Seserys gali atsibusti valgydamos ką tik susiteptą sumuštinį ar persisvėrusios per langą ir gaudydamos įsivaizduojamą išskrendančią žuvį. Gali susapnuoti, jog smenga stogas, ir bandyti rankomis sulaikyti lubas.
Arba imti glėbiais tempti iš lauko į kambarį malkas, nes esą draugai šąla sėdėdami prie gęstančio laužo. Dar – atsistoti priešais miegantį žmogų ir į jį įsistebeilijusios nerišliais sakiniais ką nors pasakoti. Arba tylėti.
Tai, kad šiuos veiksmus seserys atlieka miegodamos, išduoda jų žvilgsnis. Jos pačios jį vadina demonišku. Tarsi skrostų kiaurai kito žmogaus akis.
Kad ir kaip vidury nakties tam žmogui būtų nejauku, jis ramiu balsu turėtų vieną ar kitą sutiktą dvynę paraginti eiti miegoti ir jokiu būdu nesijuokti.
Tai – dvi svarbiausios taisyklės, su kuriomis seserys supažindina ketinančius nakvoti su jomis vienuose namuose. O joms ir jų artimiesiems tai jau seniai tapę kasdienybės dalimi, be kurios gyvenimą sunku įsivaizduoti. Svarbu – nepalikti stiklinės vandens šalia lovos ir visuomet uždaryti balkono duris.
Iš Tauragės kilusios dvynės jau šešerius metus yra įsikūrusios Vilniuje. Jurgita – su širdies draugu, o Rasa šiuo metu dalijasi butu su drauge.
„Kalbame kas naktį, o vaikštome, ką nors veikiame beveik kas antrą. Suprantame, kad tai problema, bet kol kas ji nelabai trukdo gyventi, jei nebandome jos išspręsti. Be to, neaišku, ar tai įmanoma“, – apie miego sutrikimą, vadinamą lunatizmu arba nakvišumu, ėmė pasakoti sesės.
Pasiruoškite. Pateksite į nakvišų nuotykių pasaulį ir kai kada imsite patys balansuoti tarp sapno ir realybės.
Vadino apsisapnavimu
Patį pirmą suvokimą, kad joms yra kažkoks miego sutrikimas, dvynės atsimena nuo tada, kai buvo visai mažos.
Ir nuo to laiko šį reiškinį vadina apsisapnavimu. Iš pradžių pradėjo per miegus kalbėti. Jos viena kitą girdėdavo, girdėdavo ir mama. Rytą viena į kitą pažiūrėdavo ir ištardavo: „Mes vėl buvome apsisapnavusios.“
O vieną košmarišką naktį Jurgita ir Rasa ryškiai prisimena iki šiol.
Rasa: Tada jau lankėme mokyklą. Mūsų su Jurga kambariai buvo vienas šalia kito. Vienas pereinamasis, tad durys visuomet būdavo atidarytos.
Pamenu, ji atbėgo naktį verkdama ir išsigandusi nerišliai kalbėjo: lėktuvas, avarija, žuvo visa šeima – mama, tėtis, brolis.
Sesuo buvo labai įsijautusi, o aš pabudusi nesupratau, ar ji apsisapnavo, ar iš tiesų tai vyksta. Nors pati buvau ne mažiau sunerimusi, bandžiau ją raminti.
Jurgita: Kartą išsiaiškinome, kad abi sapnuojame tokį pat sapną. Viena pradėjo pasakoti, o kita jau žinojo, kaip viskas tęsis toliau. Pačioms tai buvo keista, netgi pasidarė baugu.
Tuo labiau kad sapnas būdavo labai baisus. Sapne girdėdavome grėsmingą muziką, važiuodavo mašina ir tada kažkas nutikdavo. Bet ilgainiui išmokome pakeisti sapno pabaigą, kad jis nesibaigtų tragiškai.
Rasa: Kartais apsirengdavome naktį taip, kaip eisime į mokyklą.
Brolis sėdėdavo iki vėlumos prie kompiuterio ir matydavo, kaip viena sesė ateidavo ir įjungdavo visame aukšte šviesas, kita netrukus išjungdavo.
Jurgita: Mes miegodavome antrajame aukšte, o tėvai pirmajame. Mes vaikščiodavome labai tikslingai. Pamenu, prieš mokyklą kalbėdavome, kad eisime pirkti pieštukų. Būdavo, kad atsibundu valgydama sumuštinį.
Pasirodo, miegodama atsiriekiau duonos, užsitepiau sviesto, užsidėjau dešros.
Šeimos gydytoja tikino, kad lunatizmas yra išaugamas, tad nėra ko jaudintis. Tuo labiau kad namiškiai prie to priprato. Mama buvo įsigilinusi, ką galima daryti ir ko negalima, kai sutinki lunatikuojančius žmones.
Svarbiausi dalykai – nakvišos nereikėtų specialiai žadinti, šaukti vardo, kad neatsibustų. Tada jis gali išsigąsti, nesusigaudyti aplinkoje. Geriau ramiai pasakyti: eik miegoti. Tokią frazę dažnai tekdavo kartoti dvejais metais vyresniam broliui.
Jurgita: Kai lunatikuoji, matai ne tik visus aplinkui esančius baldus, bet dar ir papildomų daiktų, net žmonių, kurių iš tikrųjų nėra. Kartą teko man gyventi vasarą su trimis merginomis, kurioms nebuvau pasakiusi, jog lunatikuoju. Jos išsigando, kai naktį ėmiau rodyti pirštu į kampą – esą iš ten į mus kažkas žiūri.
Žadėjo, kad išaugs
Nors gydytoja ir buvo sakiusi, jog lunatizmą merginos išaugs, taip neatsitiko. Situacijos, į kurias patekdavo dvynės miegodamos, bėgant metams tapo tik sudėtingesnės, labiau įtraukiančios aplinkinius žmones. Sesės kartais susimąsto, kas gali būti toliau?
Rasa: Vieną vasarą buvau išvykusi pakeliauti ir padirbėti į Aliaską. Apsigyvenome su keliais užsieniečiais nuošalioje vietoje, į kurią užklysta įvairių gyvūnų. Pavyzdžiui, briedžių, meškų.
Mano namelio durys buvo senoviškos, jų iš išorės neatidarysi, o iš vidaus pakanka tik pakelti vieną kablį. Ir vieną savaitę, atėjus rudeniui, ėmė kasnakt kartotis tokia pat situacija.
Aš atsibusdavau stovėdama po lietumi. Susivokdavau, jog esu išėjusi į lauką. O prieš kelias dienas mus buvo įspėję, kad teritorijoje pastebėta meška. Aš išsigandau. Ir ėmiau prašyti kitų – gal galėtume pakeisti spyną.
Tačiau papildomas kabliukas neapsaugojo. Aš vėl atsidūriau lauke. Tada sugalvojome, kad reikėtų spynos su kodu, tačiau ir ji nesuveikė! Vėl aš – lauke.
Pagaliau sugalvojome įtaisyti ant durų varpelį, kuris suskambęs pažadintų draugus ir jie man lieptų eiti miegoti. Net išmokiau juos tai pasakyti lietuviškai. Tas pasakymas su akcentu mane prikeldavo ir nueidavau miegoti.
Per 3 mėnesius Aliaskoje ne vien ta savaitė buvo įtempta. Kartą prabudusi rytą Rasa prisiminė sapną, kaip su bičiuliais gulėjo prie laužo. Ugnis pradėjo gesti ir ji ėmė nešti malkas norėdama laužą pakurstyti ir visus sušildyti.
Rasa: Sapnas buvo toks ryškus! Apsidairiau. Šalia lovos gulėjo šūsnis malkų.
Tapo aišku, kad tas malkas atnešiau aš. Bet jos juk buvo lauke, apie 150 metrų nuo trobelės.
Išėjau pasižiūrėti, kokiu keliu aš turėjau nueiti. Stovėjo autobusai, dviratis.
Juos visus turėjau naktį praeiti keliaudama paimti malkų. Tą akimirką suvokiau, kokia pavojinga buvo situacija.
***
Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienį pasirodysiančiame „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“. Primename, kad penktadienį ir šeštadienį laikraštis neišeis.
