Šios temperamentingos, greitakalbe apie save pasakojančios moters gyvenime tikrai netrūko skaudžių patirčių ir keistų nuotykių. K.Gudonytė išbandė daugybę kūrybos sričių – yra ne tik vaikų rašytoja, bet ir aktorė, scenaristė, režisierė, dailininkė, scenografė.
„Sveikinu tą dalyką, kad nebėra tabu kalbėti apie vėžį. Kiekvienam gali taip atsitikti. Labai daug vėžio ligų atvejų dabar.
Mano šeimos gydytoja pasakė: „Aš neatsimenu tokios gausos susirgimų.
Kai 1986-ųjų balandį sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius, medicinos profesoriai mums, medikams, sakė, kad po 30 metų bus vėžio susirgimų antplūdis. Taip ir atsitiko“, – gydytojos žodžius perpasakojo vilnietė K.Gudonytė.
– Kada jums buvo diagnozuota limfoma?
– Prieš pusantrų metų, baigiantis 2018-ųjų pavasariui. Santaros klinikose įveikiau visą chemoterapijos ir švitinimų kursą. Po chemoterapijos buvo labai blogai. Iki šiol kairė ranka aptirpusi. Kojų pirštų galiukai irgi buvo aptirpę.
Švitinimai – juokų darbas. Paguli su kauke, ir viskas. O chemoterapija – košmaras. Buvau plika. Bet plaukai ataugo. Ir antakiai, ir blakstienos ataugo.
– Bet jūs – labai energinga, žaisminga, atsigavusi. Kaip sekasi kovoti su liga?
– Aš visai nekovoju su ja. Juokas juokais, bet neturiu laiko apie ją galvoti. Ji gal šiek tiek išgyvena, kad neskiriu jai daugiau dėmesio – aha, šitaip? Baisiai ta moteris išdidi.
O aš galvoju – gal liga mane mes? Kai vienas senas draugas paskambina ir pasiteirauja, kaip laikausi, kaip sveikata, tik tada prisimenu, kad sergu vėžiu.
– Bet prieš nustatant diagnozę turbūt buvote pasijutusi labai blogai?
– Kakle užčiuopiau guzelį, pradėjau dusti. Tas guzelis, matyt, augdamas pradėjo spausti kvėpavimo takus, ir šeimos gydytoja davė daugybę siuntimų pas įvairius medikus.
Perėjau daug gydytojų, kol nustatė, kad tai – limfoma.
– Kokia buvo pirmoji reakcija išgirdus diagnozę?
– Dieve, kiek aš sugaišau lakstydama pas tuos gydytojus! Ir vėl diena nuėjo šuniui ant uodegos – taip galvodavau.
– Bet juk visus išverčia iš koto vėžio diagnozė.
– Dar būdama studentė sovietų laikais Šv.Jonų bažnyčios rūsiuose esu mačiusi daugybę žmonių palaikų, kaulų – mirtį iš visai arti. Pasaulyje dabar daugiau kaip septyni milijardai žmonių, taigi vienu daugiau ar mažiau. O kiek žūsta karuose Sirijoje, Ukrainoje, kitur? Kokia čia problema?
Atsimenu, jaunystėje, kai nesusiklostė santuokinis gyvenimas, labai išgyvenau, netgi norėjau nusižudyti.
Man tada gyvenimas buvo kančia. Dabar „kaifuoju“, man viskas gerai. Turiu skubėti, nes vėluoju su „Blogos mergaitės“ scenarijumi. Buvo suplanuota, kad iš viso bus 130 pusvalandžio trukmės serijų televizijoje.
Liko parašyti tik 13 serijų. Ir tada šis etapas bus baigtas. Bet jeigu televizija panorės dar tų serijų, teks toliau rašyti – dar esu leidyklai pažadėjusi parašyti knygą suaugusiesiems.
– Kaip reagavo sūnus ir dukra, kai sužinojo apie mamos ligą?
– Man atrodo, kad jie išsigando labiau nei aš. Bet pamatė, kad nei plaukų raunuosi, nei ką, dirbu kaip dirbusi, ir nurimo.
Anūkės paklausia – kaip jautiesi, močiute? Sakau, gerai. Jos dar mažos. Fantastiškos mergytės. Jau kalba ir dainuoja angliškai, pusę pasaulio apvažinėjo su tėvais.
– Kuo stiprinate organizmą, gal vitaminų geriate?
– Geriu vitamino D, C, seleno su cinku, dar kažko. Turiu pabaigti visus darbus, kad nenukeipčiau pirma laiko.
Vaistų dabar man nereikia. Bet kas du mėnesius turiu vykti pas medikus pasitikrinti. Jei limfmazgis išvešės ir operuoti negalės, nugeibsiu.
Reikės susiorganizuoti gražias laidotuves. Aš labai mėgstu Elvį Presley (1935–1977), todėl noriu, kad per mano laidotuves skambėtų jo muzika. Kodėl gi ne?
E.Presley – velniškai žavingas. O gal dėl to jis patinka, kad tai – sentimentai jaunystei. Dar mokykloje pagal Elvio dainas išmokome šokti rokenrolą.
– O kodėl anais laikais brovėtės į Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčios rūsius, kuriuose iki šiol daugybė žmonių palaikų?
– Man reikėjo skeleto. Nuo vaikystės vaidinau Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Vyriausiasis teatro dailininkas Vytautas Kalinauskas (1929–2001) – fantastiškas grafikas, tapytojas, scenografas – pamėtėjo idėją, kad man reikėtų skeleto.
Tai būtų kaip modelis, man nereikėtų sėdėti prieš veidrodį ir piešti savo rankų. Be to, geriau išmanyčiau žmogaus anatomiją.
Po pirmojo vokiečių kalbos kurso mes, germanistai, vasarą buvome pasiųsti atlikti praktikos (vietoj darbų kolūkyje) į Šv.Jonų bažnyčią.
Turėjome tvarkyti bažnyčią, joje buvo pilna knygų, kurios netilpo universiteto bibliotekoje.
Kartą žiūriu – iš bažnyčios rūsių darbininkai didelėse medinėse dėžėse neša žmonių kaulus. Eina prie sunkvežimio ir ten juos išverčia. O velnias, galvoju, tiek kaulų, man jų kaip tik reikia. Kur juos veža? – klausiu sargo. Na, kur – į sąvartyną.
Niekam nerūpėjo mūsų kultūrinis palikimas, tai, kad rūsiuose palaidoti žmonės – kilmingi ar nekilmingi. Būtų nuodėmė, pamaniau, jei tuo nepasinaudočiau.
Bet diedukas sargas nedavė man skeleto. Veža į sąvartyną, o man kilniam tikslui – menui – neduoda, nors aš pagarbiai žiūriu į mirtį. Kaip tik kūriau darbų ciklą „Gyvieji ir mirusieji“, kur žmogaus kūną paišiau iš anatomijos knygų. Kaip gražiai Renesanso dailininkai tapė žmonių kūnus! Ir man reikėjo viską padaryti tobulai.
Dieną iš lauko pusės Šv.Jonų bažnyčioje, vienoje iš koplyčių, susiradau vietą, kur grotos išlaužytos, langai išdaužyti, pro kuriuos aš galėčiau įlįsti į vidų.
Naktį pasiėmiau didelį kelioninį krepšį, prožektorių. Kadangi tėvai buvo išvažiavę į sodą, įlipau į bažnyčią, nusileidau į rūsį. Ten buvo pilna skeletų, daugybė medinių karstų. Žiūriu – kampe vienas pasodintas. Susirinkau tą skeletą. Gal pusantros valandos plūkiausi.
Bandau maišą su juo prakišti pro bažnyčios langelį, pro kurį įlipau, o tie kauliukai tai nesilanksto – kišu kišu tą maišą, tie kaulai barška, nepralenda, ir staiga girdžiu: a-a-a, tokią dejonę.
– Ir neišsigandote?
– Sustingau. Man tikrai pasidarė silpna. Atsikvepiu ir bandau prakišti tą krepšį dar kartą. Ir vėl sudejuoja: a-a-a. Stoviu visa nutirpusi, ir staiga koplyčioje, per kurią įlipau į rūsį, užsidega šviesa. Ir prieš mane išdygsta senas pažįstamas – sargas. Ant medinio altoriaus pasitiesęs čiužinį jis miegojo.
Riebiai nusikeikęs paklausė, ką čia veikiu. Vėl aiškinau, kad man reikia paišyti ir tam reikalingas skeletas. Na, gerai, ar nori arbatos? Niekada tos arbatos nepamiršiu, sumaišytos su kažkokiu alkoholiu. Paskui jis atidarė bažnyčios duris ir mane išleido su tuo krepšiu.
– Ar tie kaulai jūsų namuose iki šiol?
– Ne. Kartą, kai manęs nebuvo namie, tėvai viską surinko ir palaidojo. O kur, nepasakė.
Kadangi skeleto galva ant vielos nesilaikė, aš ją nuimdavau ir pasidėdavau po lova. Jie palaidojo kūną, o galvos nerado. Aš tokiu būdu išgelbėjau galvą.
Kitą kaukolę – iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios požemių – man padovanojo vienuolis. Labai įdomią – trepanuotą, su išgręžta skyle. Matyt, įtarta, kad tas žmogus – raganius, o pro tą skylę atseit išeis piktoji dvasia.
Bet namie kaukolių nėra. Dabar jos abi – kino žvaigždės, filmuojasi.
O tada, kol tėvai buvo sode, pripiešiau krūvą eskizų. Viską norėjau parodyti V.Kalinauskui.
Paskui aliejiniais dažais tapiau paveikslų ciklą „Taikos madona“, „Karo madona“, „Gyvieji ir mirusieji“.
Šiame buvo daug figūrų, tad man mirtinai reikėjo tų kaulų.
Paskui pagarsėjau kaip kaukolių rinkėja. Man jas pradėjo dovanoti. Gimtadienis, ir atneša didžiulę tai šerno, tai briedžio kaukolę.
Kai pirmą kartą gavau sąjunginę premiją už Mikės Vanagėlio vaidmenį spektaklyje „Vėjo botagėlis“, valstybė – tuometė Sovietų Sąjunga – man padovanojo kelionę į Kubą.
Nuvežė mus į vieną salą, kur įkurtos krokodilų fermos, o jose buvo laikoma 10 tūkstančių krokodilų. Kai ateina laikas užaugusius skersti ir nudirti brangią jų odą, pirmiausia jiems nukerta galvas ir sumeta į krūvas.
Pernykštės, dvejų metų senumo, trejų, ketverių. Ten liūtys ir kaitra, tad tos senosios kaukolės nuplautos, smėlio nugludintos, gražios. Pasakiau gidui, kad labai norėčiau kaukolės. Va, čia tai būtų eksponatas mano kolekcijoje!
Išsirinkau labai gražią, tačiau bendrakeleiviai pasakė – nepavyks tau jos parsivežti, nes iš Kubos neleidžia išvežti jokių vaisių, augalų, o kaukolių – tuo labiau.
Ir ką aš tada padariau? Aptapiau tą kaukolę. Ji tapo panaši į kaukę. Ir muitinėje niekas nesuprato, kas čia yra.
Ir dabar ji pas mane kabo ant sienos – tualete. Ji ten labiausiai tinka.
– Ar anūkės jos nebijo?
– Ne. Kai krausčiausi iš senojo buto į tą, kuriame dabar gyvenu, stambiųjų žvėrių kaukolės iškeliavo pas draugus.
– Rinkti kaukoles buvo tapę jūsų pomėgiu?
– Taip. Bet aš turiu daugybę pomėgių, man daug kas patinka. Ir dažnai pomėgiai tapdavo darbu. Nuo septynerių metų Akademinio dramos teatro spektakliuose vaidindavau vaikus. Iš pradžių – net nebūdama moksleivė, vėliau – jau studentė.
Vilniaus universitete studijavau vokiečių kalbą, bet baigiau tik du kursus, nes įstojau į tuometę Konservatoriją, į aktorinį. Aktorinį baigiau visą.
Bet vaidybos man buvo maža – pradėjau piešti. Dailės mokiausi Vilniaus Justino Vienožinskio suaugusiųjų dailės mokykloje.
Viena linija, nepakėlusi teptuko, galėjau nupaišyti 15 girtų kaubojų – išrangyti visą paveikslą. Piešimo man irgi buvo maža – puoliau kurti spektaklių scenografijos.
Maskvoje, Valstybiniame kinematografijos institute (VGIK), baigiau aukštuosius kino režisūros kursus, o Danijoje, „Baltic Media Centre“ Bornholme, – televizijos ir kino prodiuserių kursus.
Nardžiau beveik visuose Lietuvos ežeruose, esu pametusi galvą dėl kelionių, man patinka džiazas ir rokenrolas, o vaikystėje mokiausi griežti smuiku ir skambinti fortepijonu.
Džiazą lyginu su klasikine muzika. Tai – sudėtinga muzika ir neprimityvi. (Staiga kavinėje, kur kalbėjomės, pasigirdo džiazo melodija, ir Kristina ėmė linguoti į taktą.)
– Rokenrolo įgūdžiai Kuboje jums turbūt pravertė?
– Dar ir kaip. Kuboje laimėjau titulą „Mis Kuba“ už šokius.
Viešbutyje buvo turistų iš viso pasaulio. Ten vakarais džiazą grodavo juodaodžiai.
Fantastiškai grodavo visokias kubietiškas melodijas. O aš nenustygdavau vietoje – šokau. Vieną kartą į sceną išgrūdo, antrą. Paskui išeidavo į sceną vyrų, moterų ir man pritardavo.
Ir per vieną vakarėlį surengė konkursą, kas geriausiai iš svečių išmoko šokti kubietiškus šokius. Laimėjau ir buvau paskelbta „Mis Kuba“ užsieniete.
Kartą į viešbutį atvažiavo toks vyras ir pasiūlė: Kubos ir Sovietų Sąjungos santykiai draugiški. Kaip žiūrėtumėte į tai, kad pasirašytume darbo sutartį 5 metams ir pagrindiniame mūsų teatre šoktumėte kubietiškus šokius?
Aš taip išsigandau: kaip, mamos nepamatysiu penkerius metus? Ir draugų nepamatysiu? Ir atsisakiau tos sutarties. Be to, tada tai buvo neįprasta, netikėta. O prieš kelionę mokiausi ispanų kalbos ir ispaniškai ten jau susikalbėjau.
– Kas nutiko, kad knygas pradėjote rašyti ne suaugusiesiems, o vaikams?
– Gal dėl to, kad mano, suaugusios moters, pirmoji santuokinė patirtis buvo pernelyg skausminga ir aš nenorėjau liesti suaugusiųjų gyvenimo temų.
Todėl ir pasinėriau į vaikų pasaulį. Tuo labiau kad jis man buvo suprantamas. Dvi sąjungines premijas už geriausius vaidmenis esu gavusi. Ir labai keista, kad už vaikiškus – spektakliuose „Vėjo botagėlis“ ir „Devyniabrolė“.
Rašyti pradėjau dėl to, kad susilaužiau koją ir negalėjau režisuoti. O režisuoti turėjau televizijos filmą „Dvynukės ir močiutės“, kurio scenarijų buvau parašiusi. Ir še tau – sulaužyta koja.
Be to, tuometis televizijos generalinis direktorius Arvydas Ilginis pasakė: Lietuvai užteks vieno serialo „Giminės“.
Bet aš nenorėjau, kad mano scenarijus pražūtų, ir tada pagal jį pradėjau rašyti vaikišką romaną „Gėlių dvaras“. Tai – mano pirmas vaikiškas kūrinys. Tačiau rekordą pasiekė „Blogos mergaitės dienoraštis“ – neseniai pasirodė ketvirtas leidimas.
Maskvoje taip pat planuojama išleisti ketvirtą tos knygos leidimą rusų kalba.
– Ar pragyvenate iš savo kūrybos?
– Sočiai. Galiu nusipirkti vitaminų, naują suknelę, pasidaryti manikiūrą.
Galiu nuskristi trims dienoms į Londoną, kad pamatyčiau miuziklą.
Kūrėja įvertinta daug kartų
K.Gudonytė surengė 15 personalinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje. Ji yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) narė.
Romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas geriausia 2009 metų knyga paauglių kategorijoje (2010 m.).
Romanas „Ida iš šešėlių sodo“ išrinktas geriausia 2012 metų knyga paauglių kategorijoje.
Kultūros ministerija ir Valstybinė kalbos inspekcija apdovanojo diplomu už taisyklingą knygos „Ida iš šešėlių sodo“ kalbą (2013 m.).
Švietimo ir mokslo ministerija skyrė Vaikų literatūros premiją už talentingą kūrybą vaikams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai.
K.Gudonytė gavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos įsteigtą Patriotų premiją už knygą „Jie grįžta per pilnatį“.
