Kai pernai birželį Arūnas ir Vilija įsikėlė Druskininkuose į mediniame name esantį butą, prie durų kabėjo ant vielutės pritvirtintas šiferio lapas, prie slenksčio buvo duobė, pilna vandens, durys buvo aptrauktos dirbtine oda, kuri buvo populiari sovietiniais laikais.
Storpirščiai buvo pradėję šį butą remontuoti, planavo keisti grindis, radiatorius, bet daug ko nespėjo. 2018-ųjų lapkričio 6-ąją A.Storpirščiui plyšo aorta, jo gyvybė užgeso Vilniaus universiteto Santaros klinikose.
Kelias į pripažinimą A.Storpirščiui nebuvo vingiuotas. 1975 -aisiais baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją su garsiuoju Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuku“ A.Storpirštis atėjo dirbti į Valstybinį Jaunimo teatrą.
Daug metų teatrui ir kinui skyręs aktorius dar spėjo nusifilmavo juostoje „Purpurinis rūkas“, kur jam teko vaidinti gydytoją ginekologą. Tai buvo jo paskutinis vaidmuo kine.
Pasižiūrėjus šį filmą, susidarė įspūdis, kad gydytojas nuoširdžiai rūpinasi savo pacientėmis. Filme įsiamžinęs aktorius atrodė kaip moterų draugas, o koks jis buvo gyvenime? Ar jis suprato moteris?
Apie tai atvirai kalbėjomės su A.Storpiščio našle Vilija, kuri neprisimena, kad bent kartą būtų rimtai šeimoje susipykę. Vilijai kaip ir Arūnui tai buvo trečioji santuoka, kuri tęsėsi 17 metų.
– Ar visi namų kampai buvo ant jūsų pečių? – paklausiau V.Storpirštienės.
– Iš pradžių Arūnas elgėsi ūkiškai, mokėdavo už butą, man nereikėjo tuo rūpintis. Bet kai pradėjo eiti įvairios komisijos ir tikrinti, kodėl už komunalinės paslaugas susidarė didelės permokos, paaiškėjo keistas dalykas.
Kai gaudavo pinigų, Arūnas sumokėdavo kelis šimtus litų už vandenį, dar tiek – už šildymą. Jis mokėdavo iš akies, nesivargindamas apskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mes sunaudojome vandens ar elektros energijos per mėnesį.
– Ar jis mokėdavo sąskaitas internetu?
– Arūnas vadino save technologiniu veganu. Jis yra parašęs tik vieną SMS žinutę „Aš tave myliu“. Ją Arūnas man atsiuntė, kai bandė išmokti jas rašyti.
Šiaip jis nemokėjo net įjungti kompiuterio. Vėliau pasidomėjau, kodėl man daugiau nerašo SMS žinučių, jis atsakė, kad parašė viską, ką norėjo pasakyti. Tai buvo vienintelė SMS žinutė jo gyvenime.
Jis nelabai mokėjo pataisyti, jei kas nors namuose sugesdavo. Jis augo pedagogų šeimoje, nuo vaikystės mėgo skaityti, nes tėvai turėjo daug knygų.
– Ką Arūnas mėgo daryti?
– Žvejodavo, bet tik ežeruose. Kai jo sveikata sušlubavo, draugams išdalijo meškeres. Aš taip pat mėgstu žvejoti. Sykį vėlų rudenį išvykome žvejoti, pamačiau, kad užkibo upėtakis, bet įsipainiojo melduose.
Nors buvo šalta, nusirengiau ir bridau, kad ištraukčiau laimikį. Tąkart Arūnas stebėjosi, kad dar nebuvo sutikęs tokios beprotės moters, kuri dėl laimikio pultų nuoga į vandenį.
– Ar iki pažinties su Arūnu žinojote jį kaip aktorių?
– Kai Vilniuje stojau į vokalinį dainavimą, tuometėje konservatorijoje, priėjo prie manęs vaikinas. Aš stebėjausi, ko jis lenda. Palinkėjęs sėkmės jis nuėjo, tada sužinojau, kad tai buvo Arūnas Storpirštis. Man ta pavardė buvo žinoma, bet aš jo neatpažinau, jis man nebuvo įdomus.
– O koks Arūnas buvo šeimoje – bambeklis ar pokštininkas?
– Jis buvo pakantus, bet jei ant ko nors supykdavo, tai – visam gyvenimui. Neatleisdavo, jis nemėgo leistis į kompromisus.
– Ar jis pasiilgdavo teatro?
– Ne. Kad nebūtų nuobodu, paskutinę mūsų vasarą klausdavau jo: „Gal nori vykti į kokią nors kelionę? Gal į Portugaliją?“ Jis tikino, kad Druskininkuose jam labai gerai.
– Kaip sužinojote apie nelaimę?
– Arūnui buvo nustatyta aortos aneurizma, apie tai sužinojome likus pusantrų metų iki jo mirties. Kurį laiką negalėdavau nuo jo atsitraukti nė minutei. Būdavo, jis nueina tualetą, o aš įtempdavau ausis, ar nenukrito. Kaip tik ruošėmės vykti į Preilą, kur ketinome praleisti vasarą.
Man buvo neramu, todėl norėjau pasitarti su gydytoju. Jis mane nuramino – nėra jokios skirtumo, ar būsime Paryžiuje, ar per žingsnį nuo Santaros klinikų, plyšus aortai yra mažai vilties, kad pavyks Arūną išgelbėti.
Tokios operacijos, kokios reikėjo Arūnui, iki šiol niekas nedaro nei Lietuvoje, nei Europoje. Mes siuntėme medicinos dokumentus į Belgiją, Vokietiją, bet viskas buvo veltui.
Aneurizma yra išsiplėtusi kraujagyslė – kai gydytojai ją aptiko, paaiškėjo, kad ji yra beveik dešimties centimetrų ilgio. Ji susiformavo ypač nepalankioje vietoje.
– Kada jūsų vyras suprato, kad gresia mirtinas pavojus?
– Arūną kamavo pilvo skausmai kairėje pusėje. Niekas apie širdį tada negalvojo, o tyrė inkstus. Medikai nerado aiškios priežasties, kuri sukeltų skausmą.
Viena mano draugė, kraujagyslių chirurgė, pasidomėjo tyrimų rezultatais. Ji pastebėjo, kad Arūnui yra aneurizma pilvo srityje ir paklausė, ar niekas apie tai neįspėjo.
Ši gydytoja pasiūlė atlikti papildomai tyrimą – ne tik pilvo srityje, bet visos aortos. Nuojauta jos neapgavo, nes aneurizma buvo milžiniška.
Plyšus aneurizmai, nėra beveik jokios pagalbos, todėl gydytojai mums pasakė: „Gyvenkite ir būkite laimingi“. Mes taip ir stengėmės elgtis.
Arūno vietoje atsidūręs kitas žmogus gal imtų panikuoti ar sielvartauti, bet jo charakteris buvo kietas, jis nemėgo dramatizuoti, jam patiko ramiai gyventi.
– Ar Arūnui plyšo aorta filmavimo aikštelėje?
– Tuo metu jis buvo Vilniuje, studijoje garsino multiplikacinį filmą. Kai man paskambino telefonu, skundėsi, kad išmušė šaltas prakaitas, pasidarė silpna.
Kai grįžo namo, po vakarienės ėmė skųstis, kad skauda skrandį. Siūliau kviesti greitąją pagalbą, bet Arūnas juokavo, kad gal užstrigo agurkas. Aš paprašiau, kad atvyktų jo sūnus Simonas.
Jis buvo atkaklesnis nei aš: „Tėvai, tu čia kankiniesi, o mes į tave žiūrime ir nieko negalime padėti, atvyks greitosios pagalbos medikai, tai bent jau pasakys, ar kaltas skrandis.“
Pagaliau Arūnas sutiko. Atvykę medikai pamatavo jam kraujospūdį ir įtarė prasidėjusį vidinį kraujavimą. Kai jis atsidūrė Santaros klinikose, medikai tarpusavyje kalbėjo, kad Arūnui liejasi kraujas krūtinės ląstoje.
Jis buvo perkeltas į reanimaciją, mums buvo pažadėta, kad po dvidešimties minučių galėsime užeiti pas Arūną ir su juo atsisveikinti.
Kai pagaliau pasirodė budintis gydytojas ir pakvietė užeiti į kabinetą, tada paaiškėjo, kad Arūno buvo neįmanoma išgelbėti.
– Kaip ištveriate vienatvę?
– Arūno praradimas man kainavo daug sveikatos. Po pusmečio, kai stresas šiek tiek atlėgo, prasidėjo bėdos dėl inksto. Vienas inkstas buvo pašalintas dar 1975 metais. Dabar pradėjo streikuoti kitas. Tokią peritoninę dializę išmokau pasidaryti pati.
– Kas padėjo atrasti jėgų toliau gyventi?
– Nuo Arūno gimtadienio, kuris buvo minimas šiemet rugsėjo 2-ąją, man tarsi kas nuėmė šydą nuo akių. Šiemet jam būtų sukakę 69 metai.
Druskininkuose po mišių visi susirinkome, nuėjome į kavinę, bet beveik nekalbėjome apie Arūną, jis tarsi buvo tarp mūsų, mes daug juokavome. Manau, Arūnas tokiu būdu mums pasakė: „Apsižvalgykite, gyvenimas tęsiasi.“
– Ar tiesa, kad Arūnas pasakodavo pramanytas istorijas, kad sutiko jus grybaudamas miške?
– Jis mėgo grybauti, bet susipažinome tikrai ne miške. Nors jis yra sakęs: „Ėjau, radau miške moteriškę ir parsivedžiau.“
Bet iš tikrųjų aš buvau pažįstama su moterimi, su kuria jis bendravo. Todėl pasiūliau jiems abiems: „Jei turite laiko, važiuojame pas mane į sodą.“ Bet ta moteris atsisakė, jos ir Arūno santykiai klibėjo, jis tik laukė, kada ji išsikraustys. Todėl Arūnas pasišovė vienas vykti su manimi į sodą.
Nuvažiavome, vaikščiojome po mišką, aš aprodžiau apylinkes, staiga miške jis mane apsikabino ir nebepaleido: „Noriu su tavimi praleisti visą likusį gyvenimą.“
Pajutau Arūno kvapą, kuris man buvo artimas. Taip kvepėjo mano senelių namai, kai aš pas juos nuvykdavau. Nuo tos dienos nebeišsiskyrėme.
– Kaip susidraugavote su Arūno sūnumi Simonu?
– Su Arūnu ketinome vykti į Molėtų rajone esančią sodybą. Simas buvo liūdnas. Aš jo paklausiau, kas yra. Jis man atsakė: „Jūs būsite dviese, o aš vienas, man bus liūdna.“
Pasiūliau pasikviesti draugą. Tuo metu Simui buvo 12 metų, jis tikino: „Mes vakar dar nebuvome susidraugavę.“ O dabar jam eina 34 metai.
Arūnas mėgo cituoti savo sūnaus Simo mintį apie tai, kad vakar dar nebuvome susidraugavę, o šiandien esame draugai. Su Simu ir Arūno dukra Evelina esame iki šiol artimi.
Tik su Arūno vyresnėliu sūnumi Vitalijumi, kuris buvo Arūno antros žmonos Parutytės sūnus, rečiau matydavomės, nes jis buvo kurį laiką išvykęs į Angliją.
– Ar tiesa, kad vienu metu Arūnas buvo įklimpęs į alkoholį?
– Galbūt, bet kai mes buvome kartu, to nebuvo. Tai ne mūsų istorija.
