Prieš penkerius metus, 2014-ųjų liepą, iš mažos Šv.Kryžiaus bažnytėlės, kur buvo įleidęs gilias šaknis, perkeltas į Pilaitės Šv.Juozapo parapiją kunigas R.Doveika rado tik koplytėlę. Ir savivaldybės prieš 20 metų paskirtą tuščią vietą Pilaitės bažnyčiai.
2016 metų kovo 19 dieną po būsimu bažnyčios centriniu altoriumi buvo padėtas iš Jeruzalės atvežtas kertinis akmuo, o R.Doveikai patikėta misija – rūpintis, kad iškiltų nauja bažnyčia.
Su kunigu vaikščiojome po kylančią bažnyčią. Nors dar neįrengti stoglangiai, nepaklota danga ant išlietų šildomų grindų, nėra šventųjų paveikslų, altoriaus, į dangų kylanti piramidės formos erdvė turi savito sakrališkumo.
Kunigas Ričardas – puikus pasakotojas, ir jam kalbant įvyksta stebuklas – aš jau matau gyvą ir gyvenančią bažnyčią.
– Kunige, esate sakęs, kad jau vaikystėje savo kieme „laikydavote mišias“ pasidaręs savotišką altorių ir prisikabinęs savų bei kaimynų gėlių. Ar kada nors galėjote pasvajoti, kad jums teks misija statyti bažnyčią?
– Nė vienas kunigas turbūt negali svajoti, kad gali tekti rūpintis ir bažnyčios statyba. Tai buvo man ir nuostaba, ir iššūkis sulaukus tokio pasitikėjimo iš vadovybės, kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Tai vertinu kaip dalį pašaukimo ir savo tarnystės.
– Retam kunigui tenka tokia misija?
– Aš nesu vienintelis. Nepriklausomoje Lietuvoje, Vilniuje, pirmoji buvo pastatyta Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia, jos statyba rūpinosi tos parapijos klebonas.
Bažnyčia statoma, kai bendruomenei subręsta poreikis statytis sielovados namus. Ta tarnystė Pilaitėje teko man.
– Daug kas kalba, kad Pilaitėje bažnyčią galite pastatyti tik jūs, turintis ypatingą tikinčiųjų pagarbą ir meilę. Nes bažnyčią juk statote iš aukų? Nelengva jas surinkti?
– Taip, iš aukų. Nelengva. Mecenavimas nėra įprasta tarp turtingiau gyvenančių žmonių. Iki šios dienos jau atlikta 2 mln. 394 tūkst. 872 eurų vertės darbų.
Bažnyčiai pabaigti reikėtų dar apie 1,5 mln. eurų, nes bendra sąmata yra 3,6 mln. eurų ir dar 21 proc. PVM. Rasti lėšų yra didelis iššūkis. Buvo juodų dienų, kai nusvirdavo rankos. Yra kunigų, kurie gal turi statybininkų gyslelę, aš jos neturiu.
– Ar teko skaityti specialios literatūros, domėtis bažnyčių statymo dėsniais?
– Taip, daug apmąsčiau, ši bažnyčia ir atsirado per mano viziją, suvokimą, kokia ji turėtų būti. Ji susikurta širdyje ir svajonėse. Savyje ją subrandinau.
Aišku, turiu ir kunigiškos patirties, nes teko dirbti ne vienoje bažnyčioje. Tarnavau Arkikatedroje, kai vyko restauracija. Bet kunigų seminarijoje tikrai niekas nemokė bažnyčių statybos.
Buvo nelengvas iššūkis susirasti architektus, kurie suprastų mano vizijas ir jas įgyvendintų. Lyg buvo norėta ir lengvesnio kelio, rasti ką nors užsienio bažnyčiose ir pritaikyti, bet man norėjosi, kad ši bažnyčia būtų savita ir nenukopijuota. Ir tai pavyko.
Architektai Gintaras Čaikauskas, Kęstutis Akelaitis patikėjo manimi.
– Bažnyčioms visada buvo parenkamos ypatingos vietos. Pilaitės bažnyčia kyla pilko daugiabučių namų kvartalo vidury.
– Bažnyčia statoma Pilaitės centre. Viena ranka ją apglėbia sovietinės senesnės statybos kvartalas, kita – privatūs naujakurių namai, kur daug jaunų šeimų ir vaikų. Bažnyčia atsiduria jų glėbyje kaip vyresnių ir jaunų žmonių susitikimų vieta.
Dėl to ir norisi, kad erdvė apie bažnyčią būtų atvira. Nestatysime jokių tvorų, aplink bus vaikų žaidimų aikštelių, fontanas, suoliukai, gėlynai, viskas apšviesta. Kad tai būtų ir poilsio, ir susibūrimų vieta, o drauge ir religinio patarnavimo vieta.
Tai bus lyg bendruomenės židinys, kultūros centras. Ir mamos su vežimėliais čia galės rasti poilsio vietą, ir vyresni žmonės ateiti, pabendrauti.
Nė vienas bendruomenės narys nėra nereikalingas, ir būtent bažnyčia nori grąžinti vyresniems tikėjimą, kad jie yra ir toliau reikalingi mums iki paskutinio atodūsio kaip visuomenės kūrėjai ir dalyviai, o ne stebėtojai.
– Neretai bažnyčios slegia savo prabanga. Kaip atrodys Pilaitės bažnyčios vidus? Bus modernus?
– Bažnyčios puošimas yra nesibaigiantis procesas, turintis ir savo madas. Barokas stebina išraiškingomis formomis, gotika, Renesansas, moderni statyba turi savo akcentus. Bet visose yra keli pagrindiniai dalykai.
Altorius, kuris suburia bendruomenę, čia švenčiamas tikėjimas. Po to tabernakulis – vieta, kur laikoma Kristaus duona ir kraujas. Ir Dievo žodžio sakymo vieta – sakykla.
Čia bus dvi sakyklėlės. Iš vienos bus sakomas pamokslas, skelbiamas Dievo žodis. Iš kitos – skaitomi skaitiniai. Šv.Juozapo bažnyčios paskirtis – tarnystė šeimai, ką sako ir šv.Juozapo, šeimos globėjo, vardas.
Mano vizija – kad įėjimą į bažnyčią puoštų du arkangelai. Arkangelas Mykolas, kovojantis su blogiu, nes mes kas dieną susiduriame su juo ir priimame sprendimus, kurie formuoja mus kaip asmenybes. Ir arkangelo Gabrieliaus, kuris yra gerosios žinios perteikėjas, skulptūra.
Bažnyčios durys, kurios dabar specialiai kuriamos, atvers mums lyg vartus į svajonę, patekimą į rojaus sodą, kurį žmogus yra praradęs. Ir žmogus savo rankomis atidarys to prarasto rojaus vartus į bažnyčią, kuri dės pastangas padėti jam atsispirti blogiui.
– Girdėjau, kad bažnyčios grindys bus žalios spalvos, ir ta spalva pasirinkta neatsitiktinai?
– Žalia spalva yra vilties spalva. Žmogus stovės ant grindų, ir jis visada turi prisiminti, kad remiasi į viltį. Iš kokios medžiagos bus grindys, dar nežinau. Tam dar neturime lėšų.
Norėjosi, kad altorius būtų aukso ar baltos spalvos, kad tai būtų šviesos spalva, nes šviesa yra tikėjimas.
O pakėlę galvą žmonės viršuje pamatys iš 1200–1300 vitražinio stiklo gabaliukų sukurtą erdvinį kryžių, iš kurio išnirs Kristaus figūra. Kiekvienas gabalėlis dėl kylančio oro judėtų, žaižaruotų, skleistų šviesos kibirkštis. Kai stovintis ant vilties grindų pakels galvą, pamatys atsiveriančią bažnyčią. Nes virš galvų bus ir 52 metrų ilgio stiklinis vitražinis stogas.
Bažnyčių pastatai yra skirti palydėti žmogų, žengiantį į Dievo karalystę. Džiaugiausi, kad architektai puikiai suprato mano viziją – atsiveriančios bažnyčios įvaizdį. Drauge bažnyčia yra lyg ir palapinė – žmogus, keliaujantis per gyvenimą, pasistato savo namus.
– Bažnyčioje tilps 600 žmonių, bus ir keturios koplyčios, kokių Lietuvoje dar nėra. Kokia jų funkcija ir reikšmė?
– Viena koplyčia bus Sutuoktinių, skirta iššūkių patiriančioms šeimoms. Kita koplyčia – Senelių, skirta Marijos tėvams Onai ir Joachimui.
Angelų Sargų koplyčia skirta maldai už gimusius, gimstančius ir amžinybėn išėjusius vaikučius. Ir Giminių koplyčia, nes giminystės ryšiai Lietuvoje stiprūs.
Jaunoms šeimoms su mažais vaikais bažnyčioje šalia altoriaus bus įrengta erdvė su triukšmo nepraleidžiančiu stiklu. Kad čiauškėdami vaikučiai netrukdytų norintiems melstis susikaupus.
Lygiagrečiai kitoje altoriaus pusėje bus įrengta speciali jauki patalpa vyresniems žmonėms su garsiau transliuojamomis mišiomis, patogiu įvažiavimu turintiems negalią. Tos koplyčios ir erdvės tikrai yra išskirtinės.
Varpinės dalyje bus įrengtas ir liftas, kuris pakels neįgalų žmogų į vargonų erdvę, repeticijų kambarius, kad norintys galėtų giedoti bažnyčios chore.
Bažnyčiai nesvarbu, koks esi. Svarbu, kiek tu esi bažnyčioje, ir bažnyčia yra tokia, koks tu esi.
– Ar rasime modernioje bažnyčioje relikvijų iš šventų vietų, simbolių, siejančių ją su tradicinėmis bažnyčiomis?
– Vilnius yra barokinis miestas, taigi bus viena kita barokinė detalė. Nes rajonai, supantys Senamiestį, taip pat yra miesto dalis. Norisi išlaikyti tiltą tarp barokinės ir naujosios bažnyčios, kaip tarp senosios ir jaunosios kartos.
– Pirmąkart į Kūčių pamaldas nebaigtoje statyti bažnyčioje suvažiavo ir suėjo galybė žmonių. Šv.Mišios bus laikomos ir šiemet?
– Taip, planuojamos trečią kartą Kūčių ir šv.Kalėdų mišios naujos bažnyčios pastate.
Rūpinamės apšvietimu, šildymu, kad žmonėms būtų patogu. Sielovados negali užgožti statybų reikalai.
Kol kas į mišias bendruomenę kviečia koplyčios varpai. Bet tikimės, kad surinksime pakankamai lėšų ir jau po metų galėsime džiaugtis įrengta bažnyčia.
– Žmonės Šv.Juozapo bažnyčią jau vadina Doveikos bažnyčia. Jus tai džiugina?
– Šios bažnyčios statyba man pačiam yra dar vienas patvirtinimas, kad kunigystė yra tarnavimas bendruomenei. Jei Dievas leis man baigti ją statyti ir ji bus pašventinta, savo pavardės niekur neįrašysiu.
Esu sakęs, kad niekad nenorėčiau net būti palaidotas prie bažnyčios. Gal net nebetarnausiu šioje bažnyčioje. Dvasininkas, kaip minėjau, – tai piligrimas, einantis tarnystės bendruomenei keliu. Ir pats bręstantis tame kelyje. Statydamas bažnyčią kuri ir pats save.
