Vladimiras sugeba naudotis kompiuteriu ir taip palaiko ryšius su išoriniu pasauliu, kurie be šiuolaikinių technologijų būtų itin menki. Kompiuterį vyras valdo specialia pele lūpomis. Ją parsisiuntė iš JAV prieš dešimtmetį, ir tada jo gyvenime tarp keturių sienų atsirado daugiau veiklos. Į telefono skambučius atsiliepia, duodamas jam nurodymus balsu.
Vladimiru per dienas rūpinasi jo mama. Ir ne tik per dienas – ji keliasi ir naktimis, kad kas kelias valandas jį apverstų ant kito šono. To reikia, kad neatsirastų pragulų. „Mama manimi rūpinasi taip, kad per 18 metų nesu turėjęs nė vienos pragulos. Turėjau tik vieną mažytę, ir toji atsirado tada, kai gulėjau ligoninėje“, – sakė vyras.
Vladimiro tėvai išsiskyrę, tėvas gyvena Anglijoje. Mamai juo rūpintis nelengva, pačią kamuoja nugaros ir sąnarių skausmai. Tiesa, kartais į pagalbą atskuba atskirai gyvenanti sesuo Oksana su šeima.
Iki 16-os metų Vladimiras buvo toks pats, kaip visi jaunuoliai. Tiksliau, jis buvo kiek labiau pasiutęs, mėgo bėgti iš pamokų, todėl devintoje klasėje buvo paliktas mokytis antrus metus. Mokėjo vairuoti mašiną ir jau būdamas penkiolikos priemiestyje gyvenusius senelius nuveždavo į turgų. „Tikrai nemanau, kad buvau toks blogas, jog nusipelniau baisios Dievo bausmės. Kai kažkam iš bičiulių reikėdavo pagalbos, aš padėdavau“, – sakė vyras.
Jo gyvenimo tragedija nutiko 2001 m. rugsėjo 26 d., kai jis iškrito iš medžio.
Tą vakarą jis su draugu ir dviem merginomis vaikštinėjo po netoli nuo namų sostinės Baltupių mikrorajone esantį Jomanto parką. Prisipažįsta, kad buvo šiek tiek išgėręs. Buvo vėsu, ir, kad merginos nesušaltų, Vladimiras sumanė pakurti laužą. Ant žemės po lietaus sausų šakų nebuvo, taigi įsilipo į pušį, kad galėtų jų prilaužyti (taip buvo daręs ir seniau). Jau buvo parūpinęs šakų ir norėjo lipti žemyn, kai koja paslydo ir jis griuvo žemyn iš maždaug 8 metrų aukščio.
Į žemę pirmiausia atsitrenkė jo pečiai, tada – galva. Po smūgio sąmonės neprarado, tik gulėjo, negalėdamas pajudėti, o burnoje jautė kraujo skonį. Labiausiai išsigando būtent to kraujo (o atsirado todėl, kad nuo stipraus smūgio taip kaukštelėjo dantimis, kad keli pradėjo klibėti).
Sąmonės šešiolikmetis neprarado ir vėliau – atsimena, kaip viena mergina šaukė, kad jis nemiegotų, kaip kartu su bičiuliais laukė greitosios pagalbos. Suprato, kad greitoji, važiuodama iš miškelio, įstrigo purvyne, žmonės nesėkmingai mėgino ją stumti, galiausiai ištraukė atvykusi gaisrinė. Vladimiro tėvai, sužinoję apie nelaimę, į ligoninę nuvyko pusvalandžiu greičiau nei jis.
Ligoninėje šešiolikmetis dar bandė prieštarauti, kad jam nereikia deguonies kaukės, nes gali kvėpuoti pats, o tada buvo nuvežtas į operacinę.
Netrukus medikai tėvams pranešė baisią žinią – lūžę visi jo kaklo slanksteliai nuo trečio iki septinto, vaikinas turbūt neišgyvens, o jei ir išgyvens, nieko gero nebus.
„Dabar mano galvą prilaiko titano plokštelės, nes iš kaklo nieko nelikę“, – konstatuoja Vladimiras.
Su savo bejėgiška būsena jis susitaikė per ilgą laiką. Prisipažįsta, kad pirmuosius metus po traumos buvo piktas, agresyvus arba liūdnas. Jo artimiesiems su juo buvo labai sunku.
Vaikinas mėgino ir nustoti valgyti bei gerti, nes nenorėjo gyventi su tokia baisia negalia, bet tuomet būdavo maitinamas ir girdomas per jėgą.
Atrado naują tikslą
Dabar Vladimiras vėl nori gyventi ir stengiasi būti optimistas. „Būna, draugai pasakoja, kad pasijuto blogai, nes kažkas nepasisekė. O tada prisiminė mane, negalintį pajudėti, pagalvojo, kad man daug blogiau, ir pasijuto geriau. Kai jie taip sako, jaučiuosi gerai – na, juk jiems palengvėjo, taigi sugebėjau būti jiems naudingas“, – pasakojo žodžio kišenėje neieškantis vyrukas.
Neseniai jis atrado dalyką, kuris jį labai džiugina. Tai – kelionės po Lietuvą, kad ir netoli nuo namų. „Pernai buvau iš namų išėjęs 18 kartų, o šiemet – 33“, – pasidžiaugė. Kiekvienas kartas jam – didelis įvykis, dėl to ir skaičius taip tiksliai atsimena.
Iki tol jis keliolika metų dienas leisdavo namie ir niekur iš jų išjudėti nenorėjo – gal bijojo nepažįstamų žmonių žvilgsnių, o gal laiptinės, nes kartą, kai jį nešė, buvo iškritęs. Visgi prieš porą metų ryžosi iškeliauti į lauką, o po to ten norėjo vėl ir vėl – pagavo azartas.
Prasitarė, kad noras keliauti užplūdo po to, kai prieš trejus metus nustojo vartoti alkoholį. Tai kas, kad rankų nevaldo – atsirasdavo „geradėjų“, kurie jam stiklinę prie burnos pridėdavo, o ir cigaretę palaikydavo, kad jis galėtų užtaukti dūmą.
Žalingų įpročių Volodia ryžosi atsisakyti po to, kai ilgai sirgo. Tuo metu alkoholio negėrė, nes vartojo antibiotikus, o ir pasveikęs susiprato, kad jam to visai nereikia. Tiesa, draugų po to, kai jis atsisakė alkoholio, sumažėjo.
Išsipildžiusios svajonės
Keliones pamėgusiam neįgaliam vyrui į lauką iškeliauti nėra taip paprasta – vežimėlį ir Vladimirą iš trečio namo aukšto turi išnešti trys vyrai, na, pajėgia išnešti ir dviese, bet būna sunku. Taip pat reikia parnešti jį atgal. Vladimiras turi gerų bičiulių ir artimųjų, bet visgi jiems nėra lengva rasti laiko vežimėlio nešiojimui.
Paskutinį kartą šiais metais Volodia lauke buvo rugsėjo 1-ąją. Kai orai atvėsta, jam reikia labai saugotis virusų. Jis kvėpuoja per į kaklą įstatytą vamzdelį, tad iki šio turi ateiti oras, tačiau kartu lengvai gali ir peršalti. „Kai tėvas dar gyveno su mumis, mane švelniai pravardžiavo kambariniu augalu dėl to, kad man pavojingas bet koks skersvėjis“, – sakė Vladimiras. Tačiau jis tikisi šiemet į lauką dar išeiti ir pasidžiaugti gražiais bobų vasaros orais.
Jam labai smagu ir tiesiog važiuoti automobiliu bei žiūrėti pro langą. Šiemet su sesers šeima ilsėjosi Lietuvos pajūryje, Klaipėdoje pirmą kartą pamatė delfinus, taip pat buvo Kaune, su draugais važiavo prie ežero.
Kelionių metu prie vežimėlio prikaustytas vyras prašo bičiulių telefonais filmuoti tai, ką jie veikia, ir atsiųsti filmuotą medžiagą jam. Tada jis iš filmuotų vaizdų sukuria filmuką apie išvyką (valdydamas kompiuterį lūpomis, savarankiškai išmoko dirbti su vaizdų montavimo programa).
„Pradžioje aš abejojau, ar to filmavimo reikia, bet dabar matau, kad smagu ir pačiai pažiūrėti filmukus apie mūsų senesnes keliones ir jas atsiminti“, – sakė Vladimiro sesuo Oksana.
Taip pat lovoje dienas leidžiantis vyras mėgsta žiūrėti filmus, komedijas ir fantastiką, o tuos, kurie jam labai patinka, pavyzdžiui, prancūzų komediją „Vienas plius viena“, yra matęs daugiau nei 10 kartų.
Kūno nevaldo, bet skausmą jaučia
Pernai Vladimiras su artimųjų pagalba buvo nuvykęs prie LR Seimo, kur vyko akcija už medicininių kanapių legalizavimą. „Man jų aliejaus preparato buvo parvežę iš Vokietijos, kur jo galima įsigyti vaistinėse, ir įsitikinau, kad jis tikrai pagerina mano būklę. Tada galėjau užmigti be migdomųjų, be kurių šiaip neužmiegu, nes nuolat skauda visą kūną. Taip, aš kūno nevaldau, bet jo skausmą jaučiu“, – sakė Vladimiras.
Ir pridūrė, kad kai jį neša ar kitaip judina, kūno skausmas dar labiau padidėja, bet dėl to jis tikrai nesiruošia atsisakyti kelionių.
O dar jis svajoja kada nors gyvenime nueiti į naktinį klubą, juk niekada gyvenime nėra ten buvęs. Ką ten veiktų? „Man patinka muzika, taigi jos klausyčiaus, be to, man būtų įdomu žiūrėti, kaip žmonės linksminasi. Po paprasto klubo gal išsiruoščiau ir nueičiau net į striptizo klubą – aš pats tebeesu skaistus, bet būtų įdomu pažiūrėti, kas tuose klubuose vyksta“, – prisipažino vyras.
Jis jau turėjo ne vieną svajonę, kurią pavyko išpildyti. Ilgą laiką norėjo papračiausio dalyko – patekti po lietumi, ir praėjusią vasarą, kai buvo su bičiuliais nuvykęs prie ežero, tai galiausiai nutiko. Kiti puolė nuo lietaus slėptis, o Volodia juo mėgavosi.
Dar jis svajojo kada nors visą naktį žiūrėti į žvaigždėtą dangų, ir šią vasarą, nuvykęs į sodybą, taip ir padarė. Draugas jį kas kelias valandas apversdavo ant kito šono ir žiūrėjo, kad jis nesušaltų, o jis grožėjosi kitiems įprastu vaizdu.
Dabar Vladimiras svajoja kada nors paskraidyti nedideliu lėktuvėliu – ne kartą važiavo pro Paluknio aerodromą ir matė iš ten kylančius lėktuvus, tačiau pusvalandžio skrydis kainuotų bene 100 eurų, taigi jam tai sunkiai įkandama. Dar svajoja nuvykti į Merkinės piramidę ir susitikęs pasišnekėti su jos įkūrėju Povilu – su juo jau susirašinėjo ir sutarė, kad kada nors susitiks.
Viltis dar gyva
Pati didžiausia Vladimiro svajonė – kada nors nukeliauti į Izraelį. Girdėjo legendą, kad ten teka šventa upė, į kurią įbridę neįgalieji atgauna sveikatą. Labai norėtų ir pats pamėginti – o gal ir jam pasiseks.
Tad ar vien galvą judinantis vyras turi vilties, kad pasveiks? „Na, tikėjimas tikrai nepakenks, mėgstu apie tai pasvajoti. Pasvajoju ir apie tai, kad susirasiu merginą, su kuria vienas kitą mylėsime. Bandžiau su merginomis susirašinėti pažinčių portaluose, bet, suprantama, sužinojusios, kad turiu negalią, ir dar tokią sunkią, jos prapuola. Tiesa, susiradau ir vieną bičiulę, kuri maloniai su manimi bendrauja. Tuo metu, kai pirmą kartą susitikome gyvai, ji turėjo draugą, bet netrukus išsiskyrė. Draugai po to juokavo, kad ji, pamačiusi mane, nusprendė jį mesti“, – pasakojo Volodia.
Draugų, kurie bent retkarčiais jį aplinko, jis turi, nors ir nedaug. Su vienu geriausių savo draugų susipažino, gulėdamas sanatorijoje, kur tas dirbo sanitaru. Vieną naują draugą susirado visai neseniai, kai tas atėjo pas jį pirkti daikto pagal skelbimą. Jie gal pusvalandį kalbėjosi, tas vyras paklausė, ar galėtų pas Vladimirą užsukti kitą dieną, ir šis su džiaugsmu sutiko.
Sumokėjus už butą mažai telieka
Vladimiras dabar linkęs pabrėžti malonias smulkmenas ir gyvenimu skųstis nelinkęs, bet visgi konstatuoja, kad jiems su mama finansiškai išsiversti sunku. Jie gyvena dviese 4 kambarių bute, tad vien už butą šaltuoju metų laiku mokesčiai kartais siekia kone 300 eurų. Kainuoja ir vaistai, higienos reikmenys, o jų su mama pajamos, kartu sudėjus – 566 eurai (jo neįgalumo pašalpa – 280 Eur ir mamai skiriama slaugos išmoka – 286 Eur). Taigi prieš ką nors pirkdami jie visuomet tariasi, ar tikrai to reikia.
Užtat Vladimiras mielai sutiko, kai vienas žmogus, kurį pažįsta tik internetu, pasisiūlė jam sukurti interneto svetainę, kurioje skelbiamas jo sąskaitos numeris tiems, kurie norėtų jį paremti materialiai, bei kontaktai norintiems tiesiog su juo pabendrauti. „Jau ir taip buvo nelengva verstis, o ir kelionės, tegu ir po Lietuvą, kainuoja. Būčiau labai dėkingas, jei kas nors man padėtų“, – sakė vyras.
Norintieji Valdimirui padėti daugiau informacijos ras čia.
