Steve'o ir Camre Curto iš JAV Mičigano valstijos gyvenimas apsivertė per vieną akimirką. 2012 m. jauna pora ruošėsi pirmagimio atėjimui į šį pasaulį, kuomet moteris kreipėsi į ligoninę dėl kvėpavimo sunkumų. Jai buvo nustatyta preeklampsija – sunki nėštumo metu atsirandanti būklė. Ištikus priepuoliui jos smegenys keletą minučių liko be deguonies. Medikai išgelbėjo jai gyvybę ir išsaugojo kūdikį, bet moteris prarado atmintį.
„Tai buvo visiškas atsitiktinumas, kad nukentėjo būtent tos smegenų dalys, kurios atsakingos už prisiminimų susidarymą ir saugojimą“, – pasakojo Steve'as. – Ji galėjo prarasti kalbos dovaną, jai galėjo paralyžiuoti ranką. Tada aš to nesupratau“.
Kai moteris atsipeikėjo, jis iš karto pastebėjo pokyčius. Camre žiūrėjo į jį tuščiu žvilgsniu, tarsi matydama jį pirmą kartą. Ji nepažino mylimo vyro, pamiršo nėštumą ir sūnaus gimimą. „Aš nieko nežinojau, – pasakojo ji vėliau. – Neįsivaizdavau, kas aš tokia, net neatsiminiau savo vardo“.
Visas katastrofos mastas paaiškėjo tik po keleto dienų. Camre ne šiaip prarado atmintį, bet ir prarado gebėjimą išsaugoti naujus prisiminimus. Jos galvoje niekas neužsilaikydavo ilgiau nei keletą sekundžių. Kai Steve'as išeidavo iš jos palatos, ji iškart pamiršdavo apie jo egzistavimą. Grįžęs jis vėl jai būdavo nepažįstamasis.
Kai Camre buvo išrašyta iš ligoninės, kilo klausimas, ką daryti toliau. „Ji nenorėjo grįžti namo, nes nežinojo, kas aš toks“, – prisiminė Steve'as. Palikti jos vienos su naujagimiu sūnumi buvo negalima. Nors moteris bandė išmokti keisti sauskelnes ar maitinti mažylį, įgūdžiai neįsitvirtindavo jos atmintyje.
Padėjo Camre tėvai. Beveik devynis mėnesius ji gyveno su jais, o Steve'as vienas bandė susidoroti su darbu, rūpinimusi mažyliu ir neviltimi. „Mūsų gyvenimas tarso sustojo, – prisiminė jis. – Mane žudė skausmas dėl to, kad ji manęs nepažino“. Nepasiduoti padėjo prisipažinimas, kurį Camre išsakė praėjus šešioms savaitėms po atminties praradimo: „Aš nežinau, kur esu, nežinau, kas tu, ir neįsivaizduoju, kaip čia atsiradau, bet žinau, kad myliu tave“.
Čia ir dabar
Šventojo Valentino dieną Steve'as tris metus iš eilės Camre įteikdavo tą pačią atvirutę. Ji neprisiminė ir džiaugdavosi, tarsi matytų dovaną pirmą kartą. Ketvirtą kartą triukas nesuveikė. „Tu jau dovanojai ją pernai!“ – prikišo žmona.
Steve'ui šie žodžiai tapo didžiausia dovana. Jie liudijo, kad jos trumpalaikė atmintis po truputį gerėja. Greitai bet kurie prisiminimai išlikdavo ne mažiau trijų – keturių dienų, o kai kas likdavo galvoje ir ilgesnį laiką. Camre nebeužmiršdavo, kad turi vyrą ir vaiką.
Steve'ui atsirado viltis, kada kada nors ji pasveiks, ir viskas stos į savo vietas. „Man siaubingai pasisekė, kad Camre gyva, – sakė jis. – Ji neįtikėtina moteris ir pats stipriausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs“.
Tačiau Camre progresas turėjo ir neigiamą pusę. Dabar ji suvokė, kokia rimta jos negalia. Moteris supranta, kad niekada neturės prisiminimų apie sūnaus vaikystę, ir tai daužo jos širdį. Kad išsaugotų išslystančias iš atminties laimingas akimirkas bent jau popieriuje, ji pradėjo rašyti dienoraštį.
Camre stengiasi nepasiduoti. „Kiekviena diena – nauja diena, – sako ji su šypsena veide. – 2012 metų spalio 9-ąją kažkas brūkštelėjo trintuku mano galvoje, ir viskas tapo nauja. Aš kiekvieną dieną stengiuosi nugyventi maksimaliai ir meldžiuosi, kad atmintis grįžtų“.
Švilpiko diena
Camre atvejis ypatingas: ji ne tik prarado gebėjimą kurti naujus prisiminimus, bet ir pamiršo viską, kad su ja vyko anksčiau. Žinomi atvejai, kai po galvos smegenų traumos žmonės praranda trumpalaikę atmintį, bet jų prisiminimai apie praeitį lieka nepaliesti. Būtent taip nutiko 16 m. moksleivei Riley Horner iš JAV Ilinojaus valstijos.
Kiekvieną rytą ji nubunda su mintimi, kad šiandien – 2019 m. birželio 11-oji. Būtent tą dieną mergina patyrė smegenų ir kaukolės traumą: šokio metu jai sutrenkė galvą. Netrukus tėvai pastebėjo negerus dalykus. Riley negalėjo susikoncentruoti, buvo nuolat išsiblaškiusi ir išsigandusi.
Kaip paaiškėjo, kas dvi valandas jos atmintis išsitrindavo. Ji pamiršdavo viską, kas vyko tuo metu, ir vėl atsidurdavo birželyje. „Ant mano durų kabo kalendorius, – pasakojo mergina. – Žiūriu į jį ir suprantu, kad jau rugsėjis. Ir galvoju: „Nieko sau...““
Skirtingai nuo Camre, kuri gyvena „kitaip“ daugiau kaip septynerius metus, Riley su liga kovoja dar tik keletą mėnesių. Ji bando sutvarkyti savo gyvenimą: nešiojasi užrašų knygelę, užrašinėja visus įvykius, fotografuoja. Kas dvi valandas suskamba jos žadintuvas ir primena: laikas sutikrinti dienoraštį ir užpildyti spragas, susigrąžinti visa tai, kas spėjo dingti iš sąmonės.
„Aš suprantu, kad mano tėvams taip pat sunku, kaip ir man, – žurnalistams pasakojo Riley. – Žmonės tiesiog nesupranta, kas man yra. O tai kaip kine. Vakarop aš net neprisiminsiu, kad daviau jums šį interviu. Aš nieko neįsimenu. Man labai baisu“.
„Prieš savaitę mirė mano brolis, o ji, ko gero, net nežino, – antrino jos motina. – O juk mes jai pasakojam apie tai kiekvieną dieną, bet ji vis tiek neįsivaizduoja, kas atsitiko“.
Riley šeima mano, kad negalima prarasti nė minutės. Jos mama remiasi tyrimais, kuriuose teigiama: ilgas gyvenimo laikotarpis be trumpalaikės atminties gali padaryti nepataisomą žalą. Ji jau bandė per feisbuką rasti žmonių, kurie susidūrė su panašiomis problemomis.
Sustojęs laikas
Riley atvejis iš tiesų ne vienintelis. Gerai žinoma britų kariškio istorija, kuris 2005 m. prarado trumpalaikę atmintį po nepavykusios stomatologinės operacijos. Kaip ir Riley, jis nesugeba prisiminti naujų įvykių.
Vyras kiekvieną rytą nubunda galvodamas, kad šiandien 2005 m. kovo 14-oji. Kiekvieną rytą žmona jam padeda atkurti praleistus jų gyvenimo metus. Be užrašų, nuotraukų ir kitų pasufleravimų laikas jam sustoja. Per visus šiuos metus jis įsiminė tik vieną gyvenimo momentą – tragišką savo tėvo mirtį.
Britas iki šiol negali susitaikyti su tuo, kas jam nutiko. Kaip ir Camre, jį liūdina, kad jo atmintyje nelieka net pačių laimingiausių akimirkų. „Aš noriu nuvesti savo dukterį prie altoriaus ir tai prisiminti, – aiškino jis. – Jeigu jie taps tėvais, aš norėčiau atsiminti, kad turiu anūkų ir kas jie tokie“.
„Mums reikia pagalbos, – su ašaromis akyse kalbėjo Riley motina. – Mums reikia ko nors, kas žino šiek tiek daugiau, nes ji nusipelno paties geriausio. Ji norėjo mokytis medicinos, o dabar nesugebės dirbti net paprasto darbo“.
Savo ruožtu Riley nori, kad žmonės, turintys panašių problemų, išgirstų apie ją. Taip jie žinotų, kad yra ne vieni su savo nelaime.
