Savo svajonės link Justinas ėjo nuo Vilniaus licėjaus, kuriame mokėsi, laikų. Baigęs licėjų jis išvyko studijuoti į Voriko (Anglija) universitetą, po to rašė mokslinį darbą Edinburgo (Škotija) universitete, kur jam prieš kelerius metus buvo suteiktas chemijos mokslų daktaro laipsnis.
Tai jam atvėrė duris į Londono karališkąjį koledžą („Imperial College London“), kuriame, pasitelkęs DNR nanotechnologijos žinias, vykdė projektą bendradarbiaudamas su Jungtinės Karalystės gynybos ministerija („Ministry of Defence“).
Po metų Justinas buvo pakviestas dirbti vienoje privačioje kompanijoje Kembridže – čia kūrė naujos kartos DNR sekoskaitos technologiją.
Dirbti mokslinį darbą Vakarų šalyse jam nebuvo jokių kliūčių. Bet atradimų kelią Justinas nusprendė tęsti Lietuvoje ir dabar kasdien į darbą Vilniuje įsikūrusioje įmonėje eina lyg į šventę.
Vilnietis pastebėjo, kad vis dažniau iš užsienio į Lietuvą grįžta perspektyvūs mokslininkai ar kitų sričių specialistai, studijas baigę svetur.
„Sugrįžau tikrai ne pirmuoju traukiniu ir esu tikras, kad panašių traukinių bus vis daugiau“, – įsitikinęs jaunas mokslininkas.
Dirbdamas mokslinį darbą Vilniuje Justinas turi galimybių dalyvauti kuriant įrankius įvairiems naujiems ligų gydymo metodams.
„Pavyzdžiui, vėžiui gydyti viena naujausių chemoterapijų sukurta taip, kad paties žmogaus imuninė sistema būtų nukreipta prieš šią ligą. Paėmus iš ligonio kraujo, jo baltieji kūneliai programuojami atpažinti vėžio, kuriuo žmogus susirgo, rūšį.
Po to kraujas vėl suleidžiamas pacientui ir tie kraujo kūneliai naikina vėžį“, – apie tyrimus, prie kurių yra tekę prisiliesti, pasakojo mokslininkas.
Šiuo metu jis dirba „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pažangių technologijų grupėje. Dalyvauja kuriant naujus produktus ir biotechnologijas, kurios padėtų žmonėms gyventi sveikiau ir ilgiau.
Tačiau patikino, kad taip pat galėtų padėti žmonėms išsiauginti, pavyzdžiui, bakterijų, kvepiančių braškėmis. Tam reikėtų sukurti iš braškių geną, kuris ir suteiktų bakterijoms šį nuostabų kvapą.
Chemija J.Šlikas užsikrėtė nuo vaikystės. Dažnai ir mokykloje, ir namie eksperimentuodavo. Vienas bandymas baigėsi nesėkmingai – teko ilgai gydytis akis, bet medikai išgelbėjo regėjimą.
„Nė kiek nesigailiu dėl to, kad esu nudegęs nagus. Iš kiekvienos patirties, kad ir skaudžios, būtina ką nors išmokti. Chemija domėjausi ne tik licėjuje.
Mama įsitikinusi, kad ja pradėjau domėtis dar tada, kai mažas virtuvės plautuvėje turkšdavausi plaudamas indus, o muilo burbulai skraidydavo kone po visą butą. Čia mamos teorija.
O man pačiam visada buvo labai įdomūs įvairių cheminių medžiagų virsmai, apie tai skaičiau daug mokslinių knygų, nes mūsų namuose visada jų būdavo“, – prisiminė Justinas.
Justinas nesigaili anksti palikęs tėvų namus: „Iškristi iš saugaus lizdo – naudinga. Gyvendamas vienas užsienyje puikiai žinojau, kad rytą mama neprižadins ir, jei nepasidarysiu valgyti, niekas man nieko nepagamins. O, jeigu per kelias dienas ištaškysiu visus pinigus, teks ir pabadauti.“
O kodėl beveik rožėmis klotą mokslininko kelią Vakaruose iškeitė į darbą gimtajame Vilniuje? Justinas visada žinojo, kad vieną dieną nusipirks lėktuvo bilietą namo: „Tik atrodo, kad žolė svečiose šalyse žalesnė. Ten, kur nėra šeimos, artimųjų, draugų, visada būsi tik svečias.
Todėl ir atėjo diena, kai nusipirkau bilietą namo, nors turėjau visas galimybes tęsti mokslinį darbą ir Kembridže, ir kitose užsienio mokslo įstaigose.
Esu mokslininkas, bet man patinka būti kuo arčiau to produkto, kurį padėjo sukurti pasirinkti moksliniai metodai. Kai vienas draugas papasakojo, kad Vilniuje yra įmonė, kurioje būtent taip būtų galima dirbti, tuoj pat nusprendžiau nusiųsti savo gyvenimo aprašymą.
Taip atsiradau „Thermo Fisher Scientific Baltics“, nors noras grįžti į Lietuvą buvo susijęs su kitokiais mano planais.“
Daugiau nei prieš metus sugrįžęs į Lietuvą Justinas nusprendė įkurti savo įmonę „Mikroarai“.
Jos mokslininkui prireikė įgyvendinant idėją auginti augalus be dirvožemio.
Tam Justiną paskatino mintys apie vis didėjantį dirbamos žemės stygių ir žmonių poreikį valgyti kokybišką, ekologišką maistą.
„Juk žemės nepakanka ir miškams, ir javams, ir kitoms kultūroms. Todėl, mano galva, būtina pasinaudoti naujomis technologijomis, prie kurių sukūrimo norėčiau prisidėti su savo įmone.
Esu tikras, kad augalų auginimas be dirvožemio – mūsų visų ateitis. Kai kurie augalai negalėtų užaugti be dirvožemio, bet tikrai yra tokių, kuriuos galima užauginti ir be jo. Todėl geriau žemę patausoti kitiems tikslams“, – įsitikinęs J.Šlikas.
Vilniaus centre išsinuomotame vos dvylikos kvadratinių metrų rūsyje per porą savaičių jis įkūrė tikrą augalų laboratoriją – čia be dirvožemio jau užaugino salotų, pomidorų, medetkų, šalavijų, bazilikų.
„Savo įmonėje atlieku tyrimus, kurie padėtų išsiaiškinti, kaip užauginti daržoves ar augalus, kurių savybės ir kokybė niekuo nesiskirtų nuo tų, kuriuos užaugina mūsų mamos ar močiutės savo daržuose ir šiltnamiuose“, – kalbėjo Justinas.
Šiuo metu savo laboratorijoje jis naudoja akvaponikos metodą: viename rezervuare suleista keturiasdešimt nedidelių karpių, o vandeniu, kuriame jie plaukioja, skalaujamos augalų šaknys.
Jos išvalo tą vandenį, kuris vėl sugrįžta į karpių rezervuarą. Kitaip tariant, augalai tręšiami žuvų trąšomis.
„Mano tikslas – sukurti ir pastatyti tokį akvaponikos modulį, kuris turėtų nuolatinę savo vietą, reikiamą apšvietimą. Jei kas nors norėtų auginti, tarkime, tik vieną kvadratinį metrą salotų, tam prireiktų tik vieno modulio“, – apie savo atradimus pasakojo mokslininkas.
Paklaustas, kiek daržininkų jam padeda prižiūrėti daržoves, Justinas šyptelėjo: „Viską darau pats. Kai sistema sukurta, priežiūros jai reikia mažai.
Žuvys šeriamos automatiškai, šviesa įsijungia ir išsijungia irgi automatiškai. Vandens kokybė stebima nuotoliniu būdu.
Lieka tik kartą per savaitę atvažiuoti papildyti žuvims maisto ir išvalyti filtrus. Mano užaugintas salotas suvalgė žmonės, kuriems įdomi akvaponikos sistema.
Draugė irgi labai patenkinta, nes namie šaldytuve nuolat yra žalumynų.“
Studijuodamas užsienyje Justinas susirgo ne tik chemija ir su ja susijusiais išradimais.
Tiesa, pirmaisiais studijų metais jis su pavydu žvelgdavo į kitų disciplinų studentus, kurie per savaitę turėdavo vos po penkias paskaitas ir daugybę laisvo laiko širdžiai mielai veiklai ar pramogoms.
„Studijuodamas doktorantūroje kvėpavau jau laisviau, todėl nusprendžiau pasportuoti ir pasirinkau Edinburgo universiteto sportinio šaudymo klubą“, – pasakojo Justinas.
Šaudyti jam sekėsi taip puikiai, kad per trejus metus tapo studentų šaudymo klubų komandinių ir individulių varžybų čempionu.
Be to, turėjo progos pakeliauti, nes varžybos vykdavo ir Škotijoje, ir užsienyje.
„Teko netgi naujus šaulius treniruoti, nes pats jau žinojau, kaip tapti pačiu geriausiu naujoku. Kita vertus, man patinka perduoti kitiems žinias. Tai padeda ugdyti kantrybę“, – sakė Justinas.
Pastaruoju metu šaudymą jis primiršo, bet be sporto neliko – susižavėjo boksu. Ir kuo toliau, tuo labiau jį traukia ši itin vyriška sporto šaka.
„Niekada nemaniau, kad susižavėsiu kovine sporto šaka, nes nesu konfliktiškas žmogus. Tačiau bokso treniruotės ir jų kaita, kai pratimai kiekvieną kartą vis kitokie, mane sudomino.
Be to, judėjimas ir širdies plakimas – šimtas penkiasdešimt dūžių per minutę visą valandą – bene geriausias sprendimas mano gyvenime sporto srityje“, – paatviravo Justinas, jau penkerius metus bandantis jėgas bokse.
Tiesa, prisipažino niekada neplanuojantis kautis ringe. Boksininko įgūdžiai galbūt praverstų tada, jei prireiktų kokioje nors situacijoje apsiginti arba apginti kitą žmogų.
„Kita vertus, labai svarbu gyvenime turėti mėgstamą veiklą ir tikslą, kurio sieki. Tada viskas stoja į vietas ir būna gerai, nepriklausomai nuo to, kur žmogus gyvena“, – įsitikinęs Justinas.
