Nors jau daug metų nedirba aktore, šios profesijos patirtis E.Aukštakalnytei-Hansen praverčia kelionėse – ir užsienio šalių muitinėse, ir pasų kontrolės punktuose.
Stebint orangutangus Borneo saloje jai taip pat pravertė patirtis, įgyta scenoje ir filmavimo aikštelėje.
Apie susitikimą su orangutangais Eglė su vyru svajojo ne vienus metus, tačiau planus juos fotografuoti vis atidėliodavo dėl baltųjų meškų, kurioms daug įtakos turi klimato atšilimas. Jas lankė jau keletą kartų.
„Važiuojant fotografuoti gyvūnų, ypač nykstančių, reikia susirasti patikimų partnerių, kurie suprastų, ko siekiame. Taip pat reikia įgyti jų pasitikėjimą ir įvertinimą, kaip ir kodėl fotografuojame, kaip elgiamės laukinėje gamtoje.
Mums ilgai su vyru nesisekė susirasti partnerių, kurie padėtų patekti į tas vietas, kuriose gyvena orangutangai. Mezgėme kontaktus su žmonėmis, kurie yra dirbę kuriant dokumentinius filmus. Bet vis nepasisekdavo. Gal tris kartus atidėjome keliones.
Siekėme orangutangus pamatyti jų natūralioje aplinkoje, kai elgesio netrikdo žmonės. Ir tik šiemet mums Borneo saloje pavyko susirasti žmones, kurie, kaip tyrinėtojai, septynerius metus yra dirbę su lietuve antropologe ir orangutangų tyrinėtoja Birute Galdikas“, – pasakojo Eglė.
B.Galdikas kolegos puikiai žinojo, kokiose džiunglių vietose gyvena orangutangai, kur jie susideda lizdus vakarais ir kokiais keliais keliauja dienomis, kol vėl vakare ima krauti lizdus.
Eglei su vyru taip pat pavyko susipažinti su 2017 metų žurnalo „National Geographic“ nominacijos „Natūrali gamta“ laimėtoju, indų kilmės fotografu Jayaprakashu Bojanu, kuris gavo šį prizą už nuotrauką su orangutangu.
Vadovaudamiesi visais jo patarimais Eglė su Sorenu pasiryžo keliauti ir tai buvo fantastiškas nuotykis.
– Ar kelionė pas orangutangus buvo pirmoji jūsų pažintis su beždžionėmis?
– Aš esu mačiusi visas didžiąsias žmogbeždžiones. Šių metų gegužę Ugandoje jau stebėjau ir fotografavau šimpanzes bei kalnų gorilas.
– Kas tie žmonės, kurie laukinėje gamtoje padeda rasti tai, ko ieškote, – mokslininkai, fotografai, kaip ir jūs, ar vietos gamtininkai sekliai?
– Ieškant orangutangų ir juos fotografuojant labiausiai mums padėjo fotografas J.Bojanas, kuris jau turėjo puikius ryšius su vietos gyventojais. Jis ne tik pasidalijo visais kontaktais, bet ir pats buvo atvykęs į džiungles. Sykiu dvi naktis stebėjome orangutangus.
J.Bojanas jau pats yra įkūręs organizaciją, kuri rūpinasi medžių apsaugos zonos išsaugojimu. Šiuo metu Borneo saloje tokia situacija, kad valstiečiai suinteresuoti parduoti savo žemes, kuriose kertami medžiai ir sodinamos palmės aliejui spausti. Jeigu bus sunaikinta natūrali džiunglių aplinka, orangutangai neturės kur gyventi.
Fotografas suvokia B.Galdikas fondo prasmę padėti džiunglių gyventojams – be jų paramos nepavyktų išauginti daugiau orangutangų ir išsaugoti jiems būtinos natūralios aplinkos. J.Bojanas dalyvauja gesinant gaisrus džiunglėse, supirkinėja iš gyventojų žemes, kad išliktų kuo daugiau tikrų džiunglių.
– Kas vilioja į džiungles, kitas laukinės gamtos vietas?
– 2000-aisiais ir 2005–2007 metais fotografuodami su vyru tigrus Indijoje ir vėliau kitose ekspedicijose visada kuo nors prisidedame prie nykstančių gyvūnų išsaugojimo.
Kai Indijos nacionalinio parko prižiūrėtojams, kurie po teritoriją važinėdavo senais dviračiais, buvo nuspręsta pirkti motociklus, kad jie greičiau galėtų apžiūrėti, kas darosi visame parke, mes prie šios iniciatyvos su vyru taip pat prisidėjome.
Aš kartais organizuoju nedideles grupes turistų, norinčių pamatyti šimpanzes ir gorilas. Taip irgi galima prisidėti prie šių gyvūnų išsaugojimo, nes sumokėti pinigai už leidimus atitenka jų reikmėms.
Pavyzdžiui, superkamos žemės iš vietos gyventojų, kad nemažėtų šių gyvūnų natūralios aplinkos plotai, arba organizuojama edukacija, kurios metu senbuviams aiškinama, jog kur kas prasmingiau auginti kokius nors toms vietoms būdingus, o ne komercijai skirtus augalus ir medžius.
– Gal ir jūs su vyru esate džiunglėse įsigiję žemės?
– Ne, žemių mes nesupirkinėjame. Prie laukinės gamtos išsaugojimo prisidedame aukodami vienam ar kitam fondui, kuris vykdo tokią veiklą. Žinoma, pasidomime, kaip tie fondai dirba, kokie apie juos atsiliepimai.
Kai pirmą kartą atvykome į Ugandą stebėti gorilų, kaimuose pamatėme daug našlaičių. Nusprendėme juos paremti, kad kuo daugiau jų turėtų galimybę lankyti mokyklas.
– Jūsų vyras – vienas kompanijos „Coca-Cola“ direktorių. Kada randa laiko jus lydėti į ekspedicijas?
– Jis ne visada važiuoja sykiu. Kai pirmą kartą vykome stebėti gorilų ar orangutangų, žinoma, mane lydėjo, kad ir pats pamatytų šiuos gyvūnus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
