Nors jau daug metų nedirba aktore, šios profesijos patirtis E.Aukštakalnytei-Hansen praverčia kelionėse – ir užsienio šalių muitinėse, ir pasų kontrolės punktuose.
Stebint orangutangus Borneo saloje jai taip pat pravertė patirtis, įgyta scenoje ir filmavimo aikštelėje.
Apie susitikimą su orangutangais Eglė su vyru svajojo ne vienus metus, tačiau planus juos fotografuoti vis atidėliodavo dėl baltųjų meškų, kurioms daug įtakos turi klimato atšilimas. Jas lankė jau keletą kartų.
„Važiuojant fotografuoti gyvūnų, ypač nykstančių, reikia susirasti patikimų partnerių, kurie suprastų, ko siekiame. Taip pat reikia įgyti jų pasitikėjimą ir įvertinimą, kaip ir kodėl fotografuojame, kaip elgiamės laukinėje gamtoje.
Mums ilgai su vyru nesisekė susirasti partnerių, kurie padėtų patekti į tas vietas, kuriose gyvena orangutangai. Mezgėme kontaktus su žmonėmis, kurie yra dirbę kuriant dokumentinius filmus. Bet vis nepasisekdavo. Gal tris kartus atidėjome keliones.
Siekėme orangutangus pamatyti jų natūralioje aplinkoje, kai elgesio netrikdo žmonės. Ir tik šiemet mums Borneo saloje pavyko susirasti žmones, kurie, kaip tyrinėtojai, septynerius metus yra dirbę su lietuve antropologe ir orangutangų tyrinėtoja Birute Galdikas“, – pasakojo Eglė.
B.Galdikas kolegos puikiai žinojo, kokiose džiunglių vietose gyvena orangutangai, kur jie susideda lizdus vakarais ir kokiais keliais keliauja dienomis, kol vėl vakare ima krauti lizdus.
Eglei su vyru taip pat pavyko susipažinti su 2017 metų žurnalo „National Geographic“ nominacijos „Natūrali gamta“ laimėtoju, indų kilmės fotografu Jayaprakashu Bojanu, kuris gavo šį prizą už nuotrauką su orangutangu.
Vadovaudamiesi visais jo patarimais Eglė su Sorenu pasiryžo keliauti ir tai buvo fantastiškas nuotykis.
– Ar kelionė pas orangutangus buvo pirmoji jūsų pažintis su beždžionėmis?
– Aš esu mačiusi visas didžiąsias žmogbeždžiones. Šių metų gegužę Ugandoje jau stebėjau ir fotografavau šimpanzes bei kalnų gorilas.
– Kas tie žmonės, kurie laukinėje gamtoje padeda rasti tai, ko ieškote, – mokslininkai, fotografai, kaip ir jūs, ar vietos gamtininkai sekliai?
– Ieškant orangutangų ir juos fotografuojant labiausiai mums padėjo fotografas J.Bojanas, kuris jau turėjo puikius ryšius su vietos gyventojais. Jis ne tik pasidalijo visais kontaktais, bet ir pats buvo atvykęs į džiungles. Sykiu dvi naktis stebėjome orangutangus.
J.Bojanas jau pats yra įkūręs organizaciją, kuri rūpinasi medžių apsaugos zonos išsaugojimu. Šiuo metu Borneo saloje tokia situacija, kad valstiečiai suinteresuoti parduoti savo žemes, kuriose kertami medžiai ir sodinamos palmės aliejui spausti. Jeigu bus sunaikinta natūrali džiunglių aplinka, orangutangai neturės kur gyventi.
Fotografas suvokia B.Galdikas fondo prasmę padėti džiunglių gyventojams – be jų paramos nepavyktų išauginti daugiau orangutangų ir išsaugoti jiems būtinos natūralios aplinkos. J.Bojanas dalyvauja gesinant gaisrus džiunglėse, supirkinėja iš gyventojų žemes, kad išliktų kuo daugiau tikrų džiunglių.
– Kas vilioja į džiungles, kitas laukinės gamtos vietas?
– 2000-aisiais ir 2005–2007 metais fotografuodami su vyru tigrus Indijoje ir vėliau kitose ekspedicijose visada kuo nors prisidedame prie nykstančių gyvūnų išsaugojimo.
Kai Indijos nacionalinio parko prižiūrėtojams, kurie po teritoriją važinėdavo senais dviračiais, buvo nuspręsta pirkti motociklus, kad jie greičiau galėtų apžiūrėti, kas darosi visame parke, mes prie šios iniciatyvos su vyru taip pat prisidėjome.
Aš kartais organizuoju nedideles grupes turistų, norinčių pamatyti šimpanzes ir gorilas. Taip irgi galima prisidėti prie šių gyvūnų išsaugojimo, nes sumokėti pinigai už leidimus atitenka jų reikmėms.
Pavyzdžiui, superkamos žemės iš vietos gyventojų, kad nemažėtų šių gyvūnų natūralios aplinkos plotai, arba organizuojama edukacija, kurios metu senbuviams aiškinama, jog kur kas prasmingiau auginti kokius nors toms vietoms būdingus, o ne komercijai skirtus augalus ir medžius.
– Gal ir jūs su vyru esate džiunglėse įsigiję žemės?
– Ne, žemių mes nesupirkinėjame. Prie laukinės gamtos išsaugojimo prisidedame aukodami vienam ar kitam fondui, kuris vykdo tokią veiklą. Žinoma, pasidomime, kaip tie fondai dirba, kokie apie juos atsiliepimai.
Kai pirmą kartą atvykome į Ugandą stebėti gorilų, kaimuose pamatėme daug našlaičių. Nusprendėme juos paremti, kad kuo daugiau jų turėtų galimybę lankyti mokyklas.
– Jūsų vyras – vienas kompanijos „Coca-Cola“ direktorių. Kada randa laiko jus lydėti į ekspedicijas?
– Jis ne visada važiuoja sykiu. Kai pirmą kartą vykome stebėti gorilų ar orangutangų, žinoma, mane lydėjo, kad ir pats pamatytų šiuos gyvūnus.
– Kuris kurį užkrėtėte kelionėmis pas nykstančius gyvūnus?
– Tai – mūsų abiejų pomėgis ir aistra, nors fotografavimu jis užsikrėtė nuo manęs.
Žvelgiant į mūsų kelionių evoliuciją, buvau labiau linkusi domėtis ir fotografuoti senąsias Afrikos gentis, žmones, jų kultūrą, tradicijas, o vyrą domino gyvūnija.
Apskritai mūsų aistra kelionėms įsižiebė Afrikoje. Pradėjome po ją keliauti, kai dar buvo mažas sūnus. Mus domino ne turistinės kelionės, bet išskirtinė gamta.
Mano vyro darbas – gana įtemptas, todėl laukinėje gamtoje jis galėdavo užsimiršti. Gamta tiesiog įtraukė Soreną savo garsais, kvapais, pojūčiais, nes buvo galima stebėti aktyvų, nuolat kintantį gyvūnų gyvenimą. Toks atsipalaidavimas jam labai tiko.
– Kaip pavyko patekti į senąsias Afrikos gentis?
– Svarbiausia buvo įgyti žmonių pasitikėjimą, o kai tai pavykdavo, kalbos barjerai tapdavo šalutiniu dalyku. Juk yra ir gestai, ir veiksmai, ir skleidžiama energija, emocijos.
Mūsų gyvenime atsirado masajai, puikūs laukinės gamtos žinovai. Jie parodė mums slapčiausias vietas. Niekada neklausdavome jų, kaip gyvena. Būdavo įdomiausia sužinoti, kaip jie pastebi reikšmingus gamtos ženklus, kaip supranta, kur kokių gyvūnų galima aptikti.
Pamažu masajai pamatė, suprato, ko siekiame būdami laukinėje gamtoje.
– Nepatyrėte pavojingų situacijų?
– Mirtinų pavojų nesame patyrę, tačiau kai važiavome į Papua Naująją Gvinėją – ji dar vadinama kanibalų šalimi – stebėti rojaus paukščių stefanijų, žinojau, kad tas kraštas – itin įdomus gentiniu požiūriu.
Ten kiekviename kaime – vis kita gentis ir kiekvienos vis kita kalba. Taip pat žinojome, kad rojaus paukščiai gyvena tik tam tikrose teritorijose. Išklaidžiojome nacionalinį parką skersai išilgai, bet nė vienos stefanijos nepamatėme. Bendraudami su palydovais jautėme įtampą, apsišaudėme žodžiais.
Pagaliau mus nuvežė į kaimą. Iš pradžių pro medžius nematėme, kad netoliese yra sodyba. Bet... Laimė, pastebėjome vieną rojaus paukštį. Puoliau jo fotografuoti, nors mano vyras buvo nuleidęs rankas ir manė, kad rojaus paukščių mums nepavyks rasti.
Kai aš jau užsidegiau viltimi tuoj įamžinti pamatytą stefaniją, mūsų palydovas staiga pasakė, kad toliau su manimi neis, esą nenorįs susipurvinti batų.
Tolumoje mačiau nuo vienos šakos ant kitos sklandantį rojaus paukštį nuostabia balta uodega, tačiau vis nespėdavau jo nufotografuoti. Stefanija – purpt, aš paskui – irgi purpt, bet vis be rezultato. Man tolstant paskui paukštį palydovas mostelėjo ranka, kur man ieškoti mus atvežusio autobusiuko.
Šokinėdama staiga pamačiau eiles žemės kauburiukų, o tarp jų – nedidelius žalius, geltonus ir mėlynus namelius. Supratau patekusi į privačias valdas, kur yra mirusiųjų laidojimo vietos. Buvau skaičiusi, kad ten negali lankytis jokie pašaliniai žmonės, juolab svetimšaliai. Tuomet pasidarė aišku, kodėl palydovas nenorėjo „susitepti batų“.
Bandžiau tuos kauburėlius atsargiai apeiti. Iš pradžių ant manęs pradėjo rėkti nežinia iš kur atsiradę vaikai.
Po to pasirodė augaloti vyrai. Per kelias sekundes prieš mane jau stovėjo minia. Aš nuo jos buvau maždaug už šimto metrų.
Supratau, kad privalau eiti į žmones, o ne bėgti nuo jų. Suvokiau, kad visai nesvarbu, jog jie nesupras mano kalbos. Svarbiausia – kaip aš į juos kreipsiuosi.
Jie mane ėmė riksmais pulti, tuomet ir aš ėmiau kalbėti pakeltu tonu.
Ir lietuviškai, ir angliškai atsiprašinėjau, bet prašiau neliesti manęs rankomis. Prisipažinau pasielgusi negražiai.
Gestais dar parodžiau, kad esu pasiryžusi sumokėti už sudrumstą jų mirusiųjų ramybę. Ryšį pavyko užmegzti su vaikais, kurie pradėjo rodyti, kur yra kelias ir, tikėtina, mane atvežęs autobusiukas.
Pamačiusi jį pasišaukiau mūsų palydovą ir paprašiau, kad padėtų išsiaiškinti, kuris iš mane sutikusios minios yra pagrindinis vyras. Kai šis priėjo, aš dar kartą atsiprašiau ir ištiesiau jam pinigų.
Toks mano sprendimas buvo palydėtas pinigus priėmusio vyriausiojo vyro šypsena, o po to – ir visos minios džiaugsmu.
Pyktis ištirpo kaipmat. Jie pradėjo man siūlytis parodyti, kur rasti tą mano ieškomą rojaus paukštį, bet aš jau nebegrįžau atgal į kaimą.
– Tokiomis aplinkybėmis jums gali padėti ir aktorės sugebėjimai?
– Žinoma! Mokydamasi aktorystės, be kitų dalykų, studijavau ir vaidmens psichologiją. Žmogaus pažinimas man tikrai kelionėse padeda. Jei kontaktą pavyksta užmegzti iš karto, tai puiku, tačiau jei ne, galima bandyti tik dar kartą. Daugiau – ne.
Todėl mes su vyru užmegzdami kontaktus su vietos gyventojais stengiamės neperlenkti lazdos. Kelionių sėkmė grįsta keistoku pasitikėjimu, bet jei pavyksta rasti bendrą kalbą su žmonėmis, jei iš mūsų skleidžiamos energijos supranta, kad mes juos ir jų aplinką gerbiame, kad svarbiausias mūsų tikslas – pažinti, tuomet mus saugo, stengiasi kuo daugiau parodyti.
– Ką atradote stebėdami orangutangus? Ar jie prisileido arčiau, ar leidosi apkabinami?
– Apkabinti orangutangus įmanoma tik vadinamosiose klinikose, kur jie atsiduria gelbėjami nuo įvairiausių pavojų.
Stebėdami šiuos gyvūnus žinojome, kad kai kurie jų buvo sugrąžinti iš klinikų į natūralią aplinką. Kai kurie susilaukė vaikų ir jau yra visiškai laukiniai.
Leisdamiesi į kelionę pas orangutangus sužinojome, kad geriau stengtis jų neliesti, nes jie yra labai jautrūs žmonių nešiojamiems virusams.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius išnyko daugiau nei 100 tūkstančių orangutangų. Jie gyvena tik Indonezijai priklausančiose Borneo ir Sumatros salose. Vieni nuo kitų šiek tiek skiriasi, bet priklauso tai pačiai rūšiai.
Manoma, kad yra likę tik 104 tūkstančiai orangutangų.
– Gal leisdamiesi fotografuoti gorilas ar orangutangus patarimų klausėte ir garsiosios orangutangų tyrinėtojos B.Galdikas, kuriai 73-eji?
– Ne, nors norėčiau su ja susitikti. Žinau, kad kartą metuose ji atvažiuoja į Borneo ir su keliais žmonėmis išeina į džiungles.
– Kuo skiriasi šimpanzės ar gorilos nuo orangutangų?
– Orangutangai labiausiai panašūs į žmones. Lėti. Įsiklausantys. Kopijuojantys žmonių manieras. Visiškai neagresyvūs. Akys – nepaprastos. Jose yra žmogiškos energijos.
Ne kartą esu buvusi visai šalia gorilų ir jausdavau, kad prie manęs – gyvūnai, o orangutangai – labai išraiškingi. Jų akių rainelės tokios pat, kaip ir žmonių. Matyti, kaip jie mąsto. Kiekvieno veidas – skirtingos išraiškos, todėl tarsi įmanoma su jais susikalbėti.
Net negalima pasakyti, kad jie turi snukį. Jie turi veidą. Iš jo galima spręsti, koks orangutango charakteris, kuris iš jų – dominuojantis patinas ar patelė. Žmonėms būdingais gestais parodo, ko nori. Ištiesdami rankas vienas į kitą dalijasi maistu.
Ypač įdomu stebėti orangutangų vaikus. Motinos juos nešiojasi ir ant pečių, ir ant krūtinės, ir po šonu.
Esu mačiusi kelių mėnesių jauniklius. Jie, lyg kokie magnetukai, aplipdavo motiną iš įvairių kūno pusių. Maitinami, kaip ir žmonių vaikai, kas tris keturias valandas. Žindomi motinų pienu maždaug iki ketverių metų, bet iki dvejų – būtinai.
Atrodytų, orangutangų – daug, tačiau patelės retai gimdo. Jų nėštumas irgi kaip žmonių – trunka 9 mėnesius. Ką tik gimusius vaikus motinos myluoja, džiaugiasi. Viskas taip žmogiška!
Tarp orangutangų yra ir konfliktų, ir meilės. Ypač pažeidžiami tie, kurie iš klinikų paleidžiami į džiungles, kurių įstatymai, kaip ir žmonių, sudėtingi. Kartais – ir žiaurūs.
– Kiek trunka jūsų su vyru gyvenimo projektas – laukinė gamta?
– Labiau pradėjome ja domėtis ir fotografuoti apsigyvenę Afrikoje 2002 metais. Iš pradžių gorilomis, liūtais, leopardais, drambliais, jaguarais, baltosiomis meškomis. Apie orangutangus ėmėme kalbėti gal prieš aštuonerius metus.
Ką tik baigėme dviejų savaičių kelionę pas Borneo orangutangus. Bet juos dar aplankysime.
Borneo džiunglėms reikia gero pasiruošimo, fizinės ištvermės, nes ten labai drėgna ir karšta. Mums pasisekė, kad nebuvo liūčių, nors šiuo metu – kaip tik jų laikas. Matyt, klimato atšilimas pakoregavo ir Borneo džiunglių kalendorių.
Šį kartą stebėjome orangutangus ir ant žemės, ir medžiuose. Net nesitikėjome pamatyti tiek daug jų elgsenos ypatumų, tarpusavio bendravimo. Pavyko net pafilmuoti, nors laukinėje gamtoje privalu laikytis auksinės taisyklės – neiti prie gyvūnų.
Reikia sulaukti, kol jie patys prieis. Aliaskoje mes keturias paras, kaip akmenys prie upės sėdėjome vienoje vietoje. Net baltagalviai ereliai ir rudosios meškos patikėjo, kad mes – gamtos dalis ir nekeliame jokios grėsmės.
Su orangutangais elgėmės taip pat. Kelias dienas sėdėjome toje pačioje vietoje, todėl jie priprato prie mūsų kvapo, garsų ir patys atėjo. Kai Borneo bandžiau fotografuoti besilaukiančią patelę, ji priėjo prie manęs ir uždėjo ranką ant kameros.
Supratau, kad nenori būti fotografuojama.
Kartu buvęs kolega tą intymią mūsų sceną nufilmavo, bet aš tos patelės neliečiau.
– Jums nepavyko padaryti geros rojaus paukštės nuotraukos, bet, atrodo, sutikote vyrą kaip rojaus paukštį.
– (Juokiasi.) Nežinau, kuris kurį sutiko. Bet man iš tikrųjų labai pasisekė, nes mes su vyru turime bendrą pomėgį, bendrų interesų. Mums abiem labai patinka keliauti. Džiugu, kad tam turime galimybių.
– Panašu, kad kelionėmis ir laukinės gamtos pažinimu esate užkrėtę ir savo vienturtį sūnų Miką?
– Neretai vaikai – lyg tėvų atspindys veidrodyje. Sūnus su mumis visada keliavo. Jis gimė Lietuvoje, bet joje praleido tik pirmuosius metus. Vėliau mes gyvenome vis kitoje šalyje, o sūnui tekdavo dažnai keisti mokyklas.
Šiuo metu jis Bostono universitete (JAV) studijuoja žmogaus fiziologiją. Kitais metais teks apsispręsti, ar rinktis medicinos, ar visuomenės sveikatos studijas.
Bet jis jau dabar pasiryžęs atiduoti duoklę Afrikai, kur mes esame gyvenę ir vėl planuojame grįžti. Čia susiformavo ir sūnaus vertybės, čia jis išmoko viskuo dalytis. Džiaugiuosi, kad Mikas nesavanaudiškas. Šiais laikais šis bruožas – retas tarp žmonių.
– Ar plačiame jūsų kelionių žemėlapyje matyti sustojimas Lietuvoje?
– Kartais pasvajojame, kad būtų gerai tris mėnesius praleisti Lietuvoje, tris – Danijoje, tris – Kenijoje ar dar kur nors. Dabar į Lietuvą grįžtame pailsėti.
Mano galva, per ilgai užsibuvome Kinijoje. Vyras šioje šalyje gyveno pastaruosius vienuolika metų, mes su sūnumi – dešimt. Greičiausiai ir ateityje būsime judrūs, nes pasaulio pažinimas leidžia būti jaunam, o pastovumas – šiek tiek rizikingas.
