažą premiją ir išsimokėjo likusias skolas.
Naują darbovietę rasti vėlgi pavyko per pažįstamus visai atsitiktinai: pasveikino savo bičiulį Salmaną iš Saudo Arabijos su Naujaisiais metais ir prasitarė, kad ieško darbo, o tas jį pakvietė vadovauti savo įsigytai archyvavimo įmonei, įkurtoje Saudo Arabijoje, o veiklą vykdančioje kaimyniniame Bahreine.
Tomas su Salmanu buvo susipažinęs seminare JAV. Vėliau karts nuo karto jiedu susitikdavo tarptautiniuose renginiuose ir pabendraudavo. Tik priėmęs darbo pasiūlymą ir nuvykęs į arabišką kraštą, Tomas sužinojo, kad Salmanas ne šiaip sau verslininkas, o Saudo Arabijos princas (tiesa, ne toks, kuris paveldės šalies valdymą, o vienas iš kelių šimtų tokį titulą turinčių šalies kilmingųjų).
„Apsigyventi visai kitokioje šalyje ir pažinti kitą kultūrą buvo labai įdomu. Tiesa, tą kultūrą suvokti vakariečiams gana sudėtinga – Saudo Arabijoje moterys nevaikšto į kavines ir tik neseniai gavo teisę vairuoti. O kartais, atėjęs susitikti su darbuotojais, jų nerasdavau – paaiškėdavo, kad jie sumanė išeiti pasimelsti (yra nustatytos maldos valandos, bet galima tą daryti ir papildomai). Na, o kaimyninis Bahreinas – labiau vakarietiška, nors vis tiek egzotiška šalis“, – pasakojo Tomas.
Su davo darbdaviu jis sutarė gerai ir gaudavo gerą algą, bet šiemet ryžosi iš darbo išeiti. „Suvokiau, kad mūsų įmonė neturi gerų perspektyvų, nes Bahreino rinka jai tiesiog per maža – šalyje gyvena 1 milijonas žmonių, iš kurių pusė neturi perkamosios galios“, – sakė Tomas.
Su Salmanu atsisveikino draugiškai, sutarė, kad ateityje gal vėl imsis kokio nors projekto.
Vėl kibo į verslą
Galiausiai Tomas vėl ryžosi imtis savo verslo. Jis pastebėjo: „Kai kurie žmonės nesuvokia skirtumo tarp verslininko ir profesionalaus vadovo. Vadovaudamas įmonei tu gali apsispręsti ir tiesiog išeiti iš darbo, o būdamas verslininku to taip paprastai nepadarysi. Versle rizikuoji savais pinigais, visu turtu, net asmeniniais santykiais, nes visą parą galvoji apie priimamus sprendimus.“
Šiuo metu jis kuria konsultacijų įmonę Saudo Arabijoje ir Lietuvoje. Ir seniau dažnai sulaukdavo klausimų apie tai, kaip galėtų bendradarbiauti šių šalių verslininkai, kaip įsteigti įmonę arabų šalyse ir pan., o dabar ėmėsi teikti profesionalias konsultacijas ir padeda užmegzti tarpusavio kontaktus.
„Šiuo metu darbuojuosi pats vienas, nebent kreipdamasis į laisvai samdomus darbuotojus, ir stengsiuos tą daryti kiek įmanoma ilgiau. Visgi darbuotojai verslininkui – didelė atsakomybė. Štai, būdavo, kavinėje suserga koks padavėjas – ir reikia kuo greičiau sugalvoti, kuo jį pakeisti“, – pasakojo Tomas.
Pašnekovo gyvenimas toks turiningas, kad apie jį būtų galima parašyti knygą. Taip pastebėjo keli žmonės, skaitę jo feisbuko įrašus, kur jis karts nuo karto pasidalydavo savo patirtimi.
Galiausiai šie pastebėjimai virto realybe – jau labai greitai dienos šviesą išvys T.Kriščiūno knyga „500 dienų su Saudo Arabijos princu“. Čia jis pasakoja savo istoriją ir duoda patarimų, kurie turėtų praversti ir kitiems – bent jau jo feisbuko sekėjai rašė, kad jiems tikrai padėjo.
