– Ar prieš kiekvieną tyrimą jaučiate nerimą?
– Viduje būna kažkoks nervukas, juk čia ne į parduotuvę ar muziejų nueiti. Bet savo gydytoja pulmonologe, kaip ir kitais gydytojais, pasitikiu, žinau, kad einu pas tikrus profesionalus, ir tai ramina. Gal savaitę reikia laukti tyrimų rezultatų, o tada vėl ramu. Jau kelintą kartą pulmonologė pasakė, kad tas mano „biesas“ miega. Atsakiau: „Gydytoja, aš jo ir nežadinsiu.“ Tegul ten sau miega kažkur tarp šonkaulių.
– Ar dabar jums gyvenimas atrodo kažkoks kitoks, nei atrodė iki diagnozės?
– Aš visą laiką buvau neimpulsyvus, toks flegma, plaukiantis pasroviui. Jei prie kurio kranto prispausdavo, atsiremdavau ir vėl plaukdavau toliau savo upeliu. Nesu labai panikuojantis, nepuoliau visam internetui skųstis, kad įvyko didžiausia tragedija. Manau, svarbu smegeninėje būti pozityviu.
Man rodos, negandos žmones dažnai ir puola dėl didelio streso. Nors ir aš stresuodavau, juk kiekvienas koncertas atlikėjui ar spektaklis aktoriui yra savotiškas stresas, nes jaudiniesi, ar viskas gerai praeis. Ir visgi aš ramus, man niekada nebuvo kilęs noras, tarkim, daužyti lėkštes.
– Ar lėkščių daužyti nesinorėjo ir tada, kai sužinojote ligos diagnozę?
– Ir tada išlikau flegmatiškas, juolab, kad į ligoninę atsigulęs mačiau, kad gydytojai tikrai stengėsi padėti. Matydavau, kad kai kurie jau 8 val. ryto būdavo su mumis ir tik 20 val. vakaro išeidavo pas savo šeimas. Manau, jiems už tokį atsidavimą darbui reikia statyti paminklą.
– Ar dabar toliau koncertuojate?
– Taip, pagroju, bet ne ypač dažnai. Anksčiau lėkdavau, kaip akis išdegęs, kur kviesdavo, o dabar apsisukimus sumažinau, kai ko atsisakau. Turiu ir kitokios veiklos – be grojimo, moku ir aranžuoti, neseniai dariau aranžuotę kanklėm, birbynėm ir chorui – tai buvo iššūkis.
– Taigi laisvalaikio neturite daug?
– Dabar esu nusiteikęs susitvarkyti savo kūrybinį jovalą. Mano kompiuteryje didelė netvarka, reikia medžiagą susisteminti, ištrinti, ko nereikia. Sėdžiu prie kompiuterio ir krapštausi, nors ir ne nuo 8 iki 20 val. – kai nusibosta, paimu paskaityti knygą ar internete randu kažką apie meną.
– Ar jūsų plaukai jau ataugę ir yra tokie patys, kaip seniau?
– Taip, panašūs, kaip seniau, bet kažkodėl jie, rupūžės, nesigarbanoja, tapo lygesni. Nežinau, ar taip nutiko dėl chemoterapijos, ar dar dėl kažko.
– Ar nesate nusiteikęs kartais pasportuoti?
– Manęs sportas niekada netraukė, gal todėl, kad neturiu valios. O pasivaikščioti, pravėdinti smegenis išeinu. Ir važiuojant troleibusu smagu žiūrėti pro langą. Ypač man smagu važiuoti traukiniu į Klaipėdos pusę ir stebėti vaizdus.
– Ar pagaliau pavyko mesti rūkyti?
– Na, dar ne visiškai, sunku man nukirpti šią bambagyslę. Baisu, kad jei visai nustosiu rūkyti po daugybės metų, smegenims bus sunku su tuo susitaikyti psichologiškai. Bet tikrai rūkau nebedaug, vis mažinu ir esu nusiteikęs, kad dar šiemet visai mesiu. Seniau būdavo, vos kažko susinervinu, ir jau cigaretė dantyse, o dabar taip nebedarau.
– O kaip su mityba, ar po diagnozės nepradėjote labiau ja rūpintis?
– Stengiuosi atsisakyti cukraus ir visko, kur jo yra. Iš to, ką skaičiau, susidariau įspūdį, kad būtent cukrus yra didžiausia rykštė mūsų sveikatai. Jo atsisakyti man atrodo lengviau, negu rūkymo. Nors kartais dar suvalgau kokį saldainuką ar pyragiuką, visgi kyla toks noras. Na, trūksta man tos valios, kaip ir sakiau. Negaliu užsibrėžti, kad kokias 6 val. sėdėsiu prie kompiuterio ir dirbsiu – pajuntu, kad nusibodo, atidedu darbą vėlesniam laikui ir pradedu kažką skaitinėti.
– Kas, sėdint prie kompiuterio, jus įtraukia?
– Ten viskas ranka pasiekiama, o mane dabar labai domina žmonių prisiminimai, pavyzdžiui, iš Napoleono atėjimo į Lietuvą laikų, iš Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo ar apie tai, kaip vadavo Klaipėdą, Neringą. Domuosi ne istorikų, o paprastų žmonių pasakojimais. Nemažai veteranų prisiminimų galima rasti rusiškuose portaluose.
– Ar istorija domitės seniai?
– Užkibau, kai prieš kurį laiką nusipirkau metalo detektorių, su kuriuo „meškerioju“ žemėje, žinoma, ten, kur neuždrausta. Einu su detektoriumi ir laukiu, kol velėnoje kažkas supypsės. Tuomet apima azartas: nežinai, ar tai bus sovietinė kapeika, o gal rusiško „šnapso“ butelio kamštelis ar kulkos skeveldra. Tada kasu ir žiūriu, ką rasiu. Kai iškasu savo lobį, pradedu įsivaizduoti, kaip tas daiktas galėjo ten atsirasti.
Tiesiog atsisėdu į priemiestinį traukinį, važiuoju kur nors į Vievio ar Varėnos pusę ir išlipęs kokioje nors stotelėje miške einu į paieškas. Ten nebūna nei kamščių, nei apskritai žmonių, būna labai ramu ir gera.
– Ką įdomiausio esate radęs žemėje?
– Vienoje sudegusioje sodyboje Žemaitijoje aptikau akmenį, idealiai apvalų, kaip teniso kamuoliukas. Tuomet savo pažįstamos archeologės paklausiau, kas tai galėtų būti. Ji pasakė, kad malūnėlis. Nustebau, kas per malūnėlis, jei tai paprastas akmuo. Ji paaiškino, kad rudens ar žiemos vakarais merginos sėdėdavo prie girnų ir tuo akmenėliu maldavo grūdus, sukinėdamos jį ratu. Tai galėjo būti savotiška meditacija, na, o akmuo nusišlifuodavo ir tapdavo idealiai apvalus.
Didelių lobių neturiu, bet turiu aprūdijusį peiliuką, kelias pasagas. Prie Platelių netoli Šaltojo karo muziejaus pievoje aptikau medalį su užrašų „Pergalės prieš fašistinę Vokietiją 50-mečiui“. Nežinau, kaip galima pamesti svarbų medalį pievos pakraštyje prie krūmų, tad susikūriau istoriją, kad tai nutiko, kai toje pievoje karininkai šventė Gegužės 9-ąją.
