Banglentės – nedidelė Vilniaus senamiestyje esančio prabangaus viešbučio „Pacai“ direktorės R.Pulkauninkaitės-Macikės paslaptis, kurią žino tik jos artimieji, draugai ir šio pomėgio entuziastai.
Dabar vilnietė apie vandens sporto pomėgį ir kelią iki banglenčių, naujausios aistros, papasakojo iš Balio salos, kurioje atostogauja su šeima.
Prieš 12 metų R.Pulkauninkaitė-Macikė išmėgino jėgos aitvarus ir taip užsikrėtė vandens sportu, kad vėliau keitė tik įrangą, kuria galima skrosti bangas.
Nors jėgos aitvarais Rūta plaukia iki šiol, prieš trejus metus rimtai susidomėjo vandenlente.
Bet prieš dvejus metus su šeima atvykus pagyventi į Balio salą moteris iš karto pamėgo banglentes.
„Banglenčių virusu užsikrėčiau tik po dešimto plaukimo. Šis vandens sportas yra pats sudėtingiausias ir jam įvaldyti reikia daug daugiau laiko nei kitoms aštrius pojūčius keliančioms vandens pramogoms“, – pastebėjo vienus metus viešbučiui „Pacai“ vadovaujanti R.Pulkauninkaitė- Macikė.
Dėl šio pomėgio Indonezijos sala Balis prieš dvejus metus tapo dar viena šeimos gyvenamąja vieta.
„Balio saloje jau esame praleidę daugiau nei 10 mėnesių, dabar jau trečią kartą atvykome čia“, – pasakojo ten šiuo metu atostogaujanti ir Indijos vandenyną banglente skrodžianti patrakėlė viešbučio vadovė.
Rūtai plaukiant banglente vietiniai šio sporto instruktoriai su ja sveikinasi, pašaukia vardu. Mat lietuvę kurorte kone visi pažįsta. Kai banglentininkė užsuka masažo, terapeutė pirmiausia pasiteirauja, kaip laikosi jos atžalos – Vėjas (2 m.) ir Upė (5 m.).
O kai moteris apsilanko kavinėje, darbuotojai žino: išgėrus kavos Rūtai reikės atnešti „baltą lentą“ – banglentę.
„Todėl Balio saloje aš pasijuntu lyg grįžusi namo“, – dar kartą įsitikino vilnietė.
Kai tik pirmąkart su vyru Andriumi (40 m.) ir vaikais Rūta atvyko į Balį, mėnesį jie daug keliavo po salą ir ją tyrinėjo ieškodami kur apsigyventi, o banglentes išbandė tada, kai įsikūrė.
„Dar ir dabar, nors esu plaukusi daugiau nei šimtą kartų, negaliu pasakyti, kad esu visiškai įvaldžiusi banglentę. Ne kartą klausiau labai gerai plaukiančių banglentininkų, kiek metų jie užsiima tuo sportu. Visi atsako, kad daugiau nei dešimtmetį. Mano stažas – tik dveji metai“, – patikino pašnekovė.
Kam moteriai reikėjo tokio aštrius pojūčius keliančio sporto, kuriuo dažniausiai užsiima vyrai?
Išgirdusi šį klausimą viešbučio vadovė nusijuokė ir paaiškino: „Dar ne taip seniai buvo klausiama, kam moteriai dirbti arba kam vairuoti automobilį? Net nežinau, ko daugiau – vyrų ar moterų, galite pamatyti ant bangų. O kiek plaukiančių vaikų!“
Nors mokytis raižyti bangas banglente buvo Rūtos vyro sumanymas, jei šis sportas nebūtų patikęs žmonai, ji tikrai nebūtų tuo užsiėmusi.
Viešbučio vadovė banglentę tramdo ne tam, kad kam nors įtiktų ar patiktų, nes Indijos vandenynas – ne žaidimas. Juk banglente kyli ant bangos ir leidiesi nuo jos, krinti, vėl užšoki ant lentos, ir negali prarasti budrumo, nes bangos nevienodos, būtina kaskart įvertinti situaciją iš naujo.
„Gal todėl šis sportas yra toks įdomus ir įtraukiantis“, – įsitikino R.Pulkauninkaitė-Macikė.
Nors moteris turi du mažamečius vaikus, banglenčių sportas su motinyste nesunkiai suderinamas.
Gimus vaikams Rūta pajuto, kad potraukis prie ekstremalių vandens pramogų tik išaugo, nes tam atsirado laiko, kurio įprastai dirbant labai trūksta.
„Kai sūnui buvo penki mėnesiai, mes gyvenome Svencelėje, ant Kuršių marių kranto. Vyras su dukra vieną dieną buvo išvykę į Vilnių. Kaip tik tądien pūtė stiprus šiaurės vakarų vėjas, marias skrodė daugybė jėgos aitvarų mėgėjų.
Paskambinau kaimynei ir sutariau, kad kai sūnus užmigs, atvažiuosiu pas ją, ji prižiūrės vaiką ir mane išleis plaukti. Sutarėme: jam nubudus kaimynė duos sutartinį ženklą nuo kranto.
Tai tiktai vienas pavyzdys, kaip labai norint viskas yra įmanoma“, – pasakojo R.Pulkauninkaitė-Macikė.
Artimieji patrakėlės jau senokai neatkalbinėja nuo aštrių pomėgių, ir net jos vaikai jau stojasi ant banglentės.
Dukra Upė dar prieš ketvirtąjį gimtadienį su instruktoriumi pirmąkart išplaukė į Indijos vandenyną ir kartu su juo čiuožė banglente.
Jai taip patiko, kad tėvai nebegali atsiginti prašymų. „Po truputį mokome, bet neskubame.
Dukra taip pat gerai plaukia ir vandenlente“, – tikino mama.
Adrenalino fanatikų sūnus taip pat ropštėsi ant lentos, kai dar nemokėjo vaikščioti.
Tačiau tėvai apsiribojo jo paplukdymu banglente baseine.
„Vaikų nereikia prie nieko pratinti, jie patys renkasi tai, ko nori“, – pabrėžė pašnekovė.
Darbe R.Pulkauninkaitė-Macikė yra dalykiška, vilki klasikinius kostiumėlius, ją supa prabangi aplinka. Bet mažai kas įsivaizduoja, kad ta pati moteris gali būti tokia pašėlusi, jog laisvalaikiu banglente skrodžia vandenyno bangas.
Kaip pavyksta suderinti dvi savo asmenybės puses – rimtąją ir trokštančią adrenalino?
„Pacų“ vadovei tai pavyksta be didelių pastangų, nes darbas yra darbas, o laisvalaikis skirtas adrenalino teikiančiam sportui, kuris padeda išsivaduoti nuo įtampos. Juk žmogui, kaip ir kompiuteriui, kartais reikia perkrauti atmintį.
„Vandens sportas – man geriausias persikrovimas, galvos išvalymas nuo įkyrių minčių ir įtampos. Kiekvienam žmogui reikėtų surasti tinkamą būdą, kaip save paleisti iš naujo“, – tvirtino viešbučio vadovė.
