Tiktai kvailiams visada kas nors šauna į galvą, o protingiems visą gyvenimą rūpi gerovė, pinigai, verslai, garbė, šlovė. Taip apie savo idėją namo kieme pasistatyti bažnyčią kalbėjo P.Stulginskis. Jis, pasirodo, yra tolimas prieškario Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio giminaitis.
Prieš 22 metus pradėtoje statyti savo bažnyčioje jis kunigų dar nėra sulaukęs. Paklaustas, ar tikisi, kad ji bus pašventinta, graudžiai šyptelėjo: „Kai man bus sudėtos rankos ant krūtinės, gal tada ir pašventins?“
Be inžinieriaus diplomo
Apžiūrint Pijaus bažnyčią tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus, neatrodo, kad ją būtų statęs vienas žmogus, juolab – neturintis jokio inžinerinio išsilavinimo. Iš gausios, aštuonių vaikų, šeimos kilęs vaiguviškis yra baigęs tik aštuonias anuometės bendrojo lavinimo mokyklos klases.
„Nereikėjo man inžinieriaus diplomo, o tik šiek tiek smegenis pamiklinti. Nors kai mokiausi mokykloje, net žodžio neištaręs dažniausiai išgirsdavau: „Pijau, du!“ Juk tais laikais eidavome į mokyklą tik todėl, kad reikėdavo, bet ne tam, kad įgytume žinių“, – savo vaikystę prisiminė Pijus.
Vienu svarbiausių savo statinio įvertinimų jis laiko atsitiktinai į Vaiguvą iš Vilniaus užklydusio architekto, kurio dabar net ir pavardės nebeprisimena, žodžius: „Pasižiūrėk, ką tu čia prisidirbai, – nueik į bažnyčios galą ir atsisuk: idealiai išlaikytos aukščio, pločio ir ilgio proporcijos. Taip retai būna net pačiose garsiausiose bažnyčiose.“
Krinta į akis ir tai, kad Pijaus bažnyčia iš išorės atrodo kur kas mažesnė nei iš vidaus. Be to, ji pasižymi puikia akustika.
Džiaugiasi Pijus ne tik vilniečio architekto įvertinimu, bet ir tuo, kad žmona Snieguolė neprieštaravo jo sumanymui statyti bažnyčią: „Kiekvieną dieną jai už tai dėkoju. Galėjau juk dirbtuves, kavinę ar pagaliau antrą namą pasistatyti. Betgi nenusineši visų pinigų į kapus. Kiekvienas žmogus neša savo kryželį – vieniems turtai rūpi, o man – bažnyčia.
Ir aš niekada nesakau, kad pats sugalvojau ją statyti. Tokia buvo Dievo valia. Kai man kaimynai prie smilkinio suka pirštą šaipydamiesi, kad Vaiguvoje nuo seno yra bažnyčia, atsakau, jog bažnyčių nebuvo ir nebus per daug.“
Iš religingos šeimos
Tikėjimas į Pijaus gyvenimą atėjo iš gausios ir religingos šeimos. Nors sovietmečiu būdavo draudžiama vaikščiot į bažnyčias, tuoktis, krikštyti vaikus ar laidoti artimuosius, Pijaus šeima ir gūdžiausiais sovietinės okupacijos laikais komunistinei Lietuvos valdžiai kažkodėl neužkliūdavo.
„Galbūt todėl, kad mano mama anos valdžios šulams visada atšaudavo: „Savo vaikus galite auklėti kaip norite, o mano vaikai ėjo ir eis į bažnyčią!“ Dar neidami į mokyklą kaip kačiukai ant Vaiguvos bažnyčios laiptų ritinėdavomės.
Kai kartais reikėdavo eiti į mokyklą sekmadienį, mes su broliais ir seserimis neidavome, bet mokytojai net nepažymėdavo dienynuose, kad mūsų nėra. Matyt, bijojo valdžios, nes būtų tekę aiškintis, kodėl nevaikštome sekmadieniais į mokyklą, bet patarnaujame bažnyčioje“, – linksmai prisiminė Pijus.
Paklaustas, ar neplanavo tapti kunigu, droviai šyptelėjo: „Gal ir galvojau, bet ne tokie eina į kunigus. Ne tokie. Bet mišias laikyti tikrai mokėčiau.“
Per didžiąsias šventes, sekmadieniais ir kai jaučia poreikį, Pijus meldžiasi Vaiguvos Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje. Tik jam šiek tiek apmaudu, kad žmona, dukra ir augančios trys anūkės – ne tokios pamaldžios kaip jis. „Savo bažnyčioje dažniausiai būnu vienas. Įsijungiu per Marijos radiją transliuojamas mišias, klausausi, meldžiuosi. Ir man taip smagu!“ – atviravo Pijus.
Nors prieš dvejus metus po akių operacijos gydytojai jam buvo uždraudę kilnoti sunkumus, jis vėl vienas, susikalęs pastolius, perdažė bažnyčią, pakeitė langus, nupirko šventųjų skulptūrų, atvežtų iš Lenkijos ir Italijos.
Meldžiasi Dievui, ne kunigui
Bažnyčios Pijus niekada nerakina. Jei kas nors iš vietos gyventojų ar netyčia užklydusių žmonių panorėtų pasimelsti, jis tik apsidžiaugtų: „Aš priešų neturiu nei Vaiguvoje, nei kitur. Ir mano namų, ir bažnyčios durys – atviros visiems.“
Daugelis tikinčiųjų neretai svajoja pasimelsti garsiosiose pasaulio bažnyčiose. Pijus prisipažino niekada tokiomis svajonėmis nesirgęs ir niekada nesiveržė pamatyti vieno ar kito popiežiaus.
Pernai, kai į Lietuvą buvo atvažiavęs popiežius Pranciškus, jis taip pat nevyko su maldininkių miniomis nei į Vilnių, nei į Kauną.
„Juk ne popiežiui ir ne kunigams einu į bažnyčią melstis, o Dievui. Jie tokie pat žmonės – kaip ir mes visi. Kad galėčiau pasimelsti kur nors kitur, iš Vaiguvos anksčiau kojos nebuvau iškėlęs, nes man to nereikėjo.
Dabar jau kartais nuvažiuoju ir į Kauną pas dukrą, ir į Šiaulius“, – prisipažino Pijus, anksčiau ilgus metus dirbęs Vaiguvos bažnyčios zakristijonu.
Pasakodamas apie tarnavimą bažnyčioje jis netikėtai pareiškė nepripažįstąs nei Velykų, nei Kalėdų, o tik Kristaus gimimą ir prisikėlimą: „Kalėdos dažniausiai visiems siejasi su dovanomis vaikams ir artimiesiems. Kunigai irgi neteisingai elgiasi ragindami švęsti Kalėdas.
O juk reikėtų kalbėti apie Kristaus gimimą. Kažin ar vaikai bei jaunimas žino, ką reiškia Kalėdos? Velykos – irgi ne vien kiaušinių dažymas ir ridenimas, bet Kristaus prisikėlimo šventė.“
Pijus taip pat atviravo, kad melsdamasis niekada Dievo nieko neprašo, o tik dėkoja už tai, kad dar sveikas ir gyvas, kad turi kur ir iš ko gyventi, kad dar turi artimuosius ir darnią šeimą: „Niekada nereikia nieko prašyti. Reikia tik už viską dėkoti.
Tuomet viskas bus gerai.“
Tikisi sulaukti pašventinimo
Nėra Pijus prašęs ir to, kad jo bažnyčią kuris nors kunigas pašventintų, nors dažnai pagalvoja apie tai ir stebisi, kodėl iki šiol niekas nepasisiūlė to padaryti: „Juk dažnai girdime, kad šventinami automobiliai, prabangūs namai, laivai. Gal bijoma, kad mano bažnyčia būtų kitokia nei visos? Bet aš visada svajojau ir meldžiausi tik katalikų bažnyčioje.“
Vis dėlto Pijus tikisi, kad dar būdamas gyvas sulauks savo bažnyčios pašventinimo. Prisiminė, kaip dar nebaigtoje statyti, tik apkaltoje medinėmis plokštėmis bažnyčioje buvo pašarvota ir išlydėta jo mama.
Jis neslėpė, kad dažnai sulaukia kaimynų ir aplinkinių gyventojų prašymų leisti pašarvoti bažnyčioje jų artimuosius, tačiau tam sutikimo neduodąs, nes laikosi nuostatos, jog bažnyčia – ne laidojimo namai. Buvę daugiau nei dvidešimties porų pageidavimų susituokti, bet ir tokiai progai Pijus leidimo nedavęs.
„Savo šeimai esu jau dabar pareiškęs pomirtinį prašymą, kad kai manęs neliks, išbrauktų bažnyčią ir jos sklypą iš mūsų namų sklypo dalies ir padovanotų kokiai nors parapijai.
Apie tai, kaip stačiau bažnyčią, su kokiomis problemomis susidūriau, kaip su manimi elgėsi žmonės, surašysiu į knygą. Bet ją paslėpsiu.
Norėčiau, kad ji būtų rasta tik gerokai po mano mirties“, – prisipažino Pijus.
