Molėtų rajone, Piliakiemio kaime netoli Giedraičių, esanti sodyba – gimtieji Jono namai, pastatyti jau anapilin išėjusių jo tėvų Elenos ir Broniaus Braškių.
„Kaimynai klausia, ar mane čia traukia. Turbūt traukia. Aš vis čia ir čia. Grįžome iš gastrolių Grenlandijoje, o kitą dieną atlėkėme čia. Vakar nuvažiavome į repeticijas Vilniuje ir grįžome čia. Kalėdas, kol tėvai buvo gyvi, švęsdavome tik čia“, – pasakojo Jonas.
Anot Larisos, Vilniuje bute nyku. Vasarą, rudenį nėra ką ten veikti.
Kiekvieną vasarą juodu čia ruošiasi viską tvarkyti ir kiekvieną vasarą užgriūva darbai – tai repeticijos teatre, tai filmavimai. Namo gale planuoja statyti nedidelį priestatą ir jame įrengti dušo kabiną, jau vandens gręžinys padarytas. Bet nieko nespėja.
Namui sutaupė siūdama
„Šiame name pradėjome gyventi 1961 metais. Jis pastatytas už mamos užsiūtus pinigus. Vasarą ji išvažiuodavo dviem mėnesiams į Vilnių siūti ponams – teisėjams, gydytojams ir grįždavo su pinigais. Taip susitaupė namui. Tėvui už darbadienius kolūkyje mokėdavo kapeikas“, – pasakojo J.Braškys.
Jis, jauniausiasis sūnus, šiame name augo su dviem broliais Algirdu ir Jonu Albinu.
Anksčiau kaime į namą būdavo du įėjimai. Pro didelį prieangį – „gonkas“ įeidavo kunigas, kai kalėdodavo, o šeima paprastai vaikščiodavo pro nedidelę verandą – pagrindinį įėjimą.
Mama sugalvojo, kad įėjimas būtų vienas – veranda ir durys su stiklais, ko kaime nebuvo, kad į namą patektų daug šviesos. Ji šiuolaikiškai mąstė.
Ji norėjo dar didesnę verandą daryti, bet tėvas paprieštaravo – esą niekas taip nedaro. Ir langai turėjo būti daug didesni. Tėvas tokius ir užsakė, bet stalius nebuvo įpratęs didelių daryti, tad padarė kaip visada. Kai juos atvežė, Jonas atsimena, kad mama verkė.
Vienas kambarys – didžiulis, per visą namą. Tėvas pasakė – šitas kambarys bus visų vaikų vestuvėms, baliams ir mane išnešite, va, per šitas duris. Dėl to durys – plačios.
„Taip ir buvo, kaip jis prašė“, – patvirtino Jonas.
Namo nei vidaus, nei išorės jie nekeičia – viskas taip, kaip buvo prie Jono tėvų. Lubas laiko senovinės tvirtos sijos. Nuo to laiko, kai jos uždėtos, nieko joms nedaryta – nei beicuota, nei dažyta, nei lakuota.
Matomose vietose – daiktai, kuriais naudojosi Jono tėvai. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Štai spinta iš ikikarinio Vilniaus, pagaminta iš Karelijos beržo.
Kai ėjo frontas, kareivis tvojo į ją šautuvo buože ir suskaldė veidrodį. Jonas planuoja ją restauruoti. Štai stalelis – pokarinis, sovietinis, iš Vilniaus. Štai tėvo iš medžio išskobta „šiūpelė“ grūdams semti.
Žemės dirbti neketina
J.Braškys parodė žemės pirkimo dokumentus, po kuriais – 1905 metų data. Tais metais jo senelis, tėvo tėvas Jonas, papildomai nusipirko žemės ir dar labiau išplėtė savo valdas – turėjo apie 40 hektarų.
Tada senelis už žemę sumokėjo beveik tūkstantį auksinių caro rublių. Dokumentai surašyti rusiškai. Larisa juos perskaitė garsiai ir raiškiai lyg būtų scenoje. Ir tik galvą kraipė – iš kur senelis turėjo tiek daug pinigų?
„Pasirodo, Jonas – bajoras. O kai tekėjau, maniau, kad už mužiko, už kaimiečio teku“, – šmaikštavo Larisa.
Tačiau sovietai žemę iš Braškių – tada jaunos šeimos – atėmė ir pavertė kolūkine. Šeima sovietų laikais dirbo tik 60 arų.
Po daugelio metų, kai broliai Braškiai žemę susigrąžino, ją pasidalijo.
„Ir dabar ta jūsų žemė dirvonuoja? Ar nenorėtumėte jos dirbti ir tapti ūkininkais?“ – paklausiau. „Tada reikia mesti aktorystę, pirkti traktorių ir mokytis arti“, – sakė Jonas.
Išėjome pasižvalgyti į kiemą. Po trobos langais – Larisos darželis, užsodintas lopais. Netoliese – Jono daržas, kur uždera cukinijų, pomidorų, svogūnų.
Kažkada aplinkui namą buvo tuščia – nė vieno medžio. „Kai namą pastatė, buvo tik uosis, toks plonas kaip šita šaka“, – palygino Jonas.
„Kai aš čia pirmą kartą atvažiavau daugiau kaip prieš 30 metų, tas uosis buvo perpus plonesnis nei dabar“, – prisiminė Larisa.
Visi medžiai pasodinti tėvo rankomis. Obelys dar nenukračiusios vaisių. Bet auksinius renetus pirmiau nei šeimininkai nurenka iš miško atbėgusios stirnos. Jonas apgailestavo, kad didžiulis sodas sensta.
Daugybė daiktų net ir kieme primena čia gyvenusius žmones. Kad ir vežimo ratai. Tėvas dar iki kokių 1996-ųjų kumelę laikė. Toks gyvulys labai reikalingas – juk daržus reikėjo aparti.
Tačiau tvarte jokių gyvulių jau seniai nėra. Ant jo sienos aktoriai pakabino veidrodį. Kam, kokiam tikslui – nežinia. Juodu netiki prietarais, kad sudaužytas veidrodis atneša nelaimę.
Vilniuje gimusi Larisa, kuri iki savo vestuvių kaimo buvo nemačiusi, o karvių net bijojo, manydavo, kad jei karvė eina prie žmogaus, tai nori jį subadyti. Tačiau karvės nori vandens arba bendrauti su žmogumi.
„Kai pirmą kartą atvažiavau į kaimą, čia buvo kaip reikiant ūkis: dvi karvės, kumelė, avių. Ir man reikėjo įsilieti į tą ūkį. Jono mama melžti karvių manęs nesiųsdavo, aš virdavau valgyti – pavadavau ją, nes vasarą čia būdavo keturi anūkai. Aš virdavau pietus ir plaudavau indus“, – pasakojo Larisa.
Iš pradžių vasaros jai čia buvo liūdnos – jauna, matyt, dar norėjosi dūkti.
„Tos dienos vos vos slenka, ilgos, reikia ruošti valgyti ir plauti indus. Vėl ruošti ir vėl plauti indus. Vaikus muštruodavau, nes kiemas būdavo nusėtas saldainių popieriukais – kieno čia popieriukai, prašom surinkti, čia jums ne šiukšlynas“, – į tolimus prisiminimus nugrimzdo Larisa.
Tačiau pamažu į tuos darbus ir sodybos gyvenimą įsitrauki, ir pradeda tos dienos trumpėti, kad nespėji visko nudirbti. O dabar – rytą atsikeli ir, žiūrėk, jau vakaras.
Ar po tėvų mirties niekada nešovė į galvą mintis – parduodame tą sodybą?
„Niekada“, – tvirtino J.Braškys. Ir Larisa jo niekada negundė taip padaryti: „Net mintis tokia nekilo.“
Anyta padovanojo žiedą
Tačiau bene ryškiausiai L.Kalpokaitė prisimena, kaip uošvis jai aprodė savo žemes, kai Jonas pirmą kartą ją atvežė į kaimą pristatyti savo tėvams.
Jaunieji aktoriai J.Braškys ir L.Kalpokaitė ruošėsi sumainyti aukso žiedus. Buvo 1983-ieji – gūdūs sąstingio laikai.
Larisa apsirengė gražiausius savo drabužius – šviesų madingą velvetinį kostiumėlį, kurį tėvas jai buvo parvežęs iš Lenkijos, įsispyrė į medines basutes ant labai aukšto kulniuko, tuo metu vadintas klumpėmis.
Tris kilometrus žvyrkeliu nuo Giedraičių iki Jono kaimo juodu ėjo pėsčiomis, nešdami glėbį Larisos tėvo išaugintų kardelių – dovaną Jono mamai.
Jono mama juodu pasitiko, pakvietė prie stalo ir ištraukė iš komodos du auksinius žiedus: vienas buvo su didesniu akmenuku, kitas – su mažesniu. Ir pasakė: „Vienas tau, kitas – Almutei (vyriausia jos anūkė, teatro kritikė Alma Braškytė. – Red.). Pasirink, kurį nori.“
„Aš, aišku, pasirinkau su didesniu akmeniu, bet jis man ir ant piršto geriau tiko. Tuo metu, kol matavausi žiedą, tėvas grįžo iš laukų ir ruošėsi plautis rankas. Mama paragino Joną, kad užpiltų vandens jam ant rankų. Va, čia, toje vietoje, labai gerai atsimenu.
Jis plaunasi tas rankas ir juodu kažką šneka. Ir taip ilgai jis plaunasi tas rankas, taip ilgai, o aš stoviu visa sustingusi – priims mane, nepriims? Susipažinome, pakalbėjome, įėjome į trobą.
Paskui jis išvedė mane į lauką ir aprodė visas savo žemes. Aš mandagiai klausiausi, linksėjau galva, tačiau galvojau – kas iš to, tos žemės vis tiek kolūkio“, – pasakojo L.Kalpokaitė. O po kelių dešimtmečių tos žemės grįžo į jų rankas ir dabar jas reikia prižiūrėti. Juodu samdo ūkininką, kad bent nupjautų žolę.
Puikiai sutarė
Larisa džiaugėsi, kad įsigyveno į tą sodybą, kad jai labai pasisekė su uošviais – tai retas atvejis. „Jono mama pasakė tokią frazę – jūs man būsite geros, jei būsite geros mano vaikams.
Taip ji pasakė gal metai, gal dveji po mūsų vestuvių, kai jai buvo drąsiau.
Ji buvo labai gera siuvėja – tikra smetoniška siuvėja, puiki mezgėja. Aš vaikščiodavau kaip princesė jos apsiūta. Vėliau ji man sukirpdavo suknelę ir aš mokiausi siuvamąja mašina pati ją susiūti. Ji mane mokė megzti. Ji buvo ir labai gera šeimininkė“, – savo anytą gerais žodžiais minėjo L.Kalpokaitė.
Jonas patvirtino, kad jo žmona su jo motina buvo labai artimos: „Aš turbūt tiek nežinau apie mamą, kiek apie ją žino Larisa.“
„Ji visko man papasakodavo. Ir sakė – tavęs vienintelės aš nesigėdiju. Su ja eidavome į pirtį – va, ten stovėjo pirtis. Su kitomis marčiomis ji į pirtį neidavo.
Ji buvo drovi, gėdydavosi savo kūno. Aš jai ir nugarą nutrindavau, ir galvą padėdavau išplauti. Ji sakydavo, kad visos marčios jai kaip dukros. Bet aš su ja radau bendrą kalbą“, – džiaugėsi Larisa.
