„Man skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė, kurią atlieku Vilniaus pataisos namuose. Į laisvę galėsiu išeiti po 8 metų 7 mėnesių. Pagalvoti apie gyvenimą yra laiko... Kartais savęs paklausiu, kaip aš čia atsidūriau? Regis, visą gyvenimą vedžiau save geru keliu, turėjau kilnių planų ir didelių užmojų. Norėjau skrieti aplink pasaulį išskėstomis rankomis ir žvelgti į visus plačiomis akimis, ragauti ir mėgautis viskuo, ką siūlo ši žemė. Jaunatviškas maksimalizmas pulsavo manyje, bet vienas lemtingas vakaras, kuris buvo visiškai kitoks nei visi kiti mane sustabdė...
Dabar turiu daug laiko viską apgalvoti ir susidėlioti naujus planus, bei pamatyti pasaulį kitu kampu. Galvoju ir apie tai, ką reiškia laisvė. Laisvas jaučiuosi tuomet, kai galiu daryti tai, ką užsimanau, visiškai nevaržomas – taip būčiau pasakęs prieš atsiduriant čia... Dabar manau, jog tikroji laisvė yra meilė artimui, svajonės ir prisiminimai, kada gali laisvai jausti, mylėti ir tikėti. Tai yra dalykai, kurių niekas negali atimti iš manęs, tai ir yra tikroji laisvė.
Prisimenu, kad vaikystėje niekuo nesiskyriau nuo kitų vaikų – mokykla, žaidimai kieme tol, kol mama pradėdavo šūkauti pro langą, kviesdama vakarieniauti, Šv. Kalėdų laukimas nuo pat metų pradžios ir visiškas nerūpestingumas. Paaugęs pradėjau suprasti – jei noriu turėti daugiau, turiu pats pradėti dirbti ir stengtis „nulipti“ tėvams nuo galvos, taipogi tapti atsakingesniu.
Dar mokykloje pradėjau dirbti savaitgaliais ir stengiausi turėti daugiau savų pinigų, kad tik būčiau mažiau priklausomas nuo tėvų – man puikiai sekėsi. Po mokyklos iškart įstojau į universitetą, dirbau ir mokiausi. Viskas atrodė einasi kaip iš pypkės. Aplink daug draugų, merginų, mokslai žada šviesią ateitį, pats save išsilaikau, o dar tik pati gyvenimo pradžia. Buvau visiškai nepriklausomas!!!
Po metų nusprendžiau keisti mokymosi įstaigą, nes senojoje užkliuvo vienas dėstytojas, todėl užrietęs nosį išėjau iš prestižinio Lietuvos universiteto. Tada pradėjau gan dažnai keisti darbus, vos kas atsitikdavo ne taip, kaip AŠ noriu, iškart nuspręsdavau viską mesti. Blogiausia tai, jog labai lengvai susirasdavau kitą darbą. Laikui bėgant pradėjau jaustis visiems reikalingas ir pradėjau per daug savimi pasitikėti, galų gale, kurį laiką galvojau tik apie save ir daugiau apie nieką kitą.
Matyt, tas vakaras, kuris buvo lemtingas mano gyvenime, labai griežtai pasakė, jog šeima ir mylimi žmonės yra tai, dėl ko verta gyventi ir stengtis. O asmeninių norų pildymas ir trumpalaikiai malonumai yra gyvenimo rykštė, nes būtent tą vakarą paslydau, nors turėjau būti su savo šeima ir niekuo kitu...
Prieš laisvės atėmimą turėjau ganėtinai daug laiko apie viską pagalvoti, kadangi teismo nuosprendžio laukiau laisvėje. Jau prieš bausmės atlikimo pradžią buvau labai pasikeitęs ir pradėjau vertinti visai kitus dalykus, nei prieš tai. Gaila, bet bausmę atlikti vis tiek privalau. Atėjus dienai, kai reikėjo prisistatyti į kalėjimą, turėjau suimti save į rankas, būti stiprus ir pasižadėti sau bei visiems artimiems žmonėms, jog grįšiu toks pats arba patobulėjęs žmogus, bet tikrai nepuolęs į patį dugną.
Nuo pat pirmos dienos laikausi savo užsibrėžto tikslų: būti mandagiam ir žmogiškam, tam kad neprarasčiau pagarbos jausmo kitam žmogui. Sportuoti ir skaityti, tam kad būtų šviesios mintys ir sveikas kūnas, stengtis tobulėti, kiek tai yra įmanoma, ir, žinoma, stengtis išeiti iš čia ir daugiau nebegrįžti.
Daugelis mano, jog pataisos namai ne pataiso, o tik sugadina žmogų. Sunku su tuo sutikti, nes pats žmogus pasirenka, kokiu nori būti ir, nesvarbu, kurioje tvoros pusėje jis yra.
Dažnas pyksta ant viso pasaulio, todėl kad jis čia yra ir ieško kaltų, nors dažniausiai kalti esame mes patys. Aš nepykstu ant nieko, stengiuosi žiūrėti į visą šią situaciją ne kaip į pasaulio pabaigą, bet kaip į galimybę. Galimybę atrasti savo vidinę laimę, išmokti susikaupti, neskubėti, džiaugtis mažais dalykais ir atskirti, kurie dalykai yra svarbūs, o kurie – antraeiliai ir visiškai nereikalingi. Dabar prisiminimai ir svajonės yra mano vidinė jėga, kuri verčia užsiimti kažkuo naudingu ir išėjus toliau kurti, tai, ką jau buvau pradėjęs.
Su savo mylimu žmogumi esu susitaręs, jog visos mano pastangos bus skirtos išeiti ankščiau, visapusiškai mokysiuosi, tam, kad išėjęs galėčiau būti stabilus vyras, gebantis mylėti ir rūpintis savimi bei kitais. Visų šių tikslų man padeda siekti ir Vilniaus pataisos namų administracija. Pataisos namuose yra siūlomi įvairūs užsiėmimai, literatūra – tai, kas padeda pažinti patį save ir tobulinti bendravimą su kitais. Man suteikta galimybė mokytis kolegijoje nuotoliniu būdu, tad būdamas čia, galiu siekti aukštojo išsilavinimo ir taip garantuoti sau stabilesnę ateitį. Išties, yra svarbu nenumoti ranka į viską ir bandyti suprasti pateikiamas žinias. Į savo klausimus visada gaunu aiškius atsakymus, esant sudėtingiems atvejams, man suteikiama pagalba, todėl nesijaučia, jog manęs niekas negirdi, ar esu koks nors visuomenės atstumtasis. Jaučiu tiesiamą ranką ir pagarbą dėl iniciatyvų, kurių imuosi.
Viską apibendrinus, galvoju, kad galimybės tobulėti ir įprasminti laiką čia tikrai yra. Tereikia vaizduotės, noro ir kantrybės. Sunku būna visiems, svarbu suprasti, jog viskas yra laikina ir vietoj liejamų ašarų ar pykčio, geriau ruoštis naujam gyvenimui, kadangi laikas bėga greitai, o stengiantis keistis, niekada neliksi nepastebėtas. Grįžimas namo priklauso nuo tavęs paties“.
