Tai, kad Daivaras baigė dvylika klasių, turi daug draugų, ruošiasi mokytis vairuoti automobilį ir įgyti specialybę, jo mama ypač vertina.
Susivienijo visa mokykla
Sūnaus mokyklos baigimas kartu su visa klase Vitalijai atrodo ypač didelis pasiekimas dėl to, kad jam grėsė namų mokymas. Visą 5 klasę jį su vežimėliu iš vieno aukšto į kitą pernešdavo du vyriškiai ir tai buvo pernelyg sudėtinga, taigi mamai pasakyta, kad nuo 6 klasės berniukui reikės mokytis namie.
„Mane tai labai išgąsdino, juk Daivaras nuo mažumės buvo labai socialus, mėgstantis bendrauti vaikas. Draugų jis greit rasdavo ir klasėje, ir ligoninėje. Tad neįsivaizdavau jo, visą laiką besimokančio namie vieno, tik su mokytoju. Ir tada „Bičiulystės“ laikraštyje perskaičiau, kad yra toks dalykas, kaip laiptų kopiklis“, – prisiminė mama.
Ši žinia ją ir nudžiugino, ir nuliūdino – išeitis buvo, bet ji kainavo 11 tūkstančių litų, o apie tokią sumą ji, tuo metu sūnų auginusi viena, negalėjo nė svajoti. Apie laiptų kopiklį ji papasakojo mokyklos administracijai, ir netrukus ledai pajudėjo – mokyklos bendruomenės nariai savo iniciatyva ėmėsi rinkti lėšas laiptų kopiklio pirkimui. Gerų žmonių dėka jis buvo įsigytas.
Vitalija iki šiol jaučiasi dėkinga žmonėms, dėl kurių gerumo jos sūnus galėjo baigti mokyklą taip, kaip visi vaikai. Taip pat ji dėkinga ir mokyklos bendruomenei, jo klasės draugams, kad jie jo nelaikė kitokiu ir neatstūmė.
Mokykloje Daivaras neblogai mokėsi, uoliai lankė pamokas ir net buvo gavęs „Gimnazijos garbės“ apdovanojimą už mažiausią praleistų pamokų skaičių. Na, o dabar jo mama norėtų laiptų kopiklį perduoti kito vaiko, kuriam jis taip pat reikalingas, mokymo įstaigai
Kartą Vitalija net susigraudino, kai gatvėje sutiko buvusio sūnaus bendraklasio, turėjusio regos sutrikimų, seserį, kuri jai pasakė: „Ačiū, Daivaras padėjo mano broliui geriau jaustis mokykloje.“
Bus protingas, bet nevaikščios
Kad Daivaras negalės vaikščioti, paaiškėjo greitai po jo gimimo. Besilaukdama Vitalija tikėjosi, kad viskas buvo gerai. Tiesa, kai jai aštuntą nėštumo mėnesį jai darė echoskopijos tyrimą, gydytojas labai atidžiai žiūrėjo į ekraną, bet nieko nepasakė, tik išdavė siuntimą į Kauną. Kaune gydytojas irgi ilgai žiūrėjo į ekraną, bet irgi nieko nepasakė.
Daivaras pasaulį išvydo gražią ir saulėtą birželio dieną. O netrukus jo mamai gydytoja pranešė, kad sūnus gimė su įgimta yda – stuburo smegenų meningocele (Spina Bifida), paprastai tariant, stuburo problema, neleidžiančia vaikščioti. Laukė operacija, bet jau buvo galima prognozuoti, kad ji nieko nepakeis.
Dabar medikai pataria moterims nėštumo pradžioje vartoti folio rūgštį, bet prieš devyniolika metų tokių rekomendacijų nebuvo. „Kurį laiką besilaukdama gėriau nėščiosioms skirtus vitaminus, bet tikriausiai jų sudėtyje folio rūgšties nebuvo, o dėl jos trūkumo vaisiaus stuburas ir nesusiformavo iki galo“, – prasitarė Vitalija.
Suprantama, sužinojusi, kad jos vienintelis sūnus nebus toks, kaip visi, mama labai išgyveno ir daug verkė. Vis galvojo, kad kiti vaikai bėgios, spardys kamuolį, žais gaudynes, o jos sūnus šių džiaugsmų nepatirs. Na, o kartais prabusdavo viltis, kad šiuolaikinė medicina pasistūmės į priekį ir viskas bus gerai.
Tvirtybės moteris įgavo tada, kai jos 6 mėn. sūnų operavęs chirurgas pasakė: „Viskas bus gerai, jūsų sūnus bus protingas.“
„Šie žodžiai buvo paprasti, bet jie man įkvėpė jėgų ir tikėjimo, kad viskas bus gerai“, – sakė moteris.
Gyvena aktyvų gyvenimą
Nors vaikščioti Daivaras ir nepradėjo, su jo negalia apsipratusi mama dabar moka džiaugtis tuo, ką turi. „Dabar jau žinau – tai, kad žmogus nevaikšto, nėra pati didžiausia tragedija. Nes Daivaras, nors ir sėdi vežimėlyje, žaidžia krepšinį kartu su sveikais vaikinais, dalyvauja rajoninėse neįgaliųjų varžybose, mokyklos „Protmūšiuose“, trankosi su draugais po miestelį taip, kaip ir bet kuris kitas jaunuolis. Būna ir taip, kad 23 val. jo dar nė kvapo. Į mano žinutę, kada grįš, jis paparastai atsako: „tuoj“. Tik tas „tuoj“ visada reiškia skirtingus laiko intervalus“, – pasakojo Vitalija.
Vitalija atsiminė išleistuvių vakarą, kuriame jiedu dalyvavo kartu. Mama apie 23 val. iš šventės grįžo namo, o sūnus ją palydėjo ir grįžo atgal, nes norėjo su klasės draugais pasitikti saulę.
Kai Vitalija 7 val. ryto atsikėlė ir pradėjo ruoštis į darbą, manė, kad sūnus paryčiais grįžo namo, bet pamatė, kad jo vis dar nėra. Paskambino jam ir sužinojo, kad jis šnekasi su draugu. „Tuoj grįšiu“, – tradiciškai pažadėjo.
Daivaras su mama, kai randa galimybių, keliauja po Lietuvą. Vykdavo į ekskursijas su klasės draugais, lydimas mamos. Vitalija iki šiol atsimena išvyką septintoje klasėje ir šaunų vairuotoją, kuris nė neprašytas Kaune stengėsi autobusą privežti kuo arčiau naujametės eglės („Aš pati būčiau pražilusi, vairuodama automobilį tokiais skersgatviais, kokiais jis vairavo autobusą“), kad vaikinas galėtų kartu su visais pasigrožėti žaliaskare. Taip pat tas vairuotojas mielai ne kartą kėlė Daivarą į autobusą ir iš jo, nors galėjo abejingai sėdėti.
Nukasdavo sniegą mokyklos link
Dar vienas labai sunkus šeimos gyvenimo etapas buvo tuomet, kai, Daivarui mokantis 3 klasėje, nuo širdies smūgio mirė jo tėvas, kuriam tuo metu buvo 44 m.
Gimus sūnui moteris liko namie juo rūpintis, o po vyro mirties suprato, kad reikės grįžti į darbą. Ji labai nerimavo, kaip sūnus susitvarkys, likęs vienas namuose, bet jis neprapuolė – pasišildydavo maisto ir kitaip savimi pasirūpindavo.
Beje, iki sūnaus gimimo Vitalija dirbo rajoninio laikraščio žurnaliste, tačiau vėliau, pasikeitus situacijai, išėjo dirbti į prekybos centrą.
Rašyti ji mėgsta ir dabar, tad kartais vasarą savaitei išvyksta į literatų seminarą Šventojoje, o sūnų palieka vieną. Ir jis neprapuola, valgyti pats pasigamina ir dar grindis prieš mamos sugrįžimą išsiurbia.
Taip pat mama gali sūnų pasiųsti į parduotuvę ar paprašyti sukrauti malkas, na, jei tik jis gali iki jų privažiuoti vežimėliu.
Žiemą, kai daug sniego, vežimėliu judėti nelengva – būna, kapstos kapstos, o į priekį nė nepajuda. Būdavo ir taip, kad mama pati sūnui nukasdavo taką mokyklos link.
O kartais Vitalijai tenka tylomis nuryti kartėlį, kai išgirsta repliką: „Tau gerai, tu ir dirbi, ir išmoką už sūnaus priežiūrą gauni“ – juk ji kažin ką atiduotų, kad toji išmoka jai nepriklausytų.
Kalėdoms – nauja tranporto priemonė
Daivaro vežimėlis turėjo įvairiausių vardų, buvo pramintas ir „Ferrari“, ir „Lamborghini“. O prieš keletą metų prie vaikino miestelyje priėjo nepažįstamas vyras ir pradėjo klausinėti, ar vežimėlis patogus, ar nenorėtų naujo. „Po to sūnus namie manęs paklausė, kas galėjo būti tas vyras, jį apibūdino, ir per „Google“ suradome, kad tai Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės pirmininkas Petras Puskunigis. Ir štai to vyro iniciatyva netikėtai Kalėdoms Daivaras gavo dovanų naują vežimėlį“, – pasidžiaugė mama.
Taigi Vitalija moka džiaugtis gyvenimu ir savo sūnumi tokiais, kokie jie yra. Tiesa, ji neslepia, kad jaučia nerimą dėl naujo sūnaus gyvenimo etapo.
Šiomis dienomis Daivaras kaip tik iškeliavo į Kauną, kur mokysis vairavimo, o paskui neįgaliųjų profesinės reabilitacijos centre planuoja įgyti informacinių technologijų specialybę. Mamai labai neramu, kaip sūnus Kaune pritaps, kaip jiems seksis gyventi atskirai.
„Taip, aš nerimauju, bet, ko gero, nerimauja ir sveikų vaikų tėvai, kai šie pradeda naują gyvenimo etapą, taigi mūsų situacija nėra labai išskirtinė. Tikiuosi, kad viskas susitvarkys, jis sugebės savarankiškai gyventi, motyvacijos mokytis turi, o savo sunkumus reikia mokytis įveikti pačiam“, – vylėsi pašnekovė.
Ir pastebėjo, kad kartais ji nerimauja be reikalo. Štai prieš vieną gimnazijos renginį, vykusį miestelio kultūros centre, ji labai jaudinosi, kaip Daivaras pakils ant scenos. Pats sūnus mamą ramino, kad viskas bus gerai. Ir išties – du bendraklasiai jį be problemų ant scenos užkėlė.
„Būna ir liūdnesnių akimirkų, kai susimąstau, jog kitų vaikų studijuoja mediciną ar teisę, o manajam tenka rinktis prieinamesnę specialybę. Bet po to sakau sau, jog kiekvienas vaikas negali tapti teisininku ar bankininku. Svarbiausia, kad jis gerai jaustųsi su tuo, ką turi“, – sakė Vitalija.
Ir pridūrė, kad neseniai jos sūnus Seimo nario Justo Džiugelio feisbuko paskyroje netyčia pamatė įrašą apie neįgaliesiems skirtą taksi ir įsisvajojo, kad jis norėtų būti tokiu taksistu. „Kas žino, gal jis juo ir taps“, – sakė mama.
