Ori, darbšti, tvarkinga, savo namų ir kiemo šeimininkė – tai bruožai, atspindintys Hildos charakterį.
„Nors ir sunkiai dirbo, patyrė karo baisumus, ji išliko tikra dama, kurios viduje tiek daug stiprybės“, – senjore žavėjosi iš Savivaldybės jos pasveikinti atvykę svečiai.
Sovietiniais metais Hilda su vyru Adomu ir dukterimis svajojo išvažiuoti į Vokietiją, kur gyvena daug jos giminių. Tačiau to įgyvendinti nepavykus, savo gerbūvį teko susikurti čia, Šilutės rajone.
Pamotė tapo antrąja mama
Hilda gimė Čiūtelių kaime, Saugų seniūnijoje. Ji buvo vos 4 metukų, o broliukas ir sesutė dar mažesni, kai mirė jų mama. Po metų tėvas vedė 16 metų jaunesnę moterį, kuri vėliau pagimdė dar dvi Hildos seseris ir brolį. Taigi šeima buvo gausi, augo šeši vaikai.
„Mums teko antra mama“, – tik gražiausiais žodžiais savo pamotę prisimena ilgaamžė. Antroji tėčio žmona buvo gera, nuoširdi. Kadangi Hilda buvo vyriausia, pamotė ją vis girdavo ir vadindavo savo dešiniąja ranka. Iš jos mergaitė išmoko ir šeimininkavimo bei pyragų kepimo paslapčių.
Anuomet prie Minijos užliejamų pievų, Išlūžės kaime buvusioje vokiečių mokykloje, Hilda baigė aštuonias klases. Ji prisimena, kad dabar jau išnykusiame kaime buvo akmenimis grįstas kelias, kurį iš abiejų pusių supo sodybos. Dauguma šio gražaus kaimo gyventojų buvo lietuvininkai.
Hildos tėvai, kaip ir dauguma šio krašto gyventojų buvo evangelikai liuteronai. Sekmadieniais šeima skaitydavo Bibliją. Kaime vykdavo ir gyventojų susirinkimai, kurių metų būdavo skaitomas Šventasis raštas. Iš tėvo pusės šeima giminiavosi su garsia lietuvių rašytoja Ieva Simonaityte.
Liko su broliais ir seserimis
Ramaus gyvenimo idilę sudrumstė karas. Kai į šį kraštą atėjo raudonoji armija, dauguma gyventojų pasitraukė. Išvažiavo ir Hildos šeima, tačiau pabėgo netoli, iki Tilžės (Sovietsko), o paskui turėjo grįžti namo.
„Kai buvo užėję rusai, jau senyvo amžiaus tėvuką ištempė, kartu su kitais vyrais sustatė prie daržinės, automatus atkišę, ir išvarė. Po poros metu mamą areštavo, į Vorkutą ištrėmė“, – prisimena ilgaamžė.
Tas laikmetis buvo nelengvas. Kai vaikai liko be tėvo ir mamos, juos norėjo išvežti į vaikų namus. Hilda tuomet buvo paauglė ir labai prašė, kad juos, brolius ir seseris, paliktų vienus gyventi, kad tik šeima išliktų. „Man buvo 17 metų, kai likau su broliais ir seserimis. Mažiausiajai tuo metu buvo 3 metukai“, – pasakoja ilgaamžė. Kad išgyventų, vaikai iš duonos sriubą virdavo, iš bulvių kleckus kepdavo. Nuo kareivių mergaitės slėpdavosi po rabarbarų lapais.
Vaikams išgyventi padėjo ir kaimynai, o vėliau ir tėvelis sugrįžo.
Patinka skaityti
Hilda pamena, kad vėliau, po karo, tvėrėsi kolūkiai. „Reikėjo žemės, davė 50 arų, stojau į kolūkį, dirbau“, – sako ilgaamžė.
Vėliau Hilda sukūrė savo šeimą. Su vyru Adomu sulaukė dukrų Editos, Kristinos ir Rūtos, jos vėliau padovanojo būrį anūkų ir proanūkių. Vyrą ji prisimena, kaip nuoširdų žmogų, darbštų, gabų, su kuriuo gražiai sugyveno. Adomas buvo apylinkėse garsus bitininkas, turėjo daugiau kaip 100 bičių avilių. Tik gaila moteriai, kad jis anksti šį pasaulį paliko, būdamas 58-erių. Hilda prisimena, kad per jo laidotuves, balandžio mėnesį, į kiemą atskrido daug bičių, kurios nutūpė ant vainikų. Nė viena bitutė neįgėlė.
Kai vyras mirė, buvo sunku vienai, į sodybą atsikraustė dukra Kristina su žentu Jonu. Jonas taipogi laiko bites, jų suneštu medumi pavaišino ir Hildą pasveikinti atvykusius svečius.
Ilgaamžė džiaugiasi, kad gyvena savo namuose, yra viskuo aprūpinta. Jai patinka skaityti, per savaitę perskaito po knygą. Hilda gražiai dainuoja, yra parašiusi eilėraščių, taip pat jų išvertusi iš vokiečių kalbos. Ir svečiams Hilda padainavo pokario dainą „Leiskit į Tėvynę, leiskit į namus“, padeklamavo ir eilėraštį.
Mokė darbo ir tvarkos
Hildos dukros dėkingos, kad tėvai joms dovanojo gražią vaikystę ir paklojo pamatus tolesniam gyvenimui. Rūta prisimena, kad namuose net sovietiniais metais visada buvo švenčiamos Kalėdos.
Kai dukros buvo mažos, Hilda norėjo išvažiuoti į Vokietiją, kur gyvena dalis jos ir vyro giminių. Tačiau tuometinė valdžia neleido, nes buvo ištremta pamotė.
Hildos dukros pamena, kad vaikystėje smagiausia būdavo gauti mamos giminių siuntinius, kurie, anot Rūtos, buvo kažkas nuostabaus. Tėvuko pusbrolis Jonas Skėrys (jis rinko ir aukas Vanagų bažnyčios stogo atstatymui) atsiųsdavo įvairių dalykų, kurių Lietuvoje buvo sunku gauti. Atsiųsdavo ir medžiagų, tuomet Hilda visas tris dukras veždavosi pas kaimo siuvėją ir pasiūdavo vienodas sukneles.
Hilda sunkiai dirbo, namuose laikė gyvulių ir paukščių, tačiau visada laikėsi švaros. Į parduotuvę neišeidavo su darbiniais drabužiais, visada persirengdavo.
Darbų mokė ir dukras, kiekviena jų turėjo užduotis. Grįžusi iš mokyklos Rūta turėdavo prinešti malkų, o Kristina runkelių ir gyvuliams vandens. Šeima visada dirbo kartu.
Hilda buvo ir vaišinga šeimininkė, iš savo antrosios mamos išmokusi kepti pyragus, biskvitus, keksus. Dukros prisimena, kad prieš Kalėdas būdavo diena pyragams. Mama iškūrendavo su anglimi krosnį, vėliau anglis išimdavo ir įkišdavo laikraštį, jei šis užsidegdavo, reiškia, krosnis dar per karšta. Dabar atrodo keista, bet tokiu būdu moteris reguliavo temperatūrą. Visi pyragai iškildavo ir iškepdavo.
