Kaip nurodo „Mirror“, nuo paauglystės H.Clarke savo galvoje girdi tris skirtingoms asmenybėms priklausančius balsus, diskutuojančius apie viską, net ir „Brexitą“. Svarbu tai, kad merginos atžvilgiu šios asmenybės nenusiteikusios draugiškai.
Pirmą balsą išgirdo egzamino metu
Hazel taip prisimena pirmąjį kartą, kai išgirdo balsus: „Buvau įpusėjusi laikyti Dramos ir teatro studijų egzaminą, kai išgirdau, kaip vyriškas balsas sušnabždėjo „Pokšt“; tuomet man buvo 18 metų.
Suglumusi žvilgtelėjau į egzaminuotojus. Apie ką jie kalbasi, pagalvojau. Tačiau, atsivertus kitą lapą ir pradėjus skaityti naują užduotį, vėl išgirdau „Pokšt“.
Dairiausi į aplink sėdinčius ir egzaminą laikančius studentus. Mačiau juos palinkusius virš savo užduočių. O žodis vis kartojosi ir kartojosi. Kartais jis nuskambėdavo tyliai, o kartais – garsiai. Nė vienas studentas nereagavo į garsus.
Tuomet man staiga nušvito, kad balsas skamba mano galvoje. Sukaupiau visas jėgas ir dėmesį sutelkiau į likusių egzamino užduočių atlikimą. Balsas palaipsniui nuslopo“.
Po egzamino mergina skubiai atsisveikino su besikalbančiais į krūvą susispietusiais grupiokais ir įšoko į motinos automobilį. Buvo baisu, ji vos valdėsi neverkusi. Tačiau mamai nieko nepapasakojo, kas atsitiko.
Naktį gulėdama savo lovoje Hazel vėl išgirdo balsą. Jis tarė atsitiktinius garsus arba garsiai rėkė vienskiemenius anglų kalbos žodžius.
Mergina gulėjo stipriai užmerktomis akimis ir desperatiškai stengėsi atsikratyti triukšmo, ūžiančio jos galvoje. O pagyvenusio vyriškio balsas šaukė „gerai“ (good), „pokšt“ ir net „lietus“ (rain) ar „sniegas“ (snow).
Dėl egzamine patirtos įtampos Hazel negalėjo užmigti. Girdimus garsus ji taip pat aiškino šia įtampa. Manė, kad prie to dar prisidėjo ir prieš metus nustatyta depresija bei nerimas.
Tačiau, kiekvieną naktį atsigulus miegoti, garsai pasikartodavo vėl ir vėl.
Pasigirdo ir antras bei trečias balsas
Po dviejų savaičių prie vyriškio balso prisijungė dar vienas balsas, šį kartą moteriškas. Pakaitomis jie tarė vienskiemenius žodžius.
„Būdraudavau gulėdama lovoje ir stengdavausi nekreipti dėmesio į balsus. O širdis nerimdavo – daužydavosi krūtinėje. Kiekvieną dieną jaučiausi kaip išsunkta. Greitai panirau į gilią depresiją.
Dar po dviejų savaičių, sėdant kartu su mama Gillian į automobilį, aš pratrūkau ir verkdama prisipažinau, kad galvoje girdžiu balsus“, – prisiminė Hazel.
Motina pasirūpino, kad Hazel būtų skubiai apžiūrėta psichinės sveikatos specialistų. Trys merginą apžiūrėję gydytojai priėjo išvadą, kad balsų girdėjimas buvo sąlygotas depresijos ir nerimo. Todėl jai išrašė raminamųjų.
Vienas iš gydytojų tvirtino, kad gana dažnai, išgyvendami įtampą, net ir sveiki suaugusieji girdi balsus. Tokie gydytojo žodžiai labai paguodė merginą.
Vaistų vartojimas padėjo Hazel susidoroti su nerimu ir depresija. Tačiau balsai ir toliau nesiliovė skambėję, paprastai naktį.
Balsai pradėjo kalbėti pilnais sakiniais ir šnekučiuotis tarpusavyje.
Kartais jie berdavo vientisinius sakinius, kaip „Man tikrai patinka obuoliai“.
Po mėnesio prie tų dviejų balsų prisijungė trečiasis, Hazel amžiaus vaikino balsas.
Gyvenimas su balsais
Netrukus Hazel pastebėjo, kad kiekvienas balsas turėjo atskirą asmenybę ir net vardą. Vyresnis vyriškis buvo Eroso vardu. Jis aiškiai buvo gaujos lyderis. Jį mergina girdėjo dažniausiai. Šiam balsui patiko perdėtai gerai apie save kalbėti.
Jaunesnis vyriškis vadinosi Terry. Jam patiko kalbėti apie koledžą ir vidurinę mokyklą. Tuo tarpu moteriško balso vardas buvo Psyche. Jis buvo pats mandagiausias ir dažnai klausdavo Hazel, kaip ši praleido dieną.
Nepaisant to, visi balsai galėjo elgtis ir piktybiškai. Kai Hazel jausdavo įtampą, balsai mėgaudavosi kurstydami jos baimes. Pavyzdžiui, jei mergina susiruošdavo važiuoti į Liverpulyje esantį universitetą, kur studijavo kūrybinį rašymą, balsai tvirtindavo, kad traukinys atvyks per vėlai; arba jei mergina tiesiog išgyvendavo įtampą, balsai imdavo svarstyti, kad kažkas bloga atsitiks.
„Kuo prasčiau jausdavausi, tuo labiau jie sakydavo man, kad esu stora ir bjauri. Tad mano savivertė greitai ir staigiai krito žemyn. Žinojau, kad balsai yra mano smegenų veiklos padarinys. Tačiau vis girdint ir girdint, kokia nieko verta esu, galiausiai tuo patikėjau.
Daug kartų lankiausi pas gydytojus. Jie buvo įsitikinę, kad mano kančių priežastis – depresija ir nerimas. Todėl neturėjau noro ieškoti kitų priežasčių. Žinau, kad balsų girdėjimas gali būti psichozės ar šizofrenijos simptomas. O kartais jis iš viso gali būti nesusijęs su psichine liga.
Studijavau antrame kurse. Artėjo Kalėdos. Staiga pajutau, kad daugiau viso to nebepakelsiu. Vis dar gyvenau namuose, tačiau buvau visiškai nusišalinusi nuo šeimos. Galiausiai pajutau, kad vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos – savižudybė“, – sunkiais išgyvenimais dalinosi Hazel.
Išgelbėjo korėjietiška muzika
Gruodžio 23 d. Hazel norėjo parašyti atsisveikinimo raštelį, tačiau negalėjo susikaupti. Todėl trokšdama susikaupti YouTube platformoje ėmė ieškoti muzikinių video.
Mergina pastebėjo, kad jai patinka korėjietiška pop muzika. Ėmė jos klausytis. Savo nuostabai suprato, kad klausantis korėjietiškos muzikos balsai nutilo. Tikriausiai dėl to, kad ji susikaupimui naudojo muziką svetima kalba.
Hazel palengvėjo. Todėl korėjietiškos muzikos ji klausėsi visą naktį. O kitą dieną motinai atskleidė, kaip blogai jaučiasi. Motina Hazel nepaprastai palaikė ir abi kartu sugalvojo būdą, kaip merginai tvarkytis su savo nerimu.
Po Naujųjų metų grįžusi į universitetą Hazel nusprendė išbandyti naują požiūrį ir prisijaukinti balsus. Atrodė, kad jai pavyko. Jie pasidarė mažiau piktybiški ir net kartais ją priima į savo tarpą.
Retkarčiais Hazel girdi, kaip balsai kalbasi apie politiką ar net „Brexitą“, apie tai, ką ji būna sužinojusi dienos bėgyje.
Kai merginai užsinori ramybės, korėjietiška pop muzika balsus puikiai nutildo.
Be to, Hazel atrado, kad ignoruojami balsai galiausiai nutyla.
Jei mergina nejaučia įtampos, balsai paprastai prabyla tik naktį. O jei jaučia, jie gali pasigirsti bet kuriuo momentu. Tuomet Hazel iš netikėtumo net strykteli į orą.
Retkarčiais balsai dar vis būna pikti. Tačiau didžiąją laiko dalį mergina su jais sutaria pakankamai gerai.
„Bijojau viską papasakoti draugams. Galvojau, kad sužinoję, ką man teko išgyventi, jie pradės į mane kitaip žiūrėti. Tačiau jie reagavo nuostabiai. Mano prisipažinimas neigiamai nepaveikė santykių nė su vienu draugu. Tikiuosi, kad ateityje balsai taip pat nesutrukdys ir turėti vaikiną“, – viltingai į ateitį žvelgia Hazel.
Rašo mokslinės fantastikos romaną
Universitete, kuriame studijuoja Hazel, viena iš sąlygų diplomui įgyti – parašyti pirmąjį mokslinės fantastikos romano skyrių.
Mergina nusprendė, kad rašydama reikalaujamą darbą pasirems ir savo patirtimi.
Pasakojimas, kurį pavadino „Košmariškas scenarijus“, nukelia į 2047 metų pasaulį, kuriame kiekvienas turi nešioti laikrodį, sekantį kiekvieną žingsnį.
Pagrindinės veikėjos galvoje gyvena balsai, kurie verčia ją žaisti pavojingą žaidimą, grasindami, kad jei atsisakys žaisti, pakenks jai ar jos artimiesiems.
Romaną Hazel rašė apimta įkvėpimo. Ji suvokė, kad jei žmonės patikėtų jos piešiamu distopiniu pasauliu, tuomet galbūt jiems būtų lengviau priimti ir suprasti tuos, kurie savo galvose iš tikrųjų girdi balsus.
Rašant žodžiai merginai liejosi laisvai. Todėl per mėnesį ji parašė pirmąjį kūrinio juodraštį.
Hazel nuostabai ir džiaugsmui, atsirado leidėjas, kuris sutiko išleisti jos kūrinį. Šių metų spalio pradžioje jis pasirodė knygynuose.
Mergina teigė: „Sunku kalbėti apie balsų girdėjimą, kadangi tai yra stigmatizuotas dalykas. Tačiau, nepaisant nieko, svarbu būti atviram apie psichinę sveikatą.
Tokios ligos, kaip psichozė ar šizofrenija, sulaukia dėmesio tik tuomet, kai kieno nors galvoje esantys balsai priverčia juos girdintįjį ką nors sužeisti ar pakenkti pačiam sau.
Maniškiai niekada nereikalavo to padaryti. Todėl, manau, žmonėms svarbu žinoti, kad yra ir kita tokios psichinės būklės pusė“.
„Žinoma, tikiuosi, kad vieną dieną Erosas, Terry ir Psyche nutils visam laikui. Tačiau šiuo momentu man sekasi kontroliuoti situaciją ir sėkmingai gyvenu kartu su jais. Tikrai žinau, kad jie neapibrėžia, kas aš esu ir ką galiu pasiekti.
Šiuo metu siekiu mokslo daktaro laipsnio ir tikiuosi parašyti daugiau savosios knygos tęsinių.
Išmokau galvoti, kad kad man yra svarbesnių dalykų nei balsai mano galvoje“, – savo pasakojimą optimistiškai užbaigė Hazel.
Faktai apie balsų girdėjimą
Balsų girdėjimas yra garsinė haliucinacija, kuri nebūtinai susijusi su psichine liga.
Balsų girdėjimas labiausiai būdingas žmonėms su tokiais psichiniais sutrikimais, kaip šizofrenija. Nepaisant to, didelis skaičius žmonių, kurie kitais atžvilgiais yra visiškai sveiki, taip pat prisipažino, kad girdi balsus.
Psichinės sveikatos fondo duomenimis, nuo 5 iki 28 procentų pasaulio gyventojų girdi balsus, kurių kiti negirdi.
Balsai gali būti kritiški, palaikantys ar neutralūs. Taip pat jie gali duoti galimai žalingus įsakymus ar įtraukti asmenį į pokalbį.
Balsai gali komentuoti asmens veiksmus.
Trauminės patirtys, kaip prievarta, netektis ar atstūmimas, laikomos reikšmingiausiais garsinių haliucinacijų sukėlėjais, ypač tai pasakytina apie vaikus.
Vieno tyrimo metu iki 70 procentų tiriamųjų prisipažino, kad girdėti balsus pradėjo po reikšmingo traumuojančio ar stiprius emocinius išgyvenimus sukėlusio įvykio.
